Motyvų dalyvauti šiame kare rusai turi nemažai — nuo kreditų, hipotekų ir alimentų, iki „patriotizmo“. Dabar, štai, atsirado dar vienas

Ir jis, štai, toks:

„RF Aukščiausiasis teismas pripažino dalyvavimą kariniuose veiksmuose pagrindu atleisti nuo bausmės“.

Ką gi čia galima pasakyti …

Visuomet, visais laikais, egzistavo gyventojų kategorijos, kurių atžvilgiu įstatymo, rašyto kaip ir visiems, griežtumas jei ir buvo taikomas, tai gerokai silpnesniu pavidalu. O kartais ir visai jokiu.

Kadaise, jau visai seniai, gerokai švelninančia aplinkybe buvo priklausymas dvarininkų luomui. Tačiau ne visada, o tik tuomet, jei dvarininkas nebuvo sukūręs „Kelionės iš Peterburgo į Maskvą“ ir šaltą snieguotą rytą nebuvo išėjęs į Senato aikštę.

Paskui nutiko zemstvų reforma, ir atsirado prisiekusiųjų teismas, kuris, gairinamas ribotų, bet pastebimų liberalumo vėjų, įprato išteisinti visus tuos, kurie vagysčių ir plėšikavimo ėmėsi iš skurdo ir netikusio auklėjimo ir lavinimo, tuos, kuriuos, kaip anuomet kalbėjo, „aplinka užgraužė“. O dar prisiekusiųjų teismams patiko teisinti žmones tuo, kad jie veikė, „vedini įsitikinimų“. Tai yra, „idėjiniai“ sprogdintojai ar ekspropriatoriai buvo vertinami kur kas švelniau ir nuolaidžiau, nei įprasti neidėjiniai banditai ir vagiliai. Dabar tai prisiminti keista, jei nesakyti juokinga.

Iš karto po Spalio perversmo ir direktyvinio visų visuomeninio ir privataus gyvenimo aspektų klasinio vertinimo nustatymo, geležiniu visų teisminių nemalonumų atsikratymo argumentu tapo vadinamoji proletarinė – ar, iš bėdos, valstietiška – kilmė. Tačiau proletariška kilmė visgi buvo kotiruojama aukščiau, nes labiau atitiko Markso koncepcijas.

Kurį laiką atsilaisvinusią „dvarininkijos“ nišą užėmė vadinami seni bolševikai, tarp kurių, kaip ir tarp senųjų dvarininkų, ypatingą vietą užėmė, galima sakyti, „atraminiai“, tai yra, turėję ikirevoliucinį partinį stažą. Jų ir daviniai buvo skalsesni, ir gyvenamasis plotas erdvesnis, ir įvairiausi valdžios organai, įskaitant teismus, prokuratūrą ir miliciją, su jais apsieidavo kur kas švelniau, nei su kitomis piliečių kategorijomis.

Tačiau neilgai šie dievų išrinktieji šildėsi po švelniais vienintelio teisingo mokymo spinduliais, neilgai vėsinosi po šalį apkėtusių Stalino ūsų baldakimu. Jau gan greitai nepermaldaujama dialektinio ir istorinio materializmo dėsnių, o taip pat įstatymų, į kasdienę praktiką paleidusių „tautos priešo“ sąvoką, jėga, šiuo titulu apdovanojo daugelį anksčiau neliečiamų piliečių, be jokio pereinamojo laikotarpio permestų iš prašmatnių butų dideliame pilkame Beresnevskajos krantinės name į kur kas menkiau jaukius Lubiankos rūsiu ir vėlesnį persikėlimą kur nors artėliau Kolymos, ar ir visai greta, prie vienos iš vidinių Lubiankos betoninių sienų, netvarkingai išteptų kažkuo tamsiu ir lipniu.

Kai kurie iš jų visgi išliko, ir mano mokyklinės vaikystės, o taip studentiškos jaunystės metais dažnai svečiuodavosi mokyklose ir kitose lavinimo įstaigose, kur smalsiam atžalynui ir žingeidžiam jaunimui pasakojo apie savo didvyrišką revoliucinę praeitį. Kuo jie labiau seno, tuo ryškesnės, spalvingesnės, spindinčios ir, tiesiai šviesiai, pasakiškos buvo jų biografijos. Ir praktiškai kiekvienoje iš jų būdavo kanoniniu tapęs, tegu ir trumputis, tačiau neišvengiamas susitikimo su Iljičiu epizodas.

Už akių „leitenanto Šmidto vaikais“ juo kartais vadino atstovai tos ne itin garbios kartos, augusios santykinai laisvais postalininiais metais ir kuriai priklauso ir šių eilučių autorius.

