Panašu, progresas nėra tolygus užduočiai kasdien erzinti ir žeminti Kremlių

Netikėtas SpaceX, Tesla ir kitų aukštųjų technologijų kompanijų įkūrėjo Elono Musko pasirodymas Rusijos valdžios organizuotame „Naujų žinių“ forume nuvilnijo, kaip į vandenį mestas akmuo.

Muskas visai nekritikavo Rusijos dėl laisvių trūkumo, o priešingai, pranešė sieksiantis pastatyti Tesla fabriką Rusijoje, pagyrė mūsų pasiekimus kosmose ir apibendrino, kad JAV ir Rusijai reikia gerinti kontaktus.

Nuo tokių pareiškimų daugeliui rusiškų socialinių tinklų vartotojų akys iššoko, o apoteoze tapo aršus FBK (Rusijoje pripažinto užsienio agentu) juristės Liubovės Sobol pasisakymas, be užuolankų pareiškusios, kad Muskas „sudalyvavo rusiškoje propagandoje“.

„Šis forumas – valstybinio piaro, valstybinės propagandos instrumentas, mito, kad dabartinėje, nugrimzdusioje korupcijoje ir mele Rusijoje, dar įmanomas mokslo ir technologijų vystymasis. Esu tikra, kad joks technologijų ir mokslo vystymasis totalios korupcijos ir beteisiškumo sąlygomis negalimas, o forumas – tiesiog gražus įpakavimas ir akių dūmimas“, – parašė ji.

Twitteryje ir kituose socialiniuose tinkluose daugybė komentatorių irgi ėmė varžytis ironijos disciplinoje – pas mus, girdi, FSIN ką tik pasiūlė sugrąžinti nuteistųjų darbą statybose, Putinas žada užsieniečiams dantis išdaužyti, o Muskas apie kažkokį fabriką šneka; bėk, kvaily, negali vienoje šalyje derėti Tesla ir GULAGas, ką tu sau galvoji, geriausiu atveju, pavogs technologijas, o patį sudoros kaip šiltą vilną, dar gerai bus, jei nepasodins.

Faktas, kad Elonas Muskas atsiliepė į Dmitrijaus Peskovo kvietimą, įvertintas kaip išdavystė. Jei tai būtų koks nors naftos ar pramonės magnatas, niekas nesipiktintų – jų galvose, suprantama, vien pinigėliai žvanga. Tačiau Muskas Rusijai – ne šiaip verslininkas. Muskas daugiau nei verslininkas, iš jo seniai sugalvotas Putino režimo antipodas, daugelio rusų sąmonėje jis personifikavo turtą, laisvę ir progresą, tai yra, visuomenės be autoritarizmo gėrybes. Muskas tam tikra prasme tapo idealios vesternizacijos ikona, paprastu paaiškinimu, kodėl mums reikia atsikratyti niekam tikusio tradicionalizmo. Toks žmogus, savaime aišku, nieko bendro su Putino negali turėti, jis tiesiog negalėjo demonstracijų vaikymo ir opozicijos areštų fone imti ir lyg niekur nieko štai taip su „tais“ sėsti prie vieno stalo. Eloną Muską tikriausiai apgavo – tik taip galima būtų visa tai paaiškinti.

Kaip bebūtų, jis kvietimą priėmė ir nepagailėjo komplimentų. Elonas Muskas, žinoma, tebėra progreso apaštalas, tačiau panašu, kad jo progresas egzistuoja ne kasdien erzinti ir žeminti Kremlių, jis vystosi nepriklausomai nuo Putino ir Navalno.

Juk kontaktą inicijavo pats Muskas – dar vasarį, kai itin madingu tapo naujas socialinis tinklas Clubhouse, jis pats pasiūlė Vladimirui Putinui prisijungti ir pakalbėti, netgi rusiškai, ir jau tuomet jo Twitter paskyra buvo užversta paniškais komentarais. Kremlius koketiškai atsisakė, girdi, prezidentas socialiniuose tinkluose nedalyvauja, tačiau pasiūlymas aiškiai pakuteno savimeilę – planetinio masto sėkmė, akivaizdu, seniai intrigavo ir Kremliaus gyventojus, pripratusius, kad kosmoso užkariavimai – grynai valstybių – ir toli gražu ne visų – reikalas. Kaip jis, velniai rautų, tai daro?

