Skaitytojo požiūris: tamsioji energija, revoliucinės fizikų nuotaikos ir metafizika kosmologijoje

Laiko nėra.Jis yra sugalvotas žmogaus praeičiai matuoti ir ateičiai prognozuoti.

Moksleivis rašė?

Tamsioji energija tai man atrodo kazkokia skyle fiziku teorijoje ar skaiciavimuose kuria bando uzglaistyti isgalvota materija/energija. Ir isvis gal simuliatorius kuriame gyvename yra netobulas....

Aš taip pat manau, kad laiko nėra. Tai tik iliuzija sukurta dėl materijos kitimo. Nebūtu kitimo, nebūtu ir laiko. Mechaninis laikrodis, kuris neprisuktas ir jo mechanika neveikia, negali skaičiuoti laiko. Nėra judėjimo, nėra ir laiko. Bet jei mechanini veikiantį laikrodį, pakaitinsi arba atšaldysi, "laiko" greitis keisis. Vienu metu laikas keisis greičiau, kitu lėčiau.

Na štai, Svetys parašė naują beprasmybių kratinį.

eilinį kartą parodė savo neišprusimą ir mąstymo primityvumą

Straipsnyje teigiama, kad kosmologija su tamsiosios energijos metafiziniu paaiškinimu padarys įtaką humanitariniams mokslams. Betgi nereikia laukti jokios tamsiosios energijos kaip turinčios poveikį gravitacijai, tačiau niekaip fizikos mokslu neapibrėžiamo fenomeno paaiškinimo. Humanitariniams mokslams, o ypač moderniajai filosofijai turi pakakti kvantinio susietumo patvirtinimo eksperimentų. Jie parodo, kad nebegalioja neva fizikos mokslu pagrįsta materializmo teorija. Ji teigė, jog gamtą, Visatą sudaro vien tik judėjimas. Judėjimo bei materijos būvio kaitos argumentu, materialistai kovojo su krikščionišku teizmu, su religiniu pasaulėvaizdžiu. Teistinė kosmologija teigė, jog Dievas yra pirminis visa ko judintojas, tačiau Jis pats nėra judinamas. Kvantinio susietumo fenomenas įrodo, jog judėjimu apibrėžiamas pasaulis nėra objektyvus - už gamtoje nuolat vykstančio judėjimo slypi nejudėjimo faktas kaip antgamtinis reiškinys. Humanitarų protuose tai turėtų sukelti revoliuciją. Kaip dabar reikėtų vertinti reliatyvizmo filosofiją (o tai tėra materializmo kitas terminas), kuri taip pat pagrįsta nejudėjimo dėmens Visatoje nepripažinimu ???

Bent pats savo kliedesius supranti? Kvantinėje mechanikoje katinas vienu metu būna ir gyvas, ir miręs. Reliatyvumo čia daugiau nei reliatyvumo teorijoje. O jau nejudėti kvantinė mechanika iš vis kategoriškai draudžia, nors man fantazijos nepakanka, ką visa tai bendro turi su materializmu...