Iš „Lenino liudytojų“ pulko atstovų metais būtų galima suburti ne itin didelio, tačiau ir ne visai mažo, miesto gyventojus.

Tada sklandė toks anekdotas, ne itin jaunesnėms kartoms juokingas, o anuomet — toks nieko, visai aktualus.

Pradžia standartiška: grįžta vyras iš komandiruotės ir užklumpa savo žmoną pašalinio vyriškio glėbyje. Pasiraitojęs rankoves, jau ruošiasi „pasikalbėti“ su niekšu, o tuo pačiu ir su klastūne išdavike.

Tačiau jo žmona prasižioja ir širdį veriančiu balsu sušunka: „Vasia! Nemušk jo! Jis Leniną matė!“

Taip, požymiai ir principai, kuriais remiantis, vieniems piliečiams leidžiama daugiau, nei kitems, laikui einant kito, tačiau egzistavo visada.

Kelis pastaruosius metus kultūros bendruomenės atstovai tapo liudininkais, o kai kuriais atvejais ir dalyviais teisinių procesų, kurių pagrindiniais herojais (šiuo atveju teisingiau būtų „figūrantais“) buvo meno žmonės.

Aš tiksliai žinau, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje bet koks išdykavimas ant visuomenės taisyklių ribos, o kartais peržengiant jas ar netgi valstybinius įstatymus, jeigu susijęs su „meno žinyba“, baudžiamas dažniausiai gerokai minkščiau, nei įvykdytas, tarkime tiesiog išgėrus ar dėl beprotiškos drąsos.

Kai sekiau bent netiesiogiai su menu susijusius teismo procesus, ir stebėjau kaltintojų ir teisėjų elgesį, tiesiog oda jutau didesnę, kažkokią papildomą, neapykantą ir pyktį kaltinamųjų ir jų užsiėmimo menu ir idėjomis atžvilgiu. O dabar išgirdus žodį „akcionizmas“, rankos pačios tiesiasi jei ne pistoleto, tai jau tikrai popierėlio su iš anksto sudarytu kaltinamuoju nuosprendžiu.

O grįžtant pradžion, tai yra prie simtomiško ir daugiau ar mažiau tikimybių atžvilgiu prognozuojamo Aukščiausiojo teismo sprendimo pasekmių, neįmanoma nesusimąstyti apie tai, kokios vidinės ar išorinės priežastys gali paskatinti jaunus ar netgi nelabai jaunus žmones „dalyvauti kariniuose veiksmuose“.

Tokių motyvų daug — nuo kreditų, hipotekų ir alimentų iki jokiais mąstymo procesais nepažaboto spalinistinio „patriotizmo“ supratimo. O štai ir dar vienas. Ir koks! Indulgencija, arba, kalbant rusiškai, visų tavo buvusių ir būsimų nesutarimo su baudžiamuoju kodeksu dekriminalizavimas.

Argi ne puiku! Visai kaip karmeliniame grietinėliniame Igorio Severianino eilėraštyje apie mergaitę, pagailėjusią paukštelio „lūžusia kojele“.

„Pažiūrėk, tėveli! — sako mergaitė, — Vargšelės kregždutės kojelė perlūžus. Pasiimsiu mielą paukštelį ir skarele apgobsiu“.

Ir jautrus tėvelis, aiškus reikalas, „susimąstė, sukrėstas momento. Ir atleido visus būsimus kaprizus, ir išdaigas mielos, mažos mergaitės, pravirkusios iš gailesčio“.

Taip ir čia. Tik yra mažas esminis skirtumas, kad aukštųjų teismo instancijų sprendimuose kalba visai ne apie mielą mergaitę ir ne apie „vargšę kregždutę lūžusia kojele“, o apie kai ką, tarkime tiesiai, kita. Visiškai ką kita.

republic.ru

Levas Rubinšteinas gimė 1947 metais. Poetas, literatūros kritikas, publicistas ir eseistas. Baigė Maskvos valstybinio pedagoginio instituto filologijos fakultetą, ilgą laiką dirbo bibliografu. Literatūra užsiima nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Aštuntajame dešimtmetyje sukūrė unikalų „kartotekos“, arba „eilių ant kortelių“, žanrą. Pirmoji publikacija – 1979 metais, Paryžiuje leidžiamame žurnale „А–Я“. Vienas iš Maskvos konceptualizmo kūrėjų ir lyderių (kartu su Vsevolodu Nekrasovu ir Dmitrijumi Aleksandrovičiumi Prigovu). Kūryba versta į visas pagrindines Europos kalbas. 1999 metais tapo Andrejaus Belo premijos laureatu. Interneto portalų grani.ru ir stangazeta.ru apžvalgininkas ir straipsnių autorius.