Su sparnuotosiomis raketomis dirbęs Rusijos gynybos įmonės inžinierius konstruktorius Dmitrijus Domoveckich nelegaliai perėjo Baltarusios ir Lietuvos sieną ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Vilniuje jis papasakojo Republic, kas jį tokiam veiksmui pastūmėjo, apie ką galvojo, braudamasis prie sienos per Baltarusios pelkes, ir kaip dabar laikosi Rusijos karinis pramoninis kompleksas (KPK).

— Papasakok apie save, kur lig šiol dirbai?

— Esu Dmitrijus Domoveckich, man 38 metai. Pastaruosius aštuonerius metus dirbau konstruktorių biuro „Orion“ Orenburgo filiale, AB „Karo pramonės korporacijos „Mašinų kūrimo moksliniame-gamybiniame susivienijime“ (NPO Mashinostroyeniya). Kaip inžinierius konstruktorius kūriau ir koregavau gamybos elektros schemas, bei prižiūrėjau gamybą. Visa tai – gynybos produkcija, taip pat ir eksportuojama.

— Kokia tai konkrečiai produkcija?

— Priešlaivinės sparnuotosios raketos.

Atvirų šaltinių duomenimis, „NPO Mashinostroyeniya“ gamina sparnuotąsias raketas „Cirkon“, „ BrahMos“, P-800 „Oniks“, ЗM25 „Meteorit“, P-700 „Granit“, P-1000 „Vulkan“ ir kitas.

— Gyvenai Orenburge?

— Gimiau Novotroicke, nedideliame miestelyje, už 300 kilometrų nuo Orenburgo. Paskui persikėliau į Orenburgą, baigęs institutą, metus dirbau inžinieriumi-elektriku, o paskui įsidarbinau tame KB, pats ten nuėjau, kelis mėnesius laukiau. Tačiau po kelių metų supratau, kad reikia iš ten trauktis.

— Kodėl?

— Dėl etinių priežasčių. Pati produkcija, man atrodo, naudos neneša. Norėtųsi dalyvauti žmonėms naudingų gaminių kūrime. O čia geležėlės, kurios eis į ginkluotę, stovės kaip balastas, o jei bus naudojamos, tai kaip ginklas prieš žmones. Ir net jei ginantis, vis viena — riba tarp gynybos ir žmogžudystės nėra labai aiški. Bendrai, mano požiūriu, tokių ginklų naudojimas iš principo nepateisinamas.

Po septintų darbo metų pradėjau mąstyti apie išėjimą, šią temą pradėjau nagrinėti su psichologu. Ir supratau, kad tai visai ne mano sritis. Galvojau pereiti į kokią kitą įmonę, norėjau įsidarbinti ir „Boeing“. Darbo pokalbis buvo sėkmingas, tačiau į naują darbą neperėjau, nes supratau, kad tuo užsiimti iš viso nenoriu. Man artimesnė humanitarinės sritys. Mano žmona Vlada — klinikinė psichologė, aptariau tai ir su ja. Ir galiausiai ėmiau studijuoti psichologiją. Baigiau mokslus, gavau diplomą, atlikau praktiką, paskui pradėjau dirbti su klientais.

— Ir tai vyko dirbant gynybos KB?

— Taip, ir atrodė, viskas einasi gerai, tačiau po vasario 24-osios „gynybiniame“ darbe situacija paaštrėjo. Nutariau, kad tikrai reikia trauktis, aptariau su žmona, kad dirbsiu psichologu. Pateikiau pareiškimą, aptariau su visai vadovais, kad tikrai išeinu ir norėčiau išeiti tą pačią dieną. Paskui mes dvi savaites pailsėjome, aplankėme tėvus, aš užbaigiau mokslo reikalus. O po dviejų savaičių nuo atleidimo iš įmonės, į namus atėjo FSB darbuotojai daryti kratos.

— Papasakosi apie kratą, tačiau patikslink: traukiantis iš darbo, kilo kokių nors problemų, buvo grasinama?

