Skandinavų turtus valdantis norvegas: Lietuvoje per žemas atlyginimų lygis pagal darbuotojų išsilavinimą (1)
Norvegas Stigas Roaras Myrsethas į Vilnių atvyko gyventi Lietuvoje įsteigęs investicijų valdymo įmonę „Dovre Forvaltning“. " "Kol kas Lietuvoje yra didžiulis skirtumas tarp atlyginimų ir pajamų lygio, palyginus su senąja Europa. Manau, kad Lietuva turi per žemą atlyginimų lygį pagal darbuotojų išsilavinimą",- įsitikinęs ne vieną dešimtį metų investavimo srityje sėkmingai dirbantis vienas geriausių Norvegijos finansininkų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Trejus metus iš Baltijos šalies dirbantis finansų ekspertas dalija receptus apie investicijas ir šalies išlikimą.
Su S. R. Myrsethu susitikome „Baltijos rinkų forume“, organizuotame „Nasdaq OMX Baltic“, Rygoje. Lietuvoje dirbantis norvegas turi sukaupęs nemažą patirtį finansiniame sektoriuje. Per 20 metų darbo patirties vyras įsteigė „Orion Securities“, dirbo „Terra Markets“ ir netgi yra tituluojamas vienu geriausiu Norvegijos finansų ekspertu.
- Atrodo, kad Jums puikiai sekėsi ir Norvegijoje. Kodėl visgi pasirinkote Lietuvą?
- Mėgstu keliauti, o keliaujant analizuoti visuomenę, stebiu, kas yra ekonomikos variklis, kaip viskas tvarkoma. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš keturiolika metų. Supratau, kad Lietuva – netoli nuo tėvynės nutolusi šalis, turinti produktyvią darbo jėgą, išsilavinusią visuomenę, gerą infrastruktūrą ir komunikacijas. Taip pat radau ir kultūrinių panašumų.
Šiandieniniame pasaulyje sienos nieko nebereiškia, galima dirbti ir savo prekes ir paslaugas siūlyti iš bet kur. Vienoms šalims labiausiai sekasi parduodant prekes, kitoms – gaminant. Supratau, kad Lietuva – ta šalis, kurioje galima sukurti aukštos kokybės finansines paslaugas ir parduoti Norvegijos rinkoje. Tai ir buvo pagrindinis „Dovre Forvaltning“ tikslas. Be to, labai įdomu stebėti šalies vystymąsi.
- Kokią matote Lietuvos ateitį?
Ateitis šviesi. Žinoma, kol kas yra didžiulis skirtumas tarp atlyginimų ir pajamų lygio, palyginus su senąja Europa. Manau, kad Lietuva turi per žemą atlyginimų lygį pagal darbuotojų išsilavinimą. Tai rodo du dalykus: arba į Lietuvą ateis gerai apmokamos darbo vietos, arba produktyvūs darbuotojai išvyks tenai, kur yra didesni atlyginimai. Iš tiesų dabar kaip tik matome abu procesus.
Tačiau yra ir kita akivaizdi grėsmė. Dažnai daugiausia dėmesio skiriama ekonominiams ciklams, tačiau vis labiau įtikiu, kad reikia daugiau dėmesio skirti demografinei šalies situacijai. Kai mokiausi mokykloje, galvojau, kad demografijos žinios man tikrai gyvenime nepravers, bet bėgant metams supratau, kad mąstant apie ilgalaikes ekonomikos perspektyvas, šios gali būti nuspėjamos ir tai susiję su demografija.
Norvegijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo gimstamumo bumas. Iš pradžių reikėjo darželių, vėliau mokyklų, dar vėliau universitetų. Užaugę šios kartos žmonės vėl kūrė šeimas, gimdė vaikus. Jie buvo ekonomikos variklis.
Būdamas Lietuvoje matau atvirkštinį procesą, ypač šalies regionuose. Žinoma, visose valstybėse vyksta koncentracija sostinėse, bet Lietuva dar kenčia ir nuo didelės emigracijos. Todėl, jei galvotume apie nekilnojamo turto kainas ir investicijas, skirčiau Vilnių ir likusią šalį, kurioje nekilnojamo turto rinka prastesnėje situacijoje.
- Pradėjote kalbėti apie investicijas į nekilnojamą turtą. Šiuo metu rinkoje juntamas pastebimas suaktyvėjimas. Ar jis yra logiškai pagrįstas?
- Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą Lietuvoje, reikėtų gerai pagalvoti. Ne Vilniuje nekilnojamą turtą patarčiau pirkti tik iš asmeninio poreikio. Dėl nekilnojamo turto perspektyvų regionuose esu pesimistiškas. Vis dėlto suaktyvėjimas rinkoje suprantamas: statybų kainos auga ir nekilnojamas turtas brangs. Palūkanos yra itin mažos, todėl gyventojams labiau apsimoka imti paskolą ir pirkti nei nuomoti.
- Bet Lietuvoje neretai pateikiamas Skandinavijos ir kitų Vakarų pavyzdys, kur yra įsigalėjusi ilgalaikė nuoma ir niekas neskuba įsigyti nekilnojamo turto?
- Manau, kad tai (nuosavas būstas – red.) yra teigiamas dalykas ir tai turėtumėte išlaikyti, o ne atsisakyti. Nuosavas būstas žmogui suteikia gyvenime daugiau stabilumo.
- Kalbant apie investicijas, pastebima, kad Lietuviai toleruoja tik pinigų taupymą indėliais arba perka nekilnojamą turtą. Kodėl bijoma kitų alternatyvų?
- Tai esu pastebėjęs. Kai kalbu su žmonėmis, matau, kad jie supranta tik du dalykus – kaip taupyti indėliuose ir kaip pirkti nekilnojamą turtą, tačiau nesuprantama investicija į akcijas. Investicijas į akcijų rinką jie mato kaip ėjimą į kazino ar lošimą – arba laimės daug, arba viską praloš.
Žinoma, investavimas į akcijas yra rizikingas. Tačiau iš kitos pusės, jei visi investuotojai tik pralošinėtų, niekas neinvestuotų. Premija visada ateina galvojant apie ilgalaikį investavimą. Investuoti į akcijas neverta, jei pinigų reikės greičiau nei po trejų metų. Jei galvojama apie ilgesnį laikotarpį, laikyti pinigus banke indėlio pavidalu yra blogas sprendimas, nes prarandi didelę dalį potencialios grąžos. To žmonės nesupranta.
Žmonės Lietuvoje ilgai laiko santaupas banko sąskaitoje ir praranda galimybę ilgu laikotarpiu gauti didesnę grąžą. Vis dėlto manau, kad šios žinios su laiku ateis.
- Kada žmogus turėtų pradėti mąstyti apie rizikingesnes investicijas, o ne tik santaupų kaupimą indėlyje?
- Daug žmonių kuria šeimas, gimdo vaikus ir ima paskolas. Pirma užduotis turėtų būti išsimokėti skolas. Kai tai padarai, tada galima pradėti galvoti apie investicijas.
- Kokie būtų Jūsų patarimai nusprendusiam investuoti?
- Kai susitinku su studentais, visada jiems patariu iš pradžių investuoti nedidelę dalį pinigų į akcijas. To reikia ne uždirbti, bet gauti žinioms apie investavimą. Taip pat patariu skaityti įmonių finansines ataskaitas, žiūrėti, kaip įmonės uždirba pinigus. Žinoma, šiuos pinigus gal jie praras, bet kartu išmoks. Pats esu praradęs viską akcijų rinkoje, bet dėl to, kad per daug prisiėmiau rizikos, per daug savimi pasitikėjo, bet po tokių įvykių tampi protingesnis. Taigi pirmiausia siūlyčiau investuoti dėl švietėjiškos idėjos.
Antra, kai išsimokėsite visas skolas ir turėsite šiek ties santaupų, kurias numatysite savo senatvei, siūlyčiau mažiausiai 50 proc. santaupų investuoti į rizikingesnę sritį, kapitalo fondus.
Reikia nepamiršti, kad investicijas reikia išskaidyti, nes niekas negali žinoti, kas duos gerą grąžą. Taip pat siūlyčiau neinvestuoti visos sumos vienu metu, o po dalį. Niekada nepirkite akcijų skolintais pinigais. Būkite konservatyvūs, nesusižavėkite per daug gerai skambančiais pasiūlymais.
- Grįžkime prie Lietuvos perspektyvų. Teigiate, kad Lietuvos ateitimi tikite, bet kartu matote ir didžiules demografines grėsmes. Su kokiomis problemomis susidursime artimiausiais dešimtmečiais?