Tačiau ir Rusija domina Muską. Prieš porą metų jis netikėtai prisijungė prie Krasnodare vykusio verslininkų forumo, kur taip pat sakė, kad Rusijoje „daug talentų ir daug ko įdomaus“. Rusija, žinoma, įdomesnė už Putiną – tiesiog, jeigu Rusijai atverti reikia kalbėti su jos prezidentu, tai reikia ir daryti. Jis turi ką aptarti su Putinu ir be kosmoso: pavyzdžiui, Starlink projektą, aprūpinsiantį plačiajuosčiu internetu net nuošaliausias vietas. Rusija – vos ne vienintelė šalis, šakėmis sutikusi iniciatyvą ir pažadėjusi baudas už naudojimąsi Starlink. Arba dirbtino intelekto problemas – 2017 metais RF prezidentas mestelėjo frazę „Kas taps šios srities lyderiu, valdys pasaulį“, į ką Elonas Muskas atsakė tvitu: „Rungtyniavimas dėl pranašumo DI srityje nacionaliniu lygiu – labiausiai tikėtina Trečiojo pasaulinio karo priežastis“. Tuo metu Muskas jau vykdė savo projektą, OpenAI (tiesa, paskui jis iš kompanijos vadovybės pasitraukė).

Putinas Muskui aiškiai nėra priešas – veikiau ne iki galo suprastas fenomenas, savotiškos, potencialiai įdomios vietos raktų saugotojas. Pažvelgti vidun – gal ir pirmo būtinumo užduotis, bet visgi labai smalsu. Kaip Neilo Gaimano romane, Elonas Muskas – įgaliotasis šiuolaikinių technologijų „naujųjų dievų“ atstovas, „technokaralius“, o Putinas – senųjų, nykstančių akyse, bet tebesilaikančių keistų prietarų. Ir Muskas mandagiai tyrinėja Putiną.

Ir tyrinėja iš lyderio pozicijų, juk jo kosmoso programa perspektyvesnė ir efektyvesnė už „Roskosmoso“ programą; jis skris į Marsą, o Rogozinas – ne. Ir vos Muskas užsiminė apie gamyklą Rusijoje, dešimtis gubernatorių, pamiršę patriotinį susitvardymą, vienas per kitą metėsi siūlyti statybai būtent savo regioną, dėlioti savo kuklius pranašumus, kas logistiką, kas mokestines lengvatas.

Ir sovietų valdžiai patiko kartkartėmis į SSRS atsitempti užsienio įžymybę, pademonstruoti piliečiams pasaulinio pripažinimo lygį – na, gal ne verslininką, o kokį Yves Saint Laurentą. Tačiau kildavo ir pašalinis poveikis: piliečiams kiekvienas toks „selebričių“ vizitas, kiekviena technikos pasiekimų paroda, netgi kino filmai ar reti koncertai tapdavo trumpu, ir dėl to itin geidžiamu, nuostabių atradimų apie gyvenimą Vakaruose šaltiniu – apie madą, kultūrą, technologijas, galų gale – laisvę. Vadai užsienio svečiais didžiavosi, tačiau iš tiesų kaskart įtvirtindavo supratimą, kad gyventi galima ir kitaip, kuris ilgainiui ėmė atrodyti ne toks jau neįgyvendinamas.

Stambaus užsienio verslo – kuo stambesnio, tuo geriau – atsiradimas padeda visuomenei sveikti, o ne atvirkščiai. Bet kokia Rusijoje įgyvendinta iniciatyva iš Vakarų pažeidžia režimo hermetiškumą. Be jų postputiniška Rusija iškart atsidurs tokioje pat atsilikusioje padėtyje, kaip postsovietinė – ir viskas prasidės iš naujo. Muskas jaunesnis, stipresnis ir žino, kad praeitis vis viena pralaimės ateičiai. Gubernatorių elgesys rodo, kad ir jie puikiausia tai suvokia ir mato, ir kur ateis ateitis. Iš tikrųjų jiems irgi norisi į Marsą, o ne į amžinus 1945-uosius.

Kad ir kokio efekto tikėjosi Peskovas, tačiau pažvelkite – trumpas Elono Musko pasisakymas tapo vieninteliu, įsiminusiu iš plačiu užmoju organizuoto forumo. Jis užėjo minutei ir iš karto tapo pagrindiniu, svarbesiu už Putiną, o kad kažkas ten kažkam žada dantis išmušti, tai nurašysime mažai ką dominančiam seniokiškiem bambėjimui, bala nematė.

Nereikia Musko už plaukų plėšti nuo Rusijos – tai sudaro įspūdį, kad pati opozicija netiki šalies ateitimi. Stambus verslas visuomet bendradarbiaudavo su režimais, tačiau režimai žlugdavo, o verslas toliau vystė visuomenės progresą. Atrodo, kad kritikai stipriau už bet kurį edinorosą įsitikinę, kad Putinas – tai ir yra Rusija, kad jis amžinas ir čia visuomet bus niūri valstybinės korupcijos, „besijuokiančių Iskanderų“, sankcijų, rosgvardiečių ir nevykėlio Dmitrijaus Rogozino karalystė. Ne. Musko pasirodymas – ne propaganda, o įrodymas, kad Rusija dar daug kas tiki.

republic.ru

Komentarai (3)