— Bendrai išėjau ramiai, su Pirmuoju skyriumi problemų nebuvo (skyrius, užsiimantis įmonių saugumu, jam įprastai vadovauja komandiruotas FSB darbuotojas. — Republic), gavau iš jų dokumentą, kad man nėra draudžiama išvykti už RF ribų. Pamaniau sau, kad jei leidžiama išvažiuoti, susitaupę kada nors su žmona nuvyksime į Armėniją ar Gruziją.

— Turėjai leidimą dirbti su valstybinėmis paslaptimis?

— Taip, pagal 2-ą formą, tai leidimas visiškai slaptiems dokumentams. Tačiau su tokiais dokumentais buvau supažindintas 2015 metais, ir pagal įstatymą, ribojimai galioja dar penkis metus. Man šie penki metai jau praėjo. Visa tai buvo aprašyta Pirmojo skyriaus išvadoje: „Apribojimų išvažiuoti už RF ribų nėra“.

— Kuo remdamasi FSB atliko kratą?

— Buvo parašyta, kad esu įtariamas nusikaltimu, pagal RF BK 283 straipsnį „Valstybės paslapties atskleidimas“. Tai buvo keista. Reikia pažymėti, kad lig tol darbe teko nemaloniai kalbėtis su mūsų įmonei priskirtu FSB darbuotoju. Taip jau įprasta, kad po komandiruočių į užsienį darbuotojai būtinai apklausiami.

Tris kartus važiavau į Indiją eksporto klausimais, dalyvavau techninėje pagalboje. Ir paskutinį kartą su FSB darbuotoju pokalbis buvo labai ilgas, jis atvirai spaudė mane, siūlė bendradarbiauti, pranešinėti apie vidinį klimatą įmonėje, kolektyve. Jam ypač reikėjo popierinių ataskaitų apie valstybinių gynybos kontraktų atlikimo vėlavimo priežastis, mano požiūrio. Veikiausiai jis rinko kažkokius dosjė, visus tuos tarnybinius reikaliukus. Aš atsisakydavau, sakiau, kad bendradarbiauti nesirengiu. Jei yra konkrečių klausimų, tada kvieskite, klauskite tiesiai, aš atsakysiu — tai įmanoma. Tačiau tikrai nepasirašysiu dokumento, kad su jumis bendradarbiauju.

Jis dar prašė sudaryti telefoninių kontaktų Indijoje sąrašą. Kai važiuodavau į Indiją, su vietiniais vaikinais užsiimdavau ten kopinėjimu uolomis, ir jis prašė jų telefonų. Aš tiesiog ignoravau šį prašymą. Galbūt norėjo patikrinti, galbūt tiesiog reikėjo ką nors prisiūti, parodyti, kad vyksta koks nors darbas. Aš to daryti nesiėmiau, visa tai skleidė nemalonų kvapą.

— Ar atsisakymas bendradarbiauti su FSB kaip nors atsiliepė?

— Pusmetį buvo tylu, paskui iš apskrities FSB atėjo dokumentas, kad aš savo reziumė Headhunter svetainėje atskleidžiu įmonės veiklos detales. Tačiau ten tebuvo nurodytas įmonės pavadinimas, mano pareigos ir trumpas veiklos aprašas — darbas su skraidančių aparatų elektros schemomis ir automatikos blokais, visai bendras apibūdinimas. Jokios tarnybinės ar valstybės paslapties ten, žinoma, nebuvo. Tačiau ir tai niekuo ypatingu nesibaigė — atliko tarnybinį patikrinimą, paskelbė kažkokį įsakymą, nukabino mano nuotrauką nuo garbės lentos ir tiek.

— Kaip vyko krata? Tau paaiškino, kuo konkrečiai tave kaltina, tardė?

— Visiškai ne. Pats bandžiau galvoje sudėlioti, kodėl byla iškelta dabar, kokios buvo uodegos, kieno iniciatyva byla buvo iškelta.

— Ir kokie spėjimai?