- Visi žinome, kad vieną dieną mirsime. Niekas negyvena amžinai, bet kartais pagalvoju, ar gali mirti šalis. Pažiūrėkime į Japoniją, kur ekonomikos augimas sustojęs 20 metų. Ekonomikos augimas sustojo tada, kai buvo pasiektas darbo jėgos pikas.
Jei esi ūkininkas ar statybų verslo atstovas supranti, kad 35 metų darbuotojas yra produktyvesnis nei 65 metų darbuotojas. Tas pats matoma ir kitose srityse – vis daugiau darbe naudojame informacinių technologijų. Vyresnio amžiaus žmonėms daug sunkiau prisitaikyti prie naujų technologijų nei jaunam. Taigi dėl senėjančios visuomenės situacijos patiriamas dvigubas smūgis.
Kalbant apie Japoniją, manau, kad geriausia ką jie dabar gali pasiekti, tai kad išlaikytų ekonomiką tokiame lygyje, koks yra dabar, ir kad ekonomika nesitrauktų, tačiau spartaus augimo jie jau niekada nepasieks. Manau, kad Vakarų Europa juda ta pačia kryptimi: darbo jėga savo piką pasiekė 2011-2012 m.
Žinoma, Baltijos šalių situacija šiek tiek kitokia. Joms dar yra kur vytis kalbant, tai augimas turėtų būti 2-3 proc. spartesnis nei likusioje Europoje, tačiau demografijos problemos taip pat iškels didelius iššūkius. Populiacija Lietuvoje mažėja daug greičiau nei, pavyzdžiui, Japonijoje ir po penkiasdešimties metų liksite pensininkų šalimi su mažu skaičiumi darbuotojų. Ir kas tuomet mokės pensijas? Reikia susimąstyti, ar Lietuvos visuomenė tikrai tvari.
Lietuva turi labai konkurencingą ekonomiką. Švedijoje ar Norvegijoje nepavyktų gaminti baldų „Ikea“ dėl didelių atlyginimų. Manau, kad ir toliau matysime ekonomikos augimą, bet kartu bus jaučiamas demografinis spaudimas. Kai atlyginimų skirtumas palyginus su Europa pradės mažėti, pajusite demografinės situacijos pasekmes.
Gerai, kai į Lietuvą ateina tokie investuotojai kaip „Barclays“. Bet koks darbas geriau negu jokio. Bet kodėl jie čia ateina? Dėl žemų atlyginimų. Nemanau, kad ateityje ši investuotojų pritraukimo strategija veiks. Iki tol Lietuva turi padaryti nemažai darbo.
- Ką, jūsų nuomone, būtų galima daryti?
- Gyvename itin didelės konkurencijos pasaulyje, kur Rytų žmonės yra nusitaikę į mūsų darbus ir sutiktų dirbti už mažiau. Dabar pagrindinė Vakarų valstybių problema – kaip esant tokiomis sąlygomis konkuruoti. Anksčiau buvo lengviau: Rytuose žmonės neturėjo tokio išsilavinimo, kaip Vakaruose. Dabar situacija pasikeitė. Manau, kad Lietuvos iššūkis dabar – rasti sektorius, kuriuose galėtumėte pasiekti aukštą pelningumą.
Norvegija turi tris tokius sektorius – naftą ir dujas, žuvininkystę, hidroenergiją. Vokietija turi savo automobilių sektorių, Prancūzija – maisto ir gėrimų prekės. Kai žiūriu į Lietuvą, suprantu, kad jūs neturite verslo klasterių, su kuriais galėtumėte pirmauti pasaulyje. Jei nerasite savo srities, darbo jėga išvažiuos.
Ką aš daryčiau? Mažos valstybės dažnai pasinaudoja didelėmis. Pažiūrėkite į Izraelį ir JAV. Izraelis perka daug ginklų iš JAV, skolinasi pinigus, o paskui prašo skolas nubraukti. Mažosios šalys išnaudoja didžiąsias ir kitais būdais – pasiimdamos dalį kitų šalių mokesčių pajamų. Prisiminkite tokias Europos valstybes kaip Kipras, Malta, Liuksemburgas, Šveicarija, Lichtenšteinas, Andora. Jos pakankamai turtingos. Ir ką jos turi bendro? Jos sukūrė mokesčių sistemą, kuri verčia užsienio verslus kurtis jose.
