Tankai stovi, nes laukia parašo: kodėl „vidutinės valstybės“ taisyklės Lietuvai yra mirtinos? ()

2026-01-25

Įvyko esminis lūžis.

Asociatyvi nuotrauka
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=U6X6ThZgNVY

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Karinio mobilumo tema Briuselyje ilgą laiką buvo traktuojama kaip techninė – siejama su transportu, leidimų išdavimu ar infrastruktūros standartais. Tačiau šiandien vis aiškiau suvokiama, kad kalbame ne vien apie procedūras. Karinis mobilumas yra esminė Europos gynybos veikimo ir jos patikimumo dalis realios grėsmės akivaizdoje.

Šiame kontekste Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete neseniai pradėjome rengti nuomonę dėl Europos Komisijos pasiūlytų karinio mobilumo taisyklių. Nors jos vis dar svarstomos Europos Parlamente ir tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ekspertų, pasiūlymas, panašu, sulaukia plataus palaikymo. Karas Ukrainoje skaudžiai priminė šių sprendimų būtinybę, tačiau Europoje šios pamokos vis dar įsisavinamos per lėtai – ypač Lietuvos akimis.

Karinio mobilumo klausimas iš esmės paprastas: ar realios krizės ar konflikto atveju NATO ir ES pajėgos galės laiku pasiekti krizės apimtą regioną, pavyzdžiui, greitai būti permestos iš Vokietijos į Baltijos valstybes. Gyvenantiems rytiniame flange tai nėra teorinis klausimas. Bet kokios eskalacijos atveju būtent Baltijos regionas būtų pirmojo sprendimo, o ne „vėlesnio reagavimo“ zona.

Super pasirinkimas elitiniams geimeriams? Štai kaip 27 coliai sėkmingai sutalpina OLED technologiją, 4K raišką ir 240 Hz greitį (AOC AGON AG276UZD monitoriaus APŽVALGA)

3180

Žaidimų rinkoje sėkmingai karaliauja mažesnės įstrižainės monitoriai - čia 27 coliai vis dar laikomi "aukso viduriu", padedančiu pasiekti geriausius rezultatus. O ką gi šiuo požiūriu mums siūlo naujas kompanijos AOC "žaisliukas" - profesionalios serijos geimeriams skirtas monitorius AGON AG276UZD?

Išsamiau

Jei atsakymas dėl karinio mobilumo greičio yra neigiamas, jokie gynybos planai ar politinės deklaracijos neturi realios reikšmės. Atgrasymas žlunga ne tada, kai trūksta pareiškimų, o tada, kai pastiprinimas fiziškai nepasiekia reikiamos vietos laiku.

Dar gerokai iki 2022 metais Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje, tuometinis JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas nuosekliai perspėjo, kad be galimybės greitai judėti per Europą Rytų Europą apginti būtų itin sudėtinga – Lietuvoje ir kitose „pafrontės“ valstybėse tiesiog pernelyg mažai „batų ant žemės“. Tuo metu ši kritika daug kam atrodė perdėta ar politiškai nepatogi. Šiandien akivaizdu, kad tai buvo itin tiksli diagnozė, vėliau patvirtinta ir daugelio tarptautinių ekspertų.

Per pastaruosius metus įvyko esminis lūžis. Karinis mobilumas ES politikoje nebelaikomas antraeiliu ar „techniniu“ klausimu – jis tapo vienu kertinių Europos saugumo ir gynybos darbotvarkės elementų. Tačiau pagrindinis iššūkis išlieka: politinė ambicija jau yra, o operacinė realybė dar atsilieka. Todėl svarbiausias klausimas šiandien – kaip politinius tikslus paversti realiai veikiančiu mechanizmu.

Europos Komisijos pasiūlymai šiuo požiūriu juda teisinga kryptimi – siekiama pereiti nuo fragmentuotos valstybių narių koordinacijos prie sisteminio požiūrio, supaprastinti procedūras, standartizuoti leidimus ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami iš anksto, o ne prasidėjus krizei. Kariuomenė turi judėti taip, kaip juda civilinis transportas – greitai, prognozuojamai ir be biurokratinių kliūčių.

Todėl būtina aiškiai įvardyti pagrindinę nuostatą: esminis karinio mobilumo tikslas yra leidimų išdavimo greitis, ypač artėjant krizei ir krizės metu. Iki karo politinė ir civilinė sistema turi veikti taip, kad netaptų stabdžiu gynybai.

