Kalbėti apie švietimo raidą, o juo labiau apie jo perspektyvas – gana sunkus darbas. Jau daug prirašyta ir pasakyta. Tačiau kiekviena nuomonė, pozicija turi savitų niuansų. Juk kai ką galime paryškinti, akcentuoti, kai ką tiesiog nutylėti. Kartais visiškai pagrįstai susidaro įspūdis, kad apie Lietuvos švietimo perspektyvas daugiau nutylima nei pasakoma. Juk taip patogiau. Tiesa, kartais kas nors ryžtasi organizuoti vieną ar kitą viešą diskusiją strateginiais švietimo klausimais, tik tos aiškios strategijos kaip nematyti, taip nematyti.

Čia nekeliu tikslo išsamiai aptarti švietimo raidą, o juo labiau – strategiją. Tam nepakaktų šio straipsnio. Tačiau atkreipti dėmesį bent į keletą aspektų būtų visai prasminga. Galbūt tai paskatintų ir švietimo bendruomenę aktyviai įsitraukti į viešas diskusijas. Nors kuo toliau, tuo dažniau tenka suabejoti tokių diskusijų nauda bei poveikiu švietimo politikai apskritai.

Štai švietimo įstatymą taisant buvo pamiršta, o gal sąmoningai lobistams spaudžiant nutylėta, kad bendrojo lavinimo švietimo institucijų vadovams taip pat turėtų būti taikoma rotacija. Na, bet švietimas išimtinė valstybės sritis, todėl vadovai „sėdės“ savo kėdėse iki gyvos galvos. Tiesiog reikia žinoti – kur ir kada „žaisti“ demokratiją.

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame viskas daugiau ar mažiau dėsninga. Kaip žinoma, cikliškumas – universali gamtos savybė. Kaip pavyzdį galima paminėti švietimo kokybės klausimus. Ir kas tik šiandien nekalba apie švietimo kokybę? Kalba daug ir įvairiais „pjūviais“. Netgi kai kuriuose šalies universitetuose rengiamos vadinamosios kokybės dienos. Sugalvojami tokie gražūs terminai kaip kokybės stiprinimas. Tačiau nuo to ta kokybė tikrai negerėja.

Diskutuoja mokytojai, dėstytojai, studentai, moksleiviai, politikai ir t. t. Deja, diskusijos neretai neduoda jokių realių pokyčių. Verta prisiminti, kad apie 1970 metus daugelyje išsivysčiusių šalių buvo pastebėta, jog smunka švietimo kokybė. Po gero dešimtmečio, apie 1980 metus, dėmesys sukauptas spręsti švietimo kokybės problemas, ieškota įvairių veiksmingų būdų.

Lietuvos švietimas, savaime suprantama, tuo metu buvo kitos politinės sistemos dalis, atitinkamai valdomas ir kontroliuojamas. Žinoma, daug kas tuomečiame švietime tikrai buvo gerai. Norintieji mokytis, studijuoti apskritai turėjo nemenkų galimybių, nors ir buvo visokių ideologinių trukdžių, – tenka tai pripažinti.

Neakcentuojant nacionalinių ypatumų, daugelyje šalių galima išskirti bendrus švietimo raidos bruožus minėtu laikotarpiu – nuo 1970 m. iki pat XX amžiaus pabaigos. Tai švietimo reikšmės augimas, permanentinės švietimo sistemos formavimasis, materialinės švietimo bazės modernizavimas, ugdymo turinio atnaujinimas, švietimo organizacijų bei jų valdymo demokratizavimas, humanizavimas ir kt.

Vienos šalys nuveikė daugiau, kitos – mažiau, tai visiškai suprantamas dalykas. Pasaulis gana sparčiai kito. Mokslo ir technikos pažanga nesustabdomai žengė į priekį, į švietimo sritį skverbėsi ir tebesiskverbia naujosios technologijos.

Deja, tenka pripažinti, kad švietimo institucijas per pastarąjį dešimtmetį pasiekė nemažai negatyvių, grįstų pseudomokslu technologijų. Apie tai kažkodėl menkai kalbama. Kitas svarbus veiksnys – konkurencijos tarp daugelio šalių paaštrėjimas. Viena vertus, konkurencija skatina keistis, ieškoti veiksmingų ugdymo technologijų ir kt., kita vertus, sukelia visai nereikalingą įtampą švietimo sektoriuje. Apie tai būtų galima daug kalbėti.