Kvantinėje mechanikoje katinas vienu metu būna ir gyvas, ir miręs. Reliatyvumo čia daugiau nei reliatyvumo teorijoje. O jau nejudėti kvantinė mechanika iš vis kategoriškai draudžia, nors man fantazijos nepakanka, ką visa tai bendro turi su materializmu... Materializmo filosofijos pats moksliškiausias pagrindas (ta prasme, kad ji remiasi ne vien tik proto grynuoju išmąstymu, bet ir empyriniais faktais) yra tas, kad Visata ir žmogaus sąmonė aiškinama materijos judėjimu. Filosofinis reliatyvizmas teigia, kad tikrovė nepažini, nes iš sąmonės kilusi „materiali“ mintis negali judėti didesniu greičiu kaip šviesa. Šiuo atveju, sakykim, žmogus formuluoja klasikos laikų klausimą: kas yra tiesa? Reliatyvizmo filosofijos aiškinimu kol žmogus tokį klausimą spės suformuluoti praeis tam tikras laikas. Tad judėjimu pagrįsta tikrovė jau bus pakitusi (juk tikrovė tik materiali ir todėl taip pat kinta šviesos greičiu). Todėl sąmonė niekada negalės tikrovės pasivyti, o tuo pačiu ir ieškoti tiesos. Taip atmetama metafizika, neva ji spekuliatyvi. Kaip Jūs pastebite, kvantinė mechanika visa aiškina judėjime. „Katė“ labai pravertė ginče apie atomą. Čia buvo kalbama apie mikropasaulį. Dalelių susietumo dideliais atstumais nebuvo įmanoma eksperimentiškai patikrinti. Bet šiandieną kitaip. Kad ir kaip kvantinė mechanika draustų nejudėti, fotonų informacinio susietumo eksperimentai parodo, kad susietumui įvykti neegzistuoja nei laikas , nei erdvė. O su kuo gi siejamas judėjimas? Kvantinėje mechanikoje su materija, o kosmologijoje su laiku ir erdve. Pastarieji dalykai apibrėžiami judėjimu. Jei susietumui įvykti neprarandamas laikas – reiškia Visatoje egzistuoja nejudėjimo aspektas, kuris yra „surišęs“ fotonus. Vadinasi „surišimo“ informacija egzistuoja visur vienu ir tuo pačiu metu (šiuo pagrindu Visatą bandoma suprasti kaip hologramą). Iš paminėtų dalykų aišku, kad kvantinė mechanika negali atsakyti į visus klausimus ir ji tegali kalbėti apie tai kas liečia patį judėjimą. Tačiau filosofijoje tai revoliucija, nes kvantinė mechanika priveda prie nejudėjimo aspekto. Tai radikaliai keičia požiūrį į reliatyvistinės filosofijos aiškinamą sąmonės pažinimo teoriją. Ji jau nebemokslinė, anachronistinė. Šiandieną, reabilituojama klasikinė filosofija. P. s. Jei nesate išsamiau susipažinęs su filosofinėmis koncepcijomis, deja, mūsų diskusija negalės būti vaisinga, Atsiprašau.

Esu susipažinęs ir jokios revoliucijos filosofijoje čia nėra. Tiesiog atsižvelgiant į fizikos rezultatus yra atsisakoma mechanistinio priežastinio požiūrio, keičiasi materijos koncepcija, kas invaliduoja kai kurias formalistines filosofijos kryptis (pvz., Aristotelio, Hėgelio, Kanto ontologiją). Bet tokių nedaug, didžioji filosofijos dalis vienok yra skirta socialiniam, prichologiniam aspektui, o ne ontologijai.

