Šalčiai Baltarusios pasienyje. Ką Europos Sąjungai daryti su lenkams Lukašenkos surengta migrantų krize? (29)
Jau ne vieną dieną Baltarusios ir Lenkijos pasienyje tęsiasi beprecedentė krizė. Tūkstančiai migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos stengiasi per saugomą sieną prasmukti į ES teritoriją. Krizę dirbtinai išprovokavo Baltarusios valdžia, naudojanti migrantus kaip įrankį spausti Lukašenko režimui sankcijas anksčiau pritaikiusią ES. Žurnalistas ir Europarlamento deputatas Bernard Guetta aiškina, ką apie tai galvoja žmonės, tikintys Europos Sąjungos ateitimi
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ironiškai ir su apmaudu turiu prisipažinti. Privalau pripažinti, kad lenkai negali atverti sienos visiems pabėgėliams iš Artimųjų Rytų, kuriuos Baltarusios diktatūra vilioja į Minską, gundydama lengvu patekimu į ES.
Jei lenkai nors truputį pravers duris, begalinis vyrų, moterų ir vaikų srautas kaip mat juos užlies. Vadinasi, jie privalo — argi ne? — išvynioti spygliuotą vielą, tik štai…
Tik štai Baltarusios ir Lenkijos pasienyje oro temperatūra tokia žema, kad pabėgėliai miršta nuo šalčio tiesiogine šio žodžio prasme. Jie ne šiaip šąla. Jie miršta, tačiau net regėdami žmogišką dramą, lenkai negali pasiduoti moraliniam šantažui bent jau todėl, kad tuomet kiti kurdai ir sirai taip pat patikės baltarusiška apgaule.
Kare kaip kare, tik štai…
Tik štai žmonėms, jau apsigavusiems Minsko pažadais, nelieka nieko kito, tik stengtis žūtbūt patekti Lenkijon, nes baltarusiai pasieniečiai, jiems, suprantama, atgal grįžti neleis. Jie negailestingai atkerta kelią, ir, susidūrę su tokiu žiaurumu, lenkai turėtų — argi ne? — jų kelyje išrikiuoti 17 pasieniečių ir kareivių, idant nė vienas pabėgėlis negalėtų praslysti po spygliuotos vielos užtvara.
Tačiau 26 jų ES partneriai dėl to neturėtų jaudintis, juk — kaip teigia Varšuva, — lenkai stoja ginti mūsų bendros sienos, dalyvaudami sienos finansavime, kurios statymui ką tik pritarė Lenkijos Seimas.
Tai bus — argi ne? — ne daugiau, nei europiečių solidarumo ženklas, solidarumo prieš savo cinizmą demonstruojančią diktatūrą, tik štai…
Tik štai, jei be juokų, p. Lukašenko, jau visus apmovė, priversdamas Lenkiją ir Europos Sąjungą nusiristi iki jo lygio.
Lenkija, taip kilniaširdiškai priimanti baltarusius pabėgėlius ir palaikanti jų kovą už laisvę, Lenkija, devintajame dešimtmetyje pribaigusi komunizmą, nebaigdama kovos su juo nuo 1956-ųjų, dabar nerodo nė mažiausio solidarumo su kitais žmonėmis, besigelbstinčiais nuo skurdo ir pražūties.
Lenkija ne tik išduoda pati save, neišreikšdama nė mažiausios užuojautos, ir taip išduodama krikščionišką tikėjimą, apie priklausomybę kuriam ji taip garsiai skelbia, — šiuo atveju visa ES yra nusikaltimo bendrininkė, nepadėdama žmonėms, atsidūrusiems gyvybei gresiančioje padėtyje.
Nors Europos Sąjunga visuomet pasirengusi savo vertybes ginti ir propaguoti, siekdama išvengti naujų konfliktų su Varšuva, ji leidžia žmones stumdyti pirmyn atgal Lenkijos Baltarusios pasienyje. Eurokomisija ir Europarlamentas puikiai supranta, kad pabėgėlių priėmimo idėja ES visuomenės nuomonėse nėra itin populiari, ir kad susidūrimai su lenkų lyderiais šiuo klausimu, ES gali ir nebūti naudingi.
Nežinau, kaip jums, o man gėda.
Man gėda, kad diktatūra gali taip lengvai įvilioti mus į nuosavų prieštarų spąstus. Man gėda, kad lenkų opozicija praktiškai nepasisako prieš naują sieną Europos širdyje.
Man gėda, kad visa Europos Sąjunga taip bijo pabėgėlių, jeigu jie musulmonai. Man gėda, kad negalime rasti būdų duoti suprasti p. Lukašenko, kad metas jam šiuos žaidimus baigti. Man gėda dėl savo bejėgiškumo ir to, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis geriau suprantu, kaip vakarykštis pasaulis užsikimšdavo ausis ir užmerkdavo akis prieš Hitlerio ir Stalino veiksmus.
republic.ru