— Gal tai bendradarbiauti siūliusio majoro iš įmonės teikimas, jis labai aktyvus. Tačiau paskutinę savaitę buvo betarpiški susidūrimai su viršininkais, sektoriaus vadovu. Jis rytiniame pasitarime sakė, kad visiems iš socialinių tinklų reikia pašalinti pranešimus apie karą.

— O pas tave jų buvo?

— Taip, dėjau antikarines peticijas ir savo mintis apie karą „VKontakte“. Sektoriaus viršininkas minėjo: „Įsakyta pašalinti!“ Nustebau, sakau — kokia čia proga kažkas įsakinėja? Jis pasakė, kad tai KB viršininko pavaduotojo saugumo klausimais, tokio ir tokio majoro įsakymas. Atsakiau, kad esu civilis specialistas ir savo asmeninę nuomonę galiu reikšti kaip tinkamas.

— Galiausiai pašalinai?

— Taip, kol dar baiginėjau darbus, nutariau visgi pašalinti, nes kilo įtampa. Perverčiau socialinius tinklus toli, į kelių metų praeitį, radau pas save policijos darbuotojų palyginimą su skalikais, gruboka…

— Tai yra, opozicinių požiūrių, kaip sakoma, laikeisi šiaip jau seniai?

— Taip, ir susidūrimų dėl to kildavo. Tačiau dabar jau sektoriaus viršininkas pasakė: jūs karinėje įmonėje ir privalote laikytis vyriausybinės linijos, pas mus viskas daroma vardan valstybės saugumo, jokių nesutarimų čia būti negali. Jau nesiėmiau labai ginčytis, juolab, kiti bendradarbiai tokiai pozicijai pritarė. Nereikia, girdi, valties siūbuoti. Bendrai žmonės labai lojaliai nusiteikę valdžios atžvilgiu, palaiko „specoperaciją“. Na, suprantama, gynybos įmonė — jiems už tai mokama. Prisimena 1990-uosius, kai sėdėjo be užsakymų ir gamino kažkokias sėjamąsias. O čia, štai prašom, kontraktai, dar ir iš užsienio. Gamina tą „BrahMos“ — eksportinį priešlaivinės raketos variantą.

— Ką paėmė per kratą?

— Du schemų juodraščius. Čia jau pats apsižioplinau. Darbe kartais atspausdiname elektros schemas, kažką jose braižome, o paskui naudojame tiesiog kaip popierių — na, tarkime picą ant jų padėjome. Aš į vieną juodraštį buvau suvyniojęs knygą, kitame buvo mašinėlės piešinys. Ir jie gulėjo mano namuose. Tačiau jie neįslaptinti, netgi ne „tarnybiniam naudojimui“. Tikriausiai tai pažeidimas, tegul ir nedidelis — tai intelektinė įmonės nuosavybė, schemos gabalėlis, prasmės iš jos nedaug, tačiau formaliai — taip, tai konstrukcinė dokumentacija, kuri priklauso įmonei. Daugiau nieko nepaėmė, netgi technikos nepaėmė. Bendrai, tokia krata lait buvo.

— Kaip elgėsi FSB darbuotojai, nespaudė?

— Ne, gan korektiškai, tačiau specifiškai — klausimus suktai uždavinėjo. Pavyzdžiui, ar nenoriu kartais Gruzijon išvykti. Susirašinėjimo telefone išklotinę vos ne metų senumo peržvelgė. Fotografijas telefone peržiūrėjo. Irgi nieko slapto nebuvo, tačiau turėjau fotografiją iš mūsų KB, kur prie įėjimo įrengtos dėžės telefonams sudėti (saugumo reikalavimai). Aš tas dėžes kažkada nufotografavau, jie irgi dėmesį atkreipė,

— Kas buvo po kratos?

— Po trijų dienų nuo kratos, man paskambino iš įmonės Pirmojo skyriaus, sakė, kad pas juos „pasikeitė aplinkybės“ ir man reikia pasirašyti popierių, kad man penkiems metams apribotas išvažiavimas. Nusprendžiau to nedaryti. Skambutis užklupo mane lifte, kai rengiausi važiuoti įgaliojimą parduoti butą. Nusprendžiau tiesiog negrįžti namo. Savo mašiną palikau mieste, nes kai išėjau iš notaro biuro, greta jos stovėjo policijos mašina. Nusprendžiau nerizikuoti ir tiesiog nueiti.