Tai viso labo parodo paties nesupratimą, kas yra susietumas. Susietumas "atsiranda", kai tas pats šaltinis (pvz., atomas) vienu metu išspinduliuoja dvi ar daugiau dalelių (pvz., fotonų) arba kai dvi ar daugiau dalelių sąveikauja tarpusavyje. Tokios dalelės kvantinės mechanikos aspektu tampa viena "pasklidusia" dalele, ko pasekmė - pamatavus vieną "pasklidusios dalelės elementą" gauname informaciją apie kitus "pasklidusios dalelės elementus". Nėra čia jokio "nejudėjimo aspekto", yra tik dalelė, vienu metu esanti keliose vietose. Kur nėra nejudėjimo aspekto? Kvantinėje mechanikoje, gamtoje ar vaizduotėje? Kvantinėje mechanikoje jo nėra ir nebus. Priešingu atveju tai nebebus mechanika. O kad sugebėti nejudėjimą įžvelgti gamtoje tai turi padirbėti vaizduotė. Taigi kaip čia su tomis dalelėmis? Kai matuoji vieną, kas atsitinka su kita, kuri randasi nuo matuojamos nutolusi didžiuliu atstumu? Sakykim, vieną šviesmetį. (Čia mintinis eksperimentas. Realybėje eksperimentai atlikti sąlyginai nedideliais atstumais, tačiau jų tikslumas matavimuose leidžia kalbėti apie paminėtą mintinį). Juk matuojant vieną, atsakymo apie kitą nereikia laukti ištisus metus. Atsakymą gauni matavimo momentu. Kas tą informaciją apie kitą dalelę iškart perduoda? – tik jau ne judėjimas (žinau, šioje vietoje pakartosite, kad nesuprantu kas yra susietumas, bet neskubėkite, atidžiai perskaitykite viską, ypač apie mintinį eksperimentą su pirštinėmis). Mokslinė literatūra teigia, kad nėra tokio judėjimo, kuris galėtų viršytį šviesos greitį. Todėl ir rašo, kad dalelės „kvantinės mechanikos aspektu tampa viena "pasklidusia" dalele“. Parašyta todėl, kad tai nepaaiškinama būtent judėjimu, tad ir "pasklidusia" parašyta kabutėse. Iš to seka grynai protinė iliuzija, kad tai viena dalelė keliose vietose. Betgi ir pats rašai : „kai dvi ar daugiau dalelių sąveikauja tarpusavyje“ . Nejudėjimo aspektui įžvelgti vadovėlinių žinių pakartojimo nebeužtenka, būtina dar ir tas žinias apjungti iškeliant atitinkamus klausimus. Ir nereikia skubėti su išvadomis apie nesupratimą. Į susietumą dantis atsikando ne viena fizikų karta. Ką reiškia viena dalelė esanti tuo pačiu metu keliose vietose – „pasklidusi“ dalelė? Tai aiškinimas bangine funkcija. Tačiau šiandieną toks aiškinimas turi problemų. Susietumo paaiškinimui bei įsisavinimui vaizduotėje, labai geras vienos poros (k. ir d. rankos) pirštinių pavyzdys. Pirštinių porą išskiriame ir nežiūrėdami įdedame į atskiras dėžes, kurias vieną nuo kitos atskiriame vieno šviesmečio atstumu. Pažvelgę į viena dėžę (matuojame dalelę), iškart sužinome kokios rankos pirštinė randasi kitoje dėžėje. Tikrai, jokio nejudėjimo aspekto čia nėra. Bet šiandieniniai eksperimentai rodo ir kitokį dalyką: Jei vieną pirštinę apverčiame , tai tuo pat metu nutolusi per šviesmetį pirštinė apsiverčia irgi. Čia ir yra esmė dėl gamtoje egzistuojančio nejudėjimo aspekto. Be abejo, nejudėjimo aspektas nebus įžvelgiamas jei prieš tai vaizduotėje nebus gerai įsisavintas erdvėlaikis. Ne paraidžiui pakartotas iš literatūros , bet nepriekaištingai s u v o k i a m a s. Tokie ir panašūs vaizduotėje įsisavinti dalykai, padeda pasirinkti ir tokiam pasaulio supratimui artimesnes filosofines koncepcijas.