Akivaizdi pastarųjų dviejų dešimtmečių tendencija – daugelio šalių perėjimas nuo elitinio prie masinio švietimo. Noras gražus siekiant realizuoti išsilavinimo visiems idėją. Tačiau masinis išsilavinimas savaime negali būti kokybiškas. Nukenčia aukščiausiojo lygmens specialistų rengimas, todėl vien jau tai skatina gabius jaunus žmones emigruoti ir siekti išsilavinimo užsienio šalyse. Lietuvoje pastaruoju metu – tai akivaizdus aukštojo mokslo sektoriaus procesas. Į universitetus dažniausiai ateina studijuoti visi norintieji, nebūtinai pajėgūs. Studijų galimybes dažniau lemia pinigai, o ne intelekto potencialas.

Nesileidžiant į detalias diskusijas, verta pabėžti, kad vyksta savotiškas dvipusis prisitaikymo procesas: studentų reikalavimai iš esmės menkėja, kartu menkėja ir reikalavimai dėstytojams, mokslo darbuotojams. Kartais susidaro įspūdis, kad į universitetus ateina dirbti anaiptol ne moksliniu darbu susižavėję asmenys, o tie, kurie nepritapo kitur. Užtenka pakalbėti su kandidatais į doktorantūros studijas, ypač socialinių mokslų srities, ir neretai tampa aišku, kad jaunas žmogus tiesiog ieško „ramios užuovėjos“ bent keleriems metams. Tai nemaloni tiesa. Tai vadinamieji mokslininkai „netyčiukai“. Jie pasižymi itin gera adaptacija visose aukštojo mokslo sistemos valdymo struktūrose ir lygmenyse, todėl dažniausiai užima vadovaujamas pozicijas.

Mokslas taip tik biurokratėja, mokslo ir studijų lygis akivaizdžiai smunka, o dirbantieji realų mokslinį darbą tik vis labiau spaudžiami. Moksliniai tyrimai universitetuose vis labiau įgauna taikomąjį pobūdį ir yra finansuojami įvairių firmų ir privačių fondų. Tai nėra blogas dalykas, tačiau turi neigiamą aspektą – neišlaikomas balansas.

Pastaruoju metu pasigirsta įvairaus lygmens nuomonių, kad mokslininkai turi patys užsidirbti lėšų, o lėšos, skiriamos studijų procesui (studijų krepšelio forma), negali būti naudojamas mokslui finansuoti. Taip nesielgia tos valstybės, kurios yra suinteresuotos mokslinio, intelektualinio potencialo gausinimu. Bazinis mokslo finansavimas išlaikomas, kartu skatinant pritraukti lėšų iš kitų šaltinių.

Jau klasika tapo teiginys, kad pagrindinis mažos šalies resursas – intelektas. O kas gi kurs aukštąsias technologijas Lietuvoje? Galbūt „ateiviai“? Daug gabaus jaunimo masiškai palieka Lietuvą. Tikslių skaičių, deja, mūsų valstybė neturi. O gal nenori turėti? Kai nežinai, ramiau miegi. Mažiau problemų. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk tie aktyvieji nebūtų tylioji visuomenės dalis, jie keltų klausimus, reikalautų, skatintų valdininkiją dirbti, o ne imituoti veiklą tautos labui. Juk paradoksas, kai daugelis šalių randa galimybę iš valstybės lėšų finansuoti aukštąjį mokslą, sudaryti visas įmanomas galimybes gabiam jaunimui likti savo šalyje. Galima paminėti Slovėniją, Vengriją, Kiprą ir t. t. Mažai šaliai, juolab Lietuvai, geopolitiniu požiūriu užimančiai nesaugią padėtį, intelekto praradimas labai žalingas. Turime 50 okupacijos metų patirtį, tik tuomet intelektualinė degradacija buvo sąlygota kitų aplinkybių, o dabar tai darome savomis rankomis.