— Ir po to namo nebegrįžote? Turėjai kokį nors planą, kur eiti?

— Jis buvo tačiau labai nekonkretus. Mudu su žmona rengėmės skristi į Tbilisį, ir išskristi ne iš mūsų regiono, o iš kurio nors kito. Tačiau po to, kas įvyko, nusprendžiau, kad iš RF teritorijos išskristi neverta. Nusprendėme skristi iš Minsko. Vakare suradome taksi, kuris iš Orenburgo į Maskvą sutiko nuvežti mus už 30 tūkstančių rublių. Važiuodamas, suradau miniveną, kuris važiavo iš Maskvos į Minską. Maskvoje persėdome į jį , nuvažiavome į Minską, pasienyje mašiną sustabdė, rusų paprašė išlipti ir nueiti į pasienio punktą. Iš rusų buvome tik mudu su žmona. Mūsų pasus įvedė į duomenų bazę, paklausė, kur važiuojame. Aš, aišku, buvau labai įsitempęs. Tačiau mus praleido, ramiai nuvažiavome iki Minsko oro uosto. Ten prabuvome iki ryto, sėdome į Tbilisį turėjusį skristi Georgian Airways lėktuvą. Ir tada lėktuvas sugedo.

— Kaip tai?

— Paskelbė, kas yra techninis nesklandumas. Čia jau visai atvirai ėmiau nervintis. Nežinau, iš tiesų ten buvo gedimas ar tiesiog buvo taip padaryta, siekiant mane sustabdyti. Tačiau mus išvedė iš lėktuvo, ir aš iš tranzitinės zonos parašiau advokatui, klausdamas, ar verta iš ten eiti. O paskui pats supratau, kad neišeiti vis viena nepavyks, juk į tą reisą vėl vyks registravimas, tad išeiti teks. Juk nesėdėsiu tranzito zonoje amžinai? Gerai, nuėjau prie pasų kontrolės, lyg ir viskas ramu. Išėjome iš oro uosto, aviakompanija mus apgyvendino viešbutyje netoli nuo oro uosto. Po paros nuvežė atgal į oro uostą. Vėl pasų kontrolė — ir joje mane sulaikė.

— Kaip tai vyko?

— Nuvedė į kitą patalpą, laikė ten, kol atvyko karininkas, pasienio būrio viršininkas. Jis labai mandagiai paaiškino, kad Rusijos Federacija anuliuoja mano užsienio pasą ir jį paėmė. Netrukus man atnešė paėmimo protokolą ir užsienio paso kopiją — vieną lapą. Paskui mane paleido, mes išėjome iš oro uosto ir nuvažiavome į Minską nakvoti.

— Tai yra, paėmė iš tavęs užsienio pasą, tačiau tavęs nesulaikė ir paleido į visas keturias puses?

— Taip, rusiškas pasas kišenėje, tad, lyg ir galima grįžti namo. Žmona traukiniu nuvažiavo atgal į Rusiją.O aš likau Baltarusioje ir tris savaites ieškojau būdų kirsti sieną. Nežinojau, kurlink judėti. Buvo variantas su vidaus pasu išskristi į Armėniją, tačiau iš to paties oro uosto nesiryžau. Nujaučiau, kad RF Migracijos tarnyba mano užsienio pasą anuliavo ne šiaip sau, o baltarusiai pasieniečiai viską atliko „pagal skambutį“, tad išskrendant gali kilti naujų problemų.

— Ką veikei Minske?

— Ėmiausi tirti informaciją, vertinti įvairius variantus. Ir supratau, kad liko ekstremaliausias būdas — pėsčiomis pereiti sausumos sieną su Lietuva. Ėmiausi nagrinėti šį būdą, ieškoti informacijos. Tris savaites rausiausi internete, bendravau su baltarusiais — ne asmeniškai, virtualiai. Ten jau suderintas toks sienos perėjimo būdas. Rašiau Rusijos žmonių teisių gynėjams, advokatams, į Free Russia (RF pripažinta nepageidaujama organizacija. — Republic) ir „Pirmą skyrių“, iš visur po trupinėlį surinkau informaciją.