Tokie dalykai veda prie pseudomokslinių spekuliacijų, kurios neblogai skaitosi fantastinėje literatūroje, bet rimtai neturi būti vertinamos.

Problemos pasireiškia tuo, kad fizikai labai norėtų, kad taip nebūtų, nes tokia fizika "rauna stogą" Pagaliau prisikasėme prie esmės. Gaila, bet fizikos norai šiandieną aiškiai nebesutampa su jos galimybėmis. Kad nebūtų nurautas stogas, reikalinga įsigyti kepurę ir ant jos užrašyti: „aš žinau, ko nebežinau“ . Šią kepurę užsidėti ant galvos ir jos niekada nenusiimti. Tuomet stogas nebus raunamas. Taigi kalbant apie susietumą stogą plėšia veikimas per atstumą. Neiškreipdamas esmės, daugmaž pacituosiu fiziką, kuris ir co eksperimentuoja su veikimu per atstumą: „Aš neabejoju, kad jūs norėsite manęs paklausti kaip tai vyksta. Niekada, niekada, niekada manęs to neklauskite. Aš žinau kad tai vyksta .Kaip tai vyksta - aš nežinau“. Jis kalbėjo neužsidėjęs jokios kepurės, o jo stogas buvo savo vietoje, nes jis suprato kur baigiasi fizikos mokslo žinojimas. Be šiuolaikinių kontraversiškų šnekų apie filosofiją galima pasakyti ir taip: filosofija yra ypatingas specialus mokslas apie tai, kaip logikos ir vaizduotės pagalba išmokti suformuluoti tikslingus klausimus ir juos atitinkamai pateikti, kad būtų galima formuluoti kitus ieškant tiesos. Filosofija surado pasaulyje egzistuojančią simetrija. Ką reiškia simetrija kvantinei fizikai, o dar ir matematikai - kalbėti nereikia. Todėl fizika su vaizduote jau seniai supainiota. Žodžiai apsiverčia -neapsiverčia , pasisuka – nepasisuka bei gausybė kitų, prikausto protą prie tam tikrų teorijų ir dėsnių bei iš jų išplaukiančių aiškinimų. Viena vertus, tai labai gerai. O kita vertus, - ne. Susidūrus su susietumu kaip veikimu per atstumą, su stogais įvyksta anomalija : gerai prikaustytas stogas raunamas, o blogai – ne. Nes aiškinimui reikalingos teorijos nebeveikia. Naujos fizikos sukūrimo idėja - baltos kumelės sapnas. Esamoms teorijos veikia gerai, bet be jomis paaiškinamų dalykų, gamtoje vyksta dar ir tokie procesai, kurių jos nebeįkanda. Todėl reikia sukti galvą ne kaip sukurti naują fiziką, bet kaip su senąją sugebėti atskirti ką dar perspektyvu kramtyti , o ką jau seniai reikalinga išspjauti. Tuomet baigsis prakaito ir ašarų liejimas suklupus prie, pvz., matematinių stygų, o bus išgirstos tos stygos, kurios atsirado kartu su filosofija ir šiandiena tebeskamba. Galima suprasti ir paraidžiui: bus galima skiri laiko pasiklausyti, pvz., styginio kvarteto. Ten grojama keturiais instrumentais teturinčiais po keturias stygas. Analogiškas keturių stygų skaičius su kuriomis šiandieną nelabai sekasi groti fizikai.