Š. m. vasario 12–26 d. teko lankytis ir skaityti paskaitų kursą doktorantams San Paulo universitete, Brazilijoje. Visą vizitą finansavo San Paulo universitetas. Diskutuojant su universiteto vadovais, fakultetų dekanais, buvo galima aiškiai suprasti, jog susirūpinimas aukštojo mokslo plėtra yra realus, kad siekiama visomis įmanomomis priemonėmis vystyti aukštojo mokslo sektorių. Tai rodo ir statistinė informacija. Pažvelgę į šalių reitingą pagal 2009 metų mokslo produkciją, matysime, kad Brazilija yra 13 pozicijoje (H indeksas 239), o Lietuva – tik 56 pozicijoje (H indeksas 88). Taigi esame tarp Alžyro ir Maroko. Suprantama, tai tik vieno šaltinio informacija, tačiau ši statistika yra patikima ir tarptautiniu mastu pripažįstama. Koks gi skirtumas tarp Brazilijos ir Lietuvos? Skirtumų, be abejo, yra. Pastarąjį dešimtmetį Brazilijos investicijos į mokslą smarkiai išaugo, jos nuolat palaikomos, ir tai duoda rezultatų.

Svarbus aspektas ir tas, kad neretai nepagrįstai sumenkinamas Lietuvos universitetų prestižas. Gaji nuomonė, kad ten, kažkur Vakaruose, viskas yra geriau. Per pastaruosius 10 metų teko lankytis įvairių šalių universitetuose ir galima drąsiai pasakyti, kad plačiajame pasaulyje yra visko – nuo itin aukštą statusą ir prestižą turinčių iki visiškai menką studijų kokybę laiduojančių universitetų ar koledžų.

Kaip pavyzdį galima paminėti JAV, kur populiarūs vadinamieji korporaciniai universitetai. Tokių universitetų veikla ypač suaktyvėjo per pastaruosius 20 metų. Šie universitetai yra įvairaus dydžio ir profilio, tačiau bendras jų bruožas, kad tik nedaugelis siekia akreditacijos ir vykdo mokslo tyrimus, o studijų lygis tikrai abejotinas. Pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė keletas straipsnių, aprašančių iš Lietuvos išvykusio studijuoti svetur jaunimo patirtas problemas.

2009 metais kilo didelis skandalas Čekijoje, nustačius, kad Pilzeno universiteto Teisės fakultetas dalijo diplomus už pinigus. Tokių pavyzdžių galima rasti ne vienoje šalyje. Drąsiai galima teigti, jog aukštojo mokslo siekiantys žmonės mulkinami įvairiai, pasitelkiant pačias įvairiausias reklamos ir rinkodaros technologijas. Ar galima garantuoti, kad panašių faktų nerastume Lietuvoje? Manau, būtų nelengva.

Ne kartą viešai rašyta ar kalbėta apie prekybą kursiniais, diplominiais darbais. Šiandien ne problema užsisakyti bet kurio lygmens ar krypties darbą (http://www.diplominiai.lt/ltu/apie.html; http://www.e-referatai.lt/; http://www.speros.lt/). Pasigirsta faktų, kad prekiaujama ir disertacijomis. Tokios „prekybos“ formos labai subtilios – nuo „atsilyginimo“ pagal principą „aš tau – tu man“ iki šeiminių konfliktų su melodramos prieskoniais. Jei atidžiai peržvelgtume pastarojo dešimtmečio socialinių mokslų srities, ypač edukologijos, disertacijas, pastebėtume smukusį lygį. Maža to, pastaraisiais metais tokių disertacijų gynimo tarybas dažniausiai sudaro tie patys asmenys, neoficialiai vadinami „tais, kurių reikia“. Svarbiau tampa ne tinkamą ir originalią disertaciją parašyti, o „įtikti“ gynimo tarybos nariams ar turėti su jais kitokių ryšių.