Vis dėlto nemanau, kad taip nutiks Lietuvoje. Kai čia kalbu su žmonėmis, visi sako, kad eis sunkiu keliu, kad neturėtumėte išnaudoti Norvegijos, Švedijos tokiu būdu. Norima viską kurti savo prakaitu ir ašaromis.
Su S. R. Myrsethu susitikome „Baltijos rinkų forume“, organizuotame „Nasdaq OMX Baltic“, Rygoje. Lietuvoje dirbantis norvegas turi sukaupęs nemažą patirtį finansiniame sektoriuje. Per 20 metų darbo patirties vyras įsteigė „Orion Securities“, dirbo „Terra Markets“ ir netgi yra tituluojamas vienu geriausiu Norvegijos finansų ekspertu.
- Atrodo, kad Jums puikiai sekėsi ir Norvegijoje. Kodėl visgi pasirinkote Lietuvą?
- Mėgstu keliauti, o keliaujant analizuoti visuomenę, stebiu, kas yra ekonomikos variklis, kaip viskas tvarkoma. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš keturiolika metų. Supratau, kad Lietuva – netoli nuo tėvynės nutolusi šalis, turinti produktyvią darbo jėgą, išsilavinusią visuomenę, gerą infrastruktūrą ir komunikacijas. Taip pat radau ir kultūrinių panašumų.
Šiandieniniame pasaulyje sienos nieko nebereiškia, galima dirbti ir savo prekes ir paslaugas siūlyti iš bet kur. Vienoms šalims labiausiai sekasi parduodant prekes, kitoms – gaminant. Supratau, kad Lietuva – ta šalis, kurioje galima sukurti aukštos kokybės finansines paslaugas ir parduoti Norvegijos rinkoje. Tai ir buvo pagrindinis „Dovre Forvaltning“ tikslas. Be to, labai įdomu stebėti šalies vystymąsi.
- Kokią matote Lietuvos ateitį?
Ateitis šviesi. Žinoma, kol kas yra didžiulis skirtumas tarp atlyginimų ir pajamų lygio, palyginus su senąja Europa. Manau, kad Lietuva turi per žemą atlyginimų lygį pagal darbuotojų išsilavinimą. Tai rodo du dalykus: arba į Lietuvą ateis gerai apmokamos darbo vietos, arba produktyvūs darbuotojai išvyks tenai, kur yra didesni atlyginimai. Iš tiesų dabar kaip tik matome abu procesus.
Tačiau yra ir kita akivaizdi grėsmė. Dažnai daugiausia dėmesio skiriama ekonominiams ciklams, tačiau vis labiau įtikiu, kad reikia daugiau dėmesio skirti demografinei šalies situacijai. Kai mokiausi mokykloje, galvojau, kad demografijos žinios man tikrai gyvenime nepravers, bet bėgant metams supratau, kad mąstant apie ilgalaikes ekonomikos perspektyvas, šios gali būti nuspėjamos ir tai susiję su demografija.
Norvegijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo gimstamumo bumas. Iš pradžių reikėjo darželių, vėliau mokyklų, dar vėliau universitetų. Užaugę šios kartos žmonės vėl kūrė šeimas, gimdė vaikus. Jie buvo ekonomikos variklis.
Būdamas Lietuvoje matau atvirkštinį procesą, ypač šalies regionuose. Žinoma, visose valstybėse vyksta koncentracija sostinėse, bet Lietuva dar kenčia ir nuo didelės emigracijos. Todėl, jei galvotume apie nekilnojamo turto kainas ir investicijas, skirčiau Vilnių ir likusią šalį, kurioje nekilnojamo turto rinka prastesnėje situacijoje.
- Pradėjote kalbėti apie investicijas į nekilnojamą turtą. Šiuo metu rinkoje juntamas pastebimas suaktyvėjimas. Ar jis yra logiškai pagrįstas?
- Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą Lietuvoje, reikėtų gerai pagalvoti. Ne Vilniuje nekilnojamą turtą patarčiau pirkti tik iš asmeninio poreikio. Dėl nekilnojamo turto perspektyvų regionuose esu pesimistiškas. Vis dėlto suaktyvėjimas rinkoje suprantamas: statybų kainos auga ir nekilnojamas turtas brangs. Palūkanos yra itin mažos, todėl gyventojams labiau apsimoka imti paskolą ir pirkti nei nuomoti.