— Kaip perėjai sieną?

— Pažįstami nuvežė mane iki pasienio zonos, ten išlipau iš mašinos ir toliau ėjau pėsčiomis.

— Iš kur žinojai, kur eiti?

— Turėjau žemėlapį. Ten yra keliai, kurie anksčiau vedė iš Baltarusios į Lietuvą, tačiau dabar jai eina siena. Kai kur yra perėjimo punktai, kai kur jų nėra. Svarbiausia, kad yra kažkokie keliai, takai, kuriais galima eiti.

— Jie nesaugomi?

— Saugomi, tačiau gerai ištyriau kelią, sudariau maršrutą. Pavojingiausią ruožą nusprendžiau pereiti vėlai vakare. Visą dieną praleidau miškelyje. Naktį ėjau atsargiai. Kartą vos nesusidūriau su žmogumi, manau, kažkokiu pasieniečiu, tačiau jis sėdėjo prie kelio ir klausėsi radijo, tad, jį pastebėjau ir galėjau apeiti. Apeiti teko toli, sugaišau 4–5 valandas. Ilgai gulėjau pamiškėje, kol bus galima pereiti per atvirą vietą, kurios priešingoje pusėje mirgėjo kažkokia šviesa.

— Apie tada galvojai?

— Galvojau, kad kiekviena sekundė itin svarbi. Nevalia apsižioplinti. Ir ši sekundė svarbi, ir kita, ir taip toliau. Galvojau apie kiekvieną žingsnį, kad pernelyg netraškėtų šakos. Pavargau. Keikiausi. Kartais apimdavo neviltis, kad dar labai toli reikės eiti. Įsipainiojau krūmuose, naktis, tamsu. Buvo šalta. Galiausiai atvirą atkarpą perėjau ir priėjau baltarusiško kaimą. Išsitiesiau visu ūgiu ir įžūliai ėjau keliu it vietinis gyventojas.

— Tave kas nors pastebėjo?

— Ne, visi miegojo, buvo trečia valanda nakties. Eidamas kiek aprimau, apsižvalgiau. Paskui vėl įėjau į mišką ir pakele ėjau dar šešis kilometrus. Paskui kemsais perėjau pelkę ir išvydau nuo medžių išvalytą pasienio juostą. O pati siena — griovys su vandeniu. Na, ką daryti — ėmiau autis batus, nusirengti. Ir tada kažkodėl sustojau. Stoviu prieš pačią sieną ir galvoju — nusivilkti džinsus ar ne? Lyg ir nieko nėra, o ką, jeigu kas pasirodys? Gerai, nusirengiau iki marškinėlių. Patraukiau dokumentus, laikiau rūbus virš galvos, susiradau lazdą apčiuopti dugną. Vandens buvo iki krūtinės. Aišku, šalta. Dugnas molingas. Išlipau sušalęs, apsirengiau. Patikrinau telefoną — ryšio nėra. Prisiminiau, kad greta yra lietuviškas kaimas, reikėjo eiti ten.

— Tu ir telefoną pasiėmei?

— Taip, tačiau ne savo, „padirbtą“. Jame buvo GPS žemėlapis, šiaip taip veikė. Šiuo telefonu nufotografavau pasienio stulpą atminčiai. Šiaip, vos perėjus sieną, iš karto pasikeitė realybės suvokimas. Lyg ir nežinomybė priešaky, tačiau vis viena — milžiniškas palengvėjimas. Einu, telefonu mišką fotografuoju, net kadrą stengiuosi taisyklingai sukomponuoti. Žodžiu, priėjau iki lietuviško kaimo ir ten pasidaviau.

— Kaip tai atrodė?

