Vilma Gavėnaitė. Kur surasti laimę?

LAIMĖ yra tai kai nėra nelaimės, o visą kitą priklauso nuo mūsų pačių.

O kaip nugaleti baime viska keisti. Kartais norisi viska mesti ir pabegti, bet kaip? o jeigu bus dar blogiau? As suprantu kad galiu viska keisti kaip noriu bet neturiu tam valios ir turiu per didele baime pokyciams.

Apskritai keisti save ar kazkokia savo savybe nera taip paprasta. Reikia labai to noreti, perskaityti knygu ta tema, daug apie tai mastyti ir dirbti ta linkme. Juk butent tam tikslui - padeti zmonem pasikeisti - yra sukurta psichoterapija, is dalies ir psichologija. Sugriauti nusistovejusi gyvenima ir viska pradeti is naujo..? Tai be galo sunku, o pasirinkdami viena kelia, prarandame galimybe suzinoti, kas butu buve keliaujant anuo. Taciau uz savo laime atsakome patys... O jei mums butu likusi gyventi 1 diena? Ar noretume ja praleisti taip, kaip iki siol?

Didziausia zmoniu beda yra begimas nuo problemu ir tas igimtas slepimasis "savo saugiame pasaulyje". O "saugus pasaulis" sudarytas is svajoniu, vilciu ir dar visokiu malonuma sukelenciu jausmu. Su kiekviena nelaime ir nesekme gyvenimas mums tiesa ranka, tas pats kaip saltu vandeniu ryte prausi veida, kad atsibustum, is pirmo zvilgsnio nera maloni procedura, bet rezultatas - zvalus rytas. Laimingi tie, kurie nezino - kvailiai arba tiesiog zemo intelekto zmones, panasiai kaip gyvunai, jie per daug nekvarsina galvos klausimais: kas? kodel? kaip? tiesiog plaukia pasroviui ir viena diena per daug nekvarsindami galvos - mirsta. Nelaimingi yra tie, kurie zino, kad kazkas yra ne taip, kurie nori daugiau negu siaip egzistuoti, o tai jau nelengvas uzdavinys. Buna momentu, kai zinome, kaip ta uzdavini issprest, zinome ir atsakymus i klausimus, bet kazkodel renkames lengvesni kelia - nieko nedaryti, isijungti vel "saugu pasauli" pilna svajoniu ir vilciu. Kiekviena diena mums kazkas vis primena, kad tas uzdavinys liko neisprestas ir tie nemalonus jausmai, greiciausiai, dauguma is musu ir daro, taip sakomai, nelaimingais. O turbut labiausiai skaudinantis dalykas yra tada, kai matai gyva pavyzdi to, kuris nepabijojo tu bedu isspresti, ir rado pakankamai motyvacijos. Bet, ka mes tada vel darom patirdami siuos nemalonius jausmus - begam i "savo saugu pasauli". Zmogui nepades jokios terapijos ir kitos panasios priemones, kuriu sprendimo metodas yra vienos problemos pakeitimas kita (kuri dar neistirta iki galo), atseit taip bandant issprest pirma - dazniausias rezultatas - dvi problemos. Tai, kad mes esame pasimete gyvenime, esame nelaimingi yra turbut tevu auklejimo beda, kurie yra tokie pat pasiklyde kaip ir mes. Nuo mazens girdime: ai geriau apie tai negalvot, kaip bus taip bus, turi taip daryt nes taip reikia ir tt. Mes taip ir neislaisviname saves, nes nuolat bijom paziureti problemoms i akis, kaip kosmare, kur nuolat begi nuo kazko, o ryte atsibudes kartais susimastai "ir kam as begau, taigi tai buvo tik sapnas, kas jei ir butu pagave?", gaila, kad nesuprantam, jog is perspektyvos musu gyvenimas esminiais dalykais yra labai panasus. Musu galvose tarsi pilna prismaigstyta peiliu, kurie sukelia tuo didesni skausma, kuo mintis „didesne“. Mes bandome traukti juos, bet mums tik dar labiau skauda, todel dauguma palieka viska taip, kaip yra, o laikui begant ju atsiranda vis daugiau. Turbut laime ir yra sugebejimas issiugdyti valia, tiems „peiliams“ traukti lauk, turbut tai ir reiskia buti „dvasiskai stirpiu“. Nebusi laimingas nei rytoj, nei poryt, nebusi laimingas net jei ir nusiteiksi save jog viskas gerai, ir esi laimingas (visi tie nuteikinejimai saves yra didziausia nesamone). Asmeniskai laimingesnis tapau tada, kai padejau ant Dievo, civilizacijos progreso svarbos, gimines pratesimo svarbos, supratau, jog gyvenime istikro nera jokio didesnio tikslo, nei malonumo patenkinimas, o svarbiausia pradejau samoningai suvokt, jog viena diena mirsiu, tiesiog isnyksiu nebus jokio Dievo, jokio rojaus ar pragaro, jokio virtimo medziu.

Bobų plepalai.