- Bet Lietuvoje neretai pateikiamas Skandinavijos ir kitų Vakarų pavyzdys, kur yra įsigalėjusi ilgalaikė nuoma ir niekas neskuba įsigyti nekilnojamo turto?
- Manau, kad tai (nuosavas būstas – red.) yra teigiamas dalykas ir tai turėtumėte išlaikyti, o ne atsisakyti. Nuosavas būstas žmogui suteikia gyvenime daugiau stabilumo.
- Kalbant apie investicijas, pastebima, kad Lietuviai toleruoja tik pinigų taupymą indėliais arba perka nekilnojamą turtą. Kodėl bijoma kitų alternatyvų?
- Tai esu pastebėjęs. Kai kalbu su žmonėmis, matau, kad jie supranta tik du dalykus – kaip taupyti indėliuose ir kaip pirkti nekilnojamą turtą, tačiau nesuprantama investicija į akcijas. Investicijas į akcijų rinką jie mato kaip ėjimą į kazino ar lošimą – arba laimės daug, arba viską praloš.
Žinoma, investavimas į akcijas yra rizikingas. Tačiau iš kitos pusės, jei visi investuotojai tik pralošinėtų, niekas neinvestuotų. Premija visada ateina galvojant apie ilgalaikį investavimą. Investuoti į akcijas neverta, jei pinigų reikės greičiau nei po trejų metų. Jei galvojama apie ilgesnį laikotarpį, laikyti pinigus banke indėlio pavidalu yra blogas sprendimas, nes prarandi didelę dalį potencialios grąžos. To žmonės nesupranta.
Žmonės Lietuvoje ilgai laiko santaupas banko sąskaitoje ir praranda galimybę ilgu laikotarpiu gauti didesnę grąžą. Vis dėlto manau, kad šios žinios su laiku ateis.
- Kada žmogus turėtų pradėti mąstyti apie rizikingesnes investicijas, o ne tik santaupų kaupimą indėlyje?
- Daug žmonių kuria šeimas, gimdo vaikus ir ima paskolas. Pirma užduotis turėtų būti išsimokėti skolas. Kai tai padarai, tada galima pradėti galvoti apie investicijas.
- Kokie būtų Jūsų patarimai nusprendusiam investuoti?
- Kai susitinku su studentais, visada jiems patariu iš pradžių investuoti nedidelę dalį pinigų į akcijas. To reikia ne uždirbti, bet gauti žinioms apie investavimą. Taip pat patariu skaityti įmonių finansines ataskaitas, žiūrėti, kaip įmonės uždirba pinigus. Žinoma, šiuos pinigus gal jie praras, bet kartu išmoks. Pats esu praradęs viską akcijų rinkoje, bet dėl to, kad per daug prisiėmiau rizikos, per daug savimi pasitikėjo, bet po tokių įvykių tampi protingesnis. Taigi pirmiausia siūlyčiau investuoti dėl švietėjiškos idėjos.
Antra, kai išsimokėsite visas skolas ir turėsite šiek ties santaupų, kurias numatysite savo senatvei, siūlyčiau mažiausiai 50 proc. santaupų investuoti į rizikingesnę sritį, kapitalo fondus.
Reikia nepamiršti, kad investicijas reikia išskaidyti, nes niekas negali žinoti, kas duos gerą grąžą. Taip pat siūlyčiau neinvestuoti visos sumos vienu metu, o po dalį. Niekada nepirkite akcijų skolintais pinigais. Būkite konservatyvūs, nesusižavėkite per daug gerai skambančiais pasiūlymais.
- Grįžkime prie Lietuvos perspektyvų. Teigiate, kad Lietuvos ateitimi tikite, bet kartu matote ir didžiules demografines grėsmes. Su kokiomis problemomis susidursime artimiausiais dešimtmečiais?
- Visi žinome, kad vieną dieną mirsime. Niekas negyvena amžinai, bet kartais pagalvoju, ar gali mirti šalis. Pažiūrėkime į Japoniją, kur ekonomikos augimas sustojęs 20 metų. Ekonomikos augimas sustojo tada, kai buvo pasiektas darbo jėgos pikas.