— Iš tiesų, paprasčiausiai kreipiausi į pirmą sutiktąjį ir paprašiau jo paskambinti į policiją ar pasienio tarnybą. Ten sutiktas žmogus kalbėjo rusiškai. Labai palankiai priėmė, paklausė, ar aš iš Baltarusios.

— Tu ten, tikriausiai, ne pirmas toks.

— Irgi taip pamaniau. Žodžiu, tas lietuvis iš karto paskambino kur reikia, atvažiavo pasieniečiai — du vyrai ir moteris. Apžiūrėjo mano mantą, paprašė dokumentų, pasakiau, kad turiu tik kopijas. Pasodino mane mašinon, nuvežė į pasienio užkardą, ten rusiškai kalbanti moteris nuvedė mane į patalpą, kurioje laikomi neteisėtai kirtusieji sieną. Aš ten jaučiausi puikiai — tiesiog ilsėjausi.

— Ten patogu?

— Ne kaip viešbutyje, tačiau metu tai buvo gerokai daugiau, nei galėjau norėti. Praleidau ten tris paras, nes buvo katalikų Šv. Velykos, ilgasis savaitgalis. Paskui atvažiavo migracijos departamento darbuotojas, labai draugiškas jaunuolis. Padėjo užpildyti prieglobsčio prašymo anketą. Iš jo telefono galiausiai galėjau prašyti savo žmonai, tam jis specialiai įdiegė Telegram programėlę.

Paskui mane nuvežė į VRM, iškėlė bylą dėl neteisėto sienos perėjimo, tačiau ti buvo formalumas. Buvo advokatas, vertėjas, man viską labai smulkiai išaiškino. Ir nuvežė į pabėgėlių stovyklą. Štai, tiesą sakant, ir viskas. Septynias dienas praleidau karantine, paskui mane pervedė į bendrą sektorių. Ten žmonės iš įvairių šalių, jie laisvai juda. Išdavė leidimą su žalia juosta, su kuriuo galima išeiti į miestą ir judėti po Lietuvą.

Pastaba.
Nelegalus sienos perėjimas yra įstatymo pažeidimas ne tik Rusijoje ir Baltarusioje, bet ir Europos sąjungos šalyse, tad ir Lietuvoje. Toks žingsnis visiškai negarantuoja prieglobsčio, todėl Dmitrijaus istorijos nereikėtų vertinti kaip sektino pavyzdžio.

– Dabar gyveni pabėgėlių stovykloje? Kur ji? Kokios tavo perspektyvos?

— Stovykla yra maždaug už 50 km nuo Vilniaus. Elektriniu traukinuku važinėju į Vilnių dirbti. Su draugu padedame išnešti statybines atliekas. Man patinka — nereikia nieko planuoti ir galvoti, tiesiog įvertini fizinį darbą ir jį atlieki. Tarkime, reikia išnešti 150 maišų su atliekomis iš trečio aukšto. Fizinis darbas man patinka. Dienos gale sumoka pinigus, aš juos taupau, o dalį jau išsiunčiau žmonai į Tbilisį.

— Sutuoktinė Gruzijoje? Jai nekilo problemų išvažiuojant?

— Ne, nors mes jaudinomės. Tačiau ji išskrido per Kazachstaną visai ramiai. Nors kuomet ji sugrįžo iš Baltarusios į Rusiją, ją su motina iškvietė į miesto administraciją, ten buvo FSB darbuotojai ir kalbėjo su jomis, kad, girdi, nereikia įsivaizduoti špionomanijos, kad man tereikia grįžti ir pasirašyti dokumentą, kad man nevalia išvažiuoti, ir nieko baisaus nebus. Ir jie netgi įtikino mano uošvę, kuri patikėjo, kad man jokių problemų nekils, kad tai kažkoks kazusas, juk nesu dėl nieko kaltas.

Gruzijoje žmonai šiek tiek padėjo Free Russia (organizacija, RF pripažinta nepageidaujama — Republic), bent jau ne visai viena liko. Dabar tikiuosi gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir išsiųsti jai kvietimą, kad galėtų atvažiuoti čia, ir, kaip sakoma, sujungti šeimą. Vladai sunkiau, nei man, todėl tikiuosi, kad greitai jai pavyks atvažiuoti čia.