Bishop'as labai teisingai raso-masto. As tau pritariu pilnai.

ydomus straipsnis ir zymei protingesnis nei kokie mokslininkai sava hipotezes siula.Bishop mintys irgi geras .visi ieska laimes,bet visi ir yra skirtingi nes vieniems sekas lengviau kitiems isvis nesisek,ypac patika mintis kur rasoma kad daugelis renkas arba lengvesni kelia arba isvis nieka nekeic bijodami rizikuot sava gyvenima nes butent dabar 99.9% zmoniu pasauly tuom ir vadovaujas.

Trumpai tariant - Laime yra kai tau niekas neskauda,tiek moraline tiek fizine prasme,o jei kitu kampu ziurint,tai lame - kai tu megaujasi gyvenimu

Kietas straipsnelis. Laimes supratimas yra subjektyvaus proceso rezultatas. Todel kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Straipsnis tikrai geras. Esu mates dokumentini filma tokia pat tema "Auksciausias protas". Vnz patiko

"Kontraversiškas filmas apie minčių įtaką mūsų gyvenime, kuriame įvairių sričių mokslininkai bando susieti mokslą su dvasiškumu. Filme aprėpiamos neurologijos, kvantinės mechanikos, psichologijos, metafizikos, religijos ir kitos temos" aprasima is kabuciu visa nukopijuokit i google ir paieska ras nuoroda i filma . jej kas domites paziurekit .

Hmm geras pasamprotavimas ir idomiai interpretuojama laisve su pasauliu. Bishop kalboje irgi yra tiesos su kuria sutikciau, bet neviskai. Teisingai pastebeta, kad laime reikia susikurti paciam, niekas kitas tau jos nesukurs, o jei ir sukurs, tai ta laime bus trumpalaikis pasitenkinimas, kuri pavers zmogu kaip "narkomana". Galu gale prieiname liepto gala ir iskart tas dabartinis homo sapiens susimasto: o kam taip dariau ? kodel ? Ir pamato save lyg is salies kaip jis vartojo ta "shuda", ir visa tai jam jau atsibode patapo, tada jis ima impulsyviai ieskoti tos laimes, bet atsiranda tarp didelio raizgalyno is kurio reikia issinarplioti, atsirinkti tai, kas jam priimtimiausia. Greiciausiai zmogus per daug skuba ir tame tinkle pasiklysta, blaskosi, o kai neberanda to pasitenkinimo, nuleidzia rankas. Mano nuomone, zmogus gali buti labai stiprus, jei jis treniruotusi ne tik fiziskai, bet svarbiausia psichologiskai ir dvasiskai. Tu gali netiketi tuo dievu, svarbiausia reikia irodyti sau, kad esi pats sau dievas ir turetu atsirasti pasitikejimas savimi. Nesvarbu kiek visos tos technologijos pazenge ir kaip jos greitai vystosi, tiesiog reiketu suletinti tempa savo viduje ir kiek isoreje, gal tai padetu pamatyti tas smulkmenas, kurios gali suteikti didesne laime, nei materialumas ar kiti apciuopiami pojuciai. Taigi niekas negali sukurti tikslios laimes formules, tik mes patys ir sau, reikia kelti tiksla ir jo siekti, pasitelkiant savo jegas, nes visi tie psichologa ir kiti daktarai istiesia ranka tik, o toliau jau reikia paciam eiti savuoju keliu. Aisku ieskodami patiriame kritimu ir pakilimu, bet zmogus tam ir yra sukurtas, kad nuolat ieskotu. P.S tik akmenim neapmetikit gal ka ir pakartojau bet kitaip pasakiau, nes kiekvienas interpretuojame savaip, galite pritarti arba ne , jusu reikalas

dar vienas idomesnis filmas butu ''secreat'' tik nereikia tiesiogiai ji suprasti

Visatoje yra milijonai ar milijardai galaktikų. Galaktikos susitelkusios į spiečius. Viename iš spiečių yra galaktika "Paukščių takas", kurią sudaro apie 200-400 milijardų žvaigždžių. Tarp tų milijardų žvaigždžių yra mažytė (mažesnė už vidutinę) žvaigždutė "Saulė". Aplink ją sukasi kažkokios dulkelės - planetos. Viena iš tų dulkelių - "Žemė". Jei paimtume labai labai didelį teleskopą ir pažiūrėtume į tą dulkelę vardu "Žemė", tai pamatytume, kad ji aplipusi įvairiais gyviais. Viena tų gyvių rūšis - "žmogus". O vienas tos rūšies atstovas šiuo metu jaučiasi labai nelaimingas, nes {-- įrašykite patys--}. ... Kokios menkos tos problemos!!!

. Menas gyventi teisingai ir laimingai. Kas nors bando?

O kas žino,kas yra teisingas gyvenimas?

Gali gyventi pagal 10 dievo isakymu arba nebutinai gyventi pagal savo morales normas.

Na taip,bet žmogus, gyvendamas pagal savo įsitikinimus, gali piktinti kitus. Aplinka gali teisti jį. Nemanau,kad tuomet individas būtų laimingas. Juk kiekvienas nori pritapti prie visuomenės (čia gal jau truputį ne į temą,tik sakau,kaip man atrtodo )

Tai cia naturalu tiesiog. Zmones vienaip ar kitaip zudosi ir toliau gyvena.