Tai stipriau ir už jėgą, ir už naudą. Jei žmonės visą šalies teritoriją jaučia kaip savą, iš principo nedaloma, jei visa tauta, kur žmonės begyventų — viena šeima, tai šis jausmas gali pergalėti bet kokius pragmatinius sumetimus. Jei šalis suvokiama kaip vieningas organizmas, tai ir mintis apie bet kurios teritorijos atsiskyrimą priimama taip, lyg, tarkime, idėja nusipjauti ranką, kad nereikėtų išlaidauti antrai pirštinei.

Taip, tegul ir ne taip stipriai, kaip kalba ir, galbūt galvoja valdžia, ko gero, dar neseniai ir buvo. Didžioji dalis gyventojų jei ir identifikuojasi, tai tik rusiškais regionais. Kas vyksta, pavyzdžiui, Kaukaze, iš tiesų mažai ką rimtai jaudina. Tai matoma iš reakcijų į teroro aktus. Maskvoje ar Piteryje įvykęs teroro aktas sukelia reakciją ir Novosibirske, ir Jekaterinburge — tai smūgis saviems, Maskvos ir Piterio gyventojai, nepaisant visų neigiamų stereotipų — savi. Gi teroro aktai Šiaurės Kaukaze sukelia kur kas mažesnę emocinę reakciją, mažesnę netgi nei teroristinis aktas Paryžiuje — daugeliui Paryžius yra kur kas savesnis, nei Machačkala. Taip, žmonės žino, kad visų kraujas tos pačios spalvos, bet širdžiai neįsakysi — ne savi.

Tačiau dabar šios identiteto problemos paaštrėjo. Rusija pralaimi (ne tik tame, ką draudžiama vadinti karu, bet praktiškai visur). Priklausymo savo šaliai pojūtis nustojo būti successful identity, jis jau nedaug kam kelia pasididžiavimą, dabar tai kelia asociacijas su nevykėliu. O žmonėms tai nepatinka — geriau susigalvoti kitą identitetą. Tarkime, mes — sibiriečiai, ar, pavyzdžiui tolimarytiečiai. Mes – normalūs ir efektyvūs, o visos mūsų nelaimės dėl jų — tų, kurie faktiškai mus užgrobė. Ir dabar, kai dėl savo daugybės avantiūrų jie nusilpo, pats metas!