Fizinių ir biomedicinos mokslų srityse „mokslo darymo“ taisyklės yra gana aiškios, o socialinių mokslų srityje įsigali vadinamoji „diskurso“ prieiga. Norint sukurpti diskursą, didelių pastangų nereikia. Pakanka įvaldyti bent keletą taiklių frazių ir įvairių terminų, kaip, pvz., paradigma, fenomenas, reforma, kontekstualizacija, bifurkacija, paralelės, globalizacija, dispozicija, eksplikacija ir t. t. Tokie ir panašūs terminai vis sparčiau ir giliau skverbiasi į ugdymo mokslą. Konkretumo tokiuose diskursuose nerasime, mokslo, ko gero, – taip pat. O prisidengti (ar pridengti) nekompetenciją visai lengva. Kaipgi galima prieštarauti laisvam mąstymui?! Įvairiuose šaltiniuose rasime įdomių, susimąstyti verčiančių mokslininkų samprotavimų, išreiškiančių nuogąstavimus dėl tokios prieigos taikymo (Медведев Л.Н. (2003). За границей реальности. Новосибирск: изд-во СО РАН). Bendrąja prasme galima pasakyti, kad į socialinius mokslus skverbte skverbiasi pseudo-ezoterinės idėjos. Apie įvairius negatyvius reiškinius buvo rašyta ir autoriaus (Lamanauskas V. (2008). Švietimo politika modernios liberalios švietimo koncepcijos požiūriu. Lietuvos Aidas, 2008-10-29, Nr. 245, p. 1, 3).

Tai dar ne visi paradoksai, nebūtų įmanoma jų visų ir aptarti. Problemine sritimi išlieka mokslo produkcijos ir mokslinės veiklos apskritai vertinimas. Apie tai taip pat daug rašyta (Lamanauskas V. (2010). Mokslinės veiklos vertinimas: tarp kokybės ir mokslo imitavimo. Interneto dienraštis „Bernardinai.lt‘ (Visuomenė: Švietimas ir ugdymas; Gamta ir mokslas: Mokslas) (2010-12-08). Metai iš metų niekaip nesusitariama dėl aiškios ir skaidrios vertinimo procedūros. Kažkodėl nenorima, kad mokslas būtų vertinamas pagal visuotinai pripažintus tarptautinius standartus, vis bandoma surasti „nacionalinių ypatumų“. Neseniai paskelbta, jog vėl kuriama nauja mokslinės veiklos vertinimo metodika. Kaip nesusipratimą galima būtų paminėti tai, kad Lietuvos mokslo taryba 2010 m. birželio 21 d. savo nutarimu Nr. VII–41 (Žin., 2010, Nr. 86-4578) Tarybos 2005 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. VI-24 „Dėl Tarptautinių duomenų bazių“ ir 2006 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. VI-30 „Dėl Tarptautinių duomenų bazių sąrašo papildymo“ pripažino netekusiais galios. Kitaip sakant, nebereikalaujama, kad mokslo žurnalai būtų įtraukti į mokslinės informacijos duomenų bazes. Toks nutarimas akivaizdžiai keistas, nes būtent mokslinės informacijos viešumas, prieinamumas yra svarbiausi dalykai, dėl kurių sutaria tarptautinė mokslo bendruomenė. Daugelyje šalių reikalavimai dėl duomenų bazių yra ganėtinai griežti, tuo keliu neseniai pasuko ir kaimynė Latvija. Prie panašių standartų suka Ukraina, kuri daugelį metų tais klausimais beveik nesidomėjo. Taigi Lietuvos mokslo biurokratų sprendimas mažų mažiausiai prieštaringas.

Ne mažiau problemų yra ir bendrojo lavinimo sektoriuje. Neseniai Seimo priimtose Švietimo įstatymo pataisose numatyta, kad nuo 2015 metų nebeliks vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų. Rimtų argumentų neteko girdėti. Aiškėja, kad vaikas per visus bendrojo lavinimo metus privalės pakeisti ugdymo įstaigą keletą kartų. Nemanau, kad jam bus itin naudinga. Kaip išimtį siūloma įteisinti vadinamąją „ilgąją gimnaziją“. Tokio fenomeno dar neteko girdėti. O kur tuomet „trumpoji“? Na juk tai būtų logiška – jei jau turėsime „ilgąją“, kodėl negalime turėti „trumposios“? Ir kaip, pavyzdžiui, tai teks paaiškinti kolegai užsieniečiui?!

Nesileidžiant į detales verta akcentuoti, kad kaimo vietovės tikriausiai dar labiau „nusmuks“ švietimo prasme. Straipsnio pradžioje minėjau vizitą Brazilijoje. San Paule teko matyti ir ne vieną favelą (varguolių gyvenamas kvartalas, lūšnynas). Kad ir kaip būtų gaila, bet nemažai Lietuvos kaimų, mažų gyvenviečių vis labiau primena „favelas“.