— Norėtum pasilikti Lietuvoje?

— Taip, noriu čia gyventi ir dirbti psichologu. Kol kas norėčiau padirbėti su rusakalbiais pabėgėliais iš Ukrainos, jau kreipiausi šiuo klausimu į Raudonąjį Kryžių.

— Kaip tavo pabėgimą vertina giminės ir draugai Rusijoje?

— Jie tik visai neseniai apie tai sužinojo. Draugai iš esmė palaiko, žmonos kolegos irgi. Tėvai mane suprato ir priėmė. Mėnesį su jais nebendravau, jie labai nerimavo, mano žmona jiems sakė tik tiek, kad man viskas gerai, tačiau kol kas su jais negaliu susisiekti. Labai svarbu, kad tėvai nesako, kad visa tai padariau bergždžiai, jaučiu jų palaikymą.

— Kaip manai, ar žinai paslapčių, kurios galėtų sudominti kitų šalių žvalgybas?

— Galvoju, kad mano turimos žinos apie mūsų gamintus ginklus — visiški niekai. Taip, tokia informacija tikriausiai privalo būti apsaugota, tačiau kokia prasmė drausti išvykti? Tai nesąmonė. Jei panorėsiu ką nors kam nors papasakoti, tai negi negalėsiu to padaryti, kad ir tuo pačiu Telegram?

Asmeniškai aš manau, kad neturiu jokių žinių, kurios bent teoriškai galėtų pakenkti Rusijos gynybiniam saugumui. Kruopščiai vengiau susipažinti su įslaptintais dokumentais. Nemanau, kad mano galvoje yra kas nors, ko nėra internete. Radioschemų, su kuriomis dirbau, fragmentai — tai, galbūt, du procentai viso gaminio. Taktinės-techninės šių raketų charakteristikos atviros, žinau jas iš tų pačių šaltinių, kaip ir visi, kam tai įdomu — iš interneto. Aš ne vyriausiasis konstruktorius, kuris gali žinoti, ar tos charakteristikos realios, ar tik popieriuje.

— Kaip charakterizuotum Rusijos gynybos pramonės komplekso situaciją?

— Nematau jame nuoseklaus technologijų vystymo. Lig šiol daug kas daroma pagal senus sovietinius sumanymus. Apie išreklamuotas mūsų ginklų charakteristikas rašo žmonės, kurie, atrodo, visiškai nesusipažinę su vakarietiškais analogais. Dabar tapo akivaizdu,kokie efektyvūs, tarkime, vakarietiški prieštankiniai ginklai, nors įpratome manyti, kad šioje srityje mes stipresni. Kalbant apie ginkluotę, su kuria dirbau aš, ji efektyvi, tačiau gamybos kultūrai dar yra kur stiebtis.

— Dabar KPK pritaikytos sankcijos, ar tokia produkcija iš tiesų priklauso nuo importo?

— Apie importo pakeitimą kalbėjo daug, tačiau pakeičiami buvo ne patys svarbiausi atskiri elementai. Nutaikymo sistemų puslaidininkinių elementų bazė beveik visa užsienietiška, ir čia nėra kuo pakeisti, nes Rusija tokių dalykų niekuomet net ir nepradėjo gaminti. Tad, priklausomybė nuo importo išties labai didelė. Geležėles pagaminti galime, o taikymui naudojamos elektronikos niekas nė nemėgina.

— Sankcijos juk įvestos jau ne vienerius metus, kaip su jomis tvarkosi KPK?

— Nuo 2014 metų daug ką uždraudė tiekti iš JAV, tačiau tiekimas tęsėsi, tiesiog ne Gynybos ministerijai, o civiliniams institutams. Viskas veikė gudraus importo grandine — civiliniai institutai įrangą formaliai įdiegdavo pas save, o iš tiesų perduodavo gynybiniams moksliniams-gamybiniams institutams. Rusijos gynybos sferoje dirbantys žmonės supranta, kokia yra tikrovė.

republic.ru

Komentarai (1)