Stogą rauna ne susietumas, o jo potekstė - taip vadinamas nerealumas ir nelokalumas. Paprastai tariant, kad daiktai savaime objektyviai neturi apibrėžtų savybių, įskaitant padėtį erdvėlaikyje. Bėda būtent tame, kad teorijos veikia tobulai, nepavyksta rasti "neįkandamų procesų". Tokius radus kaip tik ir atsirastų galimybė naujai fizikai, o kol kas kiekvienas bandymas rasti nukrypimų nuo teorijos pasibaigia teorijos patvirtinimu.

būtinai turi sugriauti senąsias...

Nesugriovė ir nesugriaus, o patikslino ir patikslins. Klasikinė mechanika griežtai žiūrint yra klaidinga, bet praktiniais tikslais jos tikslumo su kaupu pakanka pvz palydovų orbitoms skaičiuoti (ir beveik bet kokiems kitokiems klasikiniams taikymams).

Na, griežtai žiūrint neklaidinga gali būti tik reali Visko teorija. Visos kitos geriausiu atveju yra neišsamios ir t.t. Deja, mastymas iš fragmentinių pozicijų dažniau duoda nevykusius atsakymus, nei pozityvias/konstruktyvias išvadas.

Niemand rašė: Stogą rauna ne susietumas, o jo potekstė - taip vadinamas nerealumas ir nelokalumas. Paprastai tariant, kad daiktai savaime objektyviai neturi apibrėžtų savybių, įskaitant padėtį erdvėlaikyje. Stop! Nerealumas; daiktai savaime. Cituoju Jūsų susietumo paaiškinimą: ‚. Susietumas "atsiranda", kai tas pats šaltinis (pvz., atomas) vienu metu išspinduliuoja dvi ar daugiau dalelių (pvz., fotonų) arba kai dvi ar daugiau dalelių sąveikauja tarpusavyje. Tokios dalelės kvantinės mechanikos aspektu tampa viena "pasklidusia" dalele, ko pasekmė - pamatavus vieną "pasklidusios dalelės elementą" gauname informaciją apie kitus "pasklidusios dalelės elementus". Nėra čia jokio "nejudėjimo aspekto", yra tik dalelė, vienu metu esanti keliose vietose. ------------------------------------------------- Galbūt mūsų nesusikalbėjimui įneša painiavos neapibrėžtumo principo „genetika“. Jame kalbama tik apie vieną dalelę, jos matavimus, jos dualumą ir t.t. Visą tai vainikuojama bangine funkcija. Čia fizikos požiūriu dalelė yra reali ir galima kalbėti apie jos apibrėžiamą erdvę. Betgi kalbėdami apie susietumą, kalbame apie dvi daleles, kurios nutoldamos viena nuo kitos ir apibrėžia, pvz., vieno šviesmečio erdvę. Apie kokius tarp jų „pasklidusius elementus“ kalbate? Jų tarpusavio ryšio nesukuria, ar nejungia (supraskite kaip Jums priimtiniau) jokie elementai, kuriuos būtų galima apibrėžti fizikos mokslo požiūriu. Čia pats svarbiausias dalykas tas, kad dalelės tarpusavyje sąveikauja taip, tarsi tarp jų neegzistuotų nei laikas, nei erdvė. Kitaip tariant jų sąveikavimo eksperimentinis faktas panaikina erdvėlaikio sampratą fizikos mokslo požiūriu. Ką fizikos požiūriu reiškia jei nebegalima kalbėti apie erdvėlaikį? Tai reiškia, kad nebegalima kalbėti ir apie judėjimą. Kosmologiniu požiūriu patenkame į klausimą kas vyko prieš singuliarumą? Ar fizikos požiūriu nejudėjimas yra gamtinis procesas? Ne. Ar tuomet kausimas, kas vyko prieš singuliarumą , „įkandamas“ fizikai? Ne. Tai kaip dabar suprasti mūsų diskusiją ? Turiu pripažinti jog painiavos įnešiau ir aš. Aš rašiau: „esamos teorijos veikia gerai, bet be jomis paaiškinamų dalykų, gamtoje vyksta dar ir tokie procesai, kurių jos nebeįkanda“. Tai nesunkiai gali išprovokuoti fiziko protą, nes fizikos požiūriu nejudėjimas nėra joks gamtinis procesas. Visiškai sutinku, kad gamta tėra judėjimo procesas. Taigi, įsireiškimas , kad „ gerai veikiančios teorijos priveda prie nejudėjimo aspekto įžvalgos“ - tikrai būtų tinkamesnis. Tai ką čia išdėsčiau noriu pabandyti esmingai susieti su Jūsų parašytu šiuo tekstu: „Stogą rauna ne susietumas, o jo potekstė - vadinamas nerealumas ir nelokalumas. Paprastai tariant, kad daiktai savaime objektyviai neturi apibrėžtų savybių, įskaitant padėtį erdvėlaikyje“. Mano supratimu, taip vadinama potekstė ir yra Jūsų nepastebėtas nejudėjimo aspektas (nerealumas), kuris fizikos požiūriu nebeleidžia kalbėti apie medžiagą kaip tokią. Tai pavirtinate ir šiuo sakiniu : „Paprastai tariant, kad daiktai savaime objektyviai neturi apibrėžtų savybių, įskaitant padėtį erdvėlaikyje“. Taigi nejudėjimo aspekto įžvalgai yra svarbūs sąvokų įsisavinimo bei jų galimų interpretacijų klausimai bendrame fizikos mokslo žinių kontekste. Be to, jei susietumas neprivestų prie nejudėjimo aspekto (kuris įvardinamas nežinojimas kaip veikia susietumas ,fenomenas, reiškinys ar pan.), tai fizikai nesielgtų tarsi pamiršę banginę funkciją ir neteigtų , kad negali paaiškinti kaip susietumas veikia. Bet kokios kalbos apie naują fizika, kuri galėtų tirti nejudėjimą būtų absurdas nes tai prieštarautų fizikos kaip gamtos mokslo koncepcijai.

O prie ko čia gamtinis? Judėjimas yra procesas. Nejudėjimas yra neprocesas Viskas kas nėra judėjimas yra nejudėjimas. Tai čia giliai fundamentalus klausimas lyg ir turėtų stovėti toks: Ar tarp masiškai paplitusio judėjimo yra nors nykstamai mažai nejudėjimo? O, griežtai žiūrint, bet kuri fizikos teorija, kuri nagrinėja objektus (ir jų aplinką) yra apytikrė, su (pa)klaidomis iš prigimties. Nes bet kuris objektas yra milžiniškas konglomeratas įvairiausių sąveikų. O šiuolaikinė fizika yra nepajėgi pakenčiamai tiksliai aprašyti jokio objekto (ko gero, fizika niekada tiksliai nesuskaičiuos kokios sąveikos vyksta, kiek tiksliai jų yra ir t.t. pvz. konkrečiame aguonos grūdelyje). Ir kuo toliau pvz. į mikropasaulį tuo paklaidų kiekis ir jų reikšmė tik didėja (nes tarpinių sluoksnių paklaidos sumuojasi ir t.t.). Tiksli fizika gali atsirasti (ir atsiras) tik tada kai atsiras „paties Judėjimo“ fizika.