Žinoma, gerai, kad Švietimo įstatyme padarytos ir svarbios pataisos. Visų pirma tai platesnio mokymo lietuvių kalba galimybės. Tai pirmiausia susiję su tautinių mažumų mokyklomis. Nors tam nuolatos nepagrįstai priešinamasi, tačiau tokios pataisos ypač reikalingos. Nebent reikia apgailestauti dėl to, kad jos priimtos tik po 20 nepriklausomybės metų. Daug laiko prarasta Lietuvoje atkuriant Lietuvą.

Bent užsiminti verta ir apie patyčių mokykloje problemą. Manau, kad ši problema gerokai „išpūsta“. Masiškai pradėtos renti konferencijos, seminarai ir pan. Patyčių, tik kitaip vadinamų, reiškinys egzistavo visada, sovietmečiu – taip pat. Tik terminija kita buvo vartojama. Iš esmės niekas nepasikeitė. Keičiasi formos ir metodai, informacijos apie tą reiškinį pobūdis. Kažkodėl kalbama tik apie patyčias mokykloje. O kaip su patyčiomis universitetuose, jų bendruomenėse? Manote nėra? Yra, tik formos ir metodai kiti, daug rafinuotesni, akademiniai, sunkiai pastebimi išoriškai. Šią sritį reikėtų atskirai aptarti diskusijose.

O kaip su mokytojų patyčiomis? Juk dažnai nuo vadinamųjų patyčių kenčia ir mokytojai. Kur mokytojų teisės? Ar mokytojai beteisės būtybės, nevertos dėmesio? Kaip beteisis mokytojas gebės kurti tinkamą mokymo(si) aplinką, kaip jis ugdys kūrybingą asmenybę? Kaimo vietovėse jau ir pastaruoju metu mokytojai darbo krūvį „susirenka“ keliose mokyklose. Manote, tai didina ugdymo kokybę? Neišvengiamas vadinamasis mokytojų išsekimas, nualinimas. Belieka tiesiog prisitaikyti.

Nemanykime, kad tai tik Lietuvos problema. Būtent nuo vadinamojo „laisvojo ir demokratinio“ ugdymo jau pavargo ir JAV mokytojai, apie tai vis daugiau diskutuojama (Boyer A., Wolf Hamil B. (2008). Problems Facing American Education. Focus on Colleges, Universities, and Schools, Vol. 2, No. 1, p. 1–9). Matote, kiek skambių žodžių jau pavartojau prieš tai. Juk taip lengva pasiduoti žodžių žaismui, filologinei ekvilibristikai.

Dabar madinga bet kokį rašinį pradėti skambiais žodžiais apie kūrybinę, informacinę visuomenę, apie kūrybiškos ir visapusiškos asmenybės ugdymą, ir ne bet kokį, o darnų ir t. t. O kaip tai daryti, kai iš kitos pusės čia ir dabar teigiama, kad Lietuvoje per daug mokyklų, per daug universitetų, kai mokslinis darbas Lietuvoje bene menkiausiai apmokamas iš visų Europos šalių, pagaliau jis praktiškai nevertinamas? Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mokytojo darbas ir autoritetas ne tik menkas, jis ir toliau kryptingai smukdomas. Aukštieji politikai „svaigsta“ apie informacinės visuomenės plėtrą, tuo tarpu iniciatyviausieji, drąsiausieji jauni žmonės kasdien šimtais palieka Lietuvą, o valstybės valdininkai linkę to nepastebėti. O jei ir pastebi, tai viskas baigiasi paprasčiausiais pasvarstymais.

Taigi belieka tik pakartoti, kad švietimas vienas svarbiausių žmogaus socialinės raidos aspektų. Jokios besimokančios, informacinės, kūrybingos ir kitokios visuomenės neįmanoma sukurti, jei nebus konkrečiais darbais plėtojamas ir palaikomas šalies švietimas ir mokslas. Intelektinis potencialas – pats svarbiausias mažos šalies turtas, laiduojantis ekonominę, socialinę, politinę raidą, pagaliau tai yra valstybingumo įtvirtinimo ir išlaikymo garantas. Maža to, neginčijama tiesa, kad visuomenės stabilumas tiesiogiai priklauso nuo švietimo sistemų stabilumo. Neleistini jokie veiksmai, griaunantys švietimo sistemos stabilumą plačiąja prasme.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Vincentas Lamanauskas

Komentarai (10)