Jei esi ūkininkas ar statybų verslo atstovas supranti, kad 35 metų darbuotojas yra produktyvesnis nei 65 metų darbuotojas. Tas pats matoma ir kitose srityse – vis daugiau darbe naudojame informacinių technologijų. Vyresnio amžiaus žmonėms daug sunkiau prisitaikyti prie naujų technologijų nei jaunam. Taigi dėl senėjančios visuomenės situacijos patiriamas dvigubas smūgis.
Kalbant apie Japoniją, manau, kad geriausia ką jie dabar gali pasiekti, tai kad išlaikytų ekonomiką tokiame lygyje, koks yra dabar, ir kad ekonomika nesitrauktų, tačiau spartaus augimo jie jau niekada nepasieks. Manau, kad Vakarų Europa juda ta pačia kryptimi: darbo jėga savo piką pasiekė 2011-2012 m.
Žinoma, Baltijos šalių situacija šiek tiek kitokia. Joms dar yra kur vytis kalbant, tai augimas turėtų būti 2-3 proc. spartesnis nei likusioje Europoje, tačiau demografijos problemos taip pat iškels didelius iššūkius. Populiacija Lietuvoje mažėja daug greičiau nei, pavyzdžiui, Japonijoje ir po penkiasdešimties metų liksite pensininkų šalimi su mažu skaičiumi darbuotojų. Ir kas tuomet mokės pensijas? Reikia susimąstyti, ar Lietuvos visuomenė tikrai tvari.
Lietuva turi labai konkurencingą ekonomiką. Švedijoje ar Norvegijoje nepavyktų gaminti baldų „Ikea“ dėl didelių atlyginimų. Manau, kad ir toliau matysime ekonomikos augimą, bet kartu bus jaučiamas demografinis spaudimas. Kai atlyginimų skirtumas palyginus su Europa pradės mažėti, pajusite demografinės situacijos pasekmes.
Gerai, kai į Lietuvą ateina tokie investuotojai kaip „Barclays“. Bet koks darbas geriau negu jokio. Bet kodėl jie čia ateina? Dėl žemų atlyginimų. Nemanau, kad ateityje ši investuotojų pritraukimo strategija veiks. Iki tol Lietuva turi padaryti nemažai darbo.
- Ką, jūsų nuomone, būtų galima daryti?
- Gyvename itin didelės konkurencijos pasaulyje, kur Rytų žmonės yra nusitaikę į mūsų darbus ir sutiktų dirbti už mažiau. Dabar pagrindinė Vakarų valstybių problema – kaip esant tokiomis sąlygomis konkuruoti. Anksčiau buvo lengviau: Rytuose žmonės neturėjo tokio išsilavinimo, kaip Vakaruose. Dabar situacija pasikeitė. Manau, kad Lietuvos iššūkis dabar – rasti sektorius, kuriuose galėtumėte pasiekti aukštą pelningumą.
Norvegija turi tris tokius sektorius – naftą ir dujas, žuvininkystę, hidroenergiją. Vokietija turi savo automobilių sektorių, Prancūzija – maisto ir gėrimų prekės. Kai žiūriu į Lietuvą, suprantu, kad jūs neturite verslo klasterių, su kuriais galėtumėte pirmauti pasaulyje. Jei nerasite savo srities, darbo jėga išvažiuos.
Ką aš daryčiau? Mažos valstybės dažnai pasinaudoja didelėmis. Pažiūrėkite į Izraelį ir JAV. Izraelis perka daug ginklų iš JAV, skolinasi pinigus, o paskui prašo skolas nubraukti. Mažosios šalys išnaudoja didžiąsias ir kitais būdais – pasiimdamos dalį kitų šalių mokesčių pajamų. Prisiminkite tokias Europos valstybes kaip Kipras, Malta, Liuksemburgas, Šveicarija, Lichtenšteinas, Andora. Jos pakankamai turtingos. Ir ką jos turi bendro? Jos sukūrė mokesčių sistemą, kuri verčia užsienio verslus kurtis jose.
Vis dėlto nemanau, kad taip nutiks Lietuvoje. Kai čia kalbu su žmonėmis, visi sako, kad eis sunkiu keliu, kad neturėtumėte išnaudoti Norvegijos, Švedijos tokiu būdu. Norima viską kurti savo prakaitu ir ašaromis.
(35)
(0)
(35)