Kur dar reikia pasistūmėti ir nebijoti „out of the box“ mąstymo?

Pirmiausia karinis mobilumas reiškia finansavimą. Šiuo metu politinės ambicijos ir realūs finansiniai ištekliai akivaizdžiai nesutampa. Kariniam mobilumui skiriamos lėšos išlieka fragmentuotos ir pernelyg priklausomos nuo esamų ES finansavimo instrumentų. Ilgalaikės, stabilios finansinės architektūros trūksta.

Mano įsitikinimu, būtina reikšmingai didinti „Europos infrastruktūros tinklų priemonės“ (angliškai „Connecting Europe Facility“) transporto biudžetą ir aiškiai rezervuoti reikšmingą jo dalį kariniam mobilumui. Ne mažiau svarbu, kad naujoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje 2028–2034 metais atsirastų aiškiai įvardytas, dedikuotas finansavimas kariniam mobilumui. Tai turi būti laikoma ne transporto, o gynybos investicija.

Antra, ES ir NATO santykis turi tapti ne tik koordinacinis, bet ir operacinis. Reikalingas formalizuotas bendras planavimas, automatinė NATO gynybos planų sąsaja su ES civilinėmis procedūromis, vieningi leidimų terminai ir nuolatiniai testai realiomis, o ne tik pratybų sąlygomis.

Pastiprinimas bus NATO, bet judėjimas vyks per ES sistemas. Jei šios dvi logikos nesusijungia, lieka spragos, kurios krizės metu tampa kritinės.

Trečia, procedūros turi iš esmės artėti prie tikro „karinio Šengeno“. Nepaisant pažangos, judėjimą vis dar lėtina skirtingos nacionalinės taisyklės, muitinės procedūros, pavojingų krovinių reglamentai ir leidimų formatai. Reikia europinio skaitmeninio „vieno langelio“, dokumentų harmonizavimo ir beveik automatinio procedūrų aktyvavimo krizės atveju.

Baltijos regione laikas matuojamas valandomis, o ne dienomis.

Ketvirta, karinis mobilumas negali būti suvokiamas tik kaip kariuomenės užduotis. Be leidimų antrasis kritinis prioritetas yra logistika. Karinės technikos judėjimas bus galimas tik tuo atveju, jei tiltai ir keliai atlaikys tankus, o geležinkeliai – pilnai pakrautus karinius sąstatus.

Tai viena iš sričių, kur būtinas glaudus kariškių ir civilių – inžinierių, logistikos specialistų, infrastruktūros operatorių, savivaldybių, policijos ir muitinių – bendradarbiavimas. Jei šios grandys nėra pasirengusios veikti krizės sąlygomis, net geriausi planai liks popieriniai.

Logistika taip pat turi būti apsaugota nuo hibridinių ir kibernetinių grėsmių – nuo kibernetinių atakų prieš transporto sistemas iki palydovinės navigacijos sistemų trikdžių, kurie jau šiandien fiksuojami Baltijos regione.

Galiausiai būtinas aiškesnis regioninis fokusas. ES politika per dažnai kuriama „vidutinei valstybei“, tačiau karinio mobilumo realybė tokia nėra. Rytinis flangas – Baltijos šalys, Lenkija, Suomija ar Rumunija – yra visos sistemos patikrinimo taškas. Ypač tai pasakytina apie Suvalkų koridorių – vienintelę sausumos jungtį tarp Baltijos šalių ir likusios ES ir NATO teritorijos. Jei karinis mobilumas neveikia Suvalkų koridoriuje, jis neveikia visame Baltijos regione.

Apibendrinant galima pasakyti paprastai: Europos Komisija pasirinko teisingą kryptį, tačiau dabar reikia politinės drąsos ją įgyvendinti iki galo. Europa turi pereiti nuo procedūrų prie realių pajėgumų, nuo koordinacijos prie tikros integracijos ir nuo abstrakčių taisyklių prie regioninių sprendimų. Lietuvai ir visam rytiniam flangui karinis mobilumas nėra teorinė diskusija ar ES politikos eksperimentas. Tai yra patikimo atgrasymo stuburas ir esminė sąlyga tam, kad mūsų saugumas būtų paremtas ne pažadais, o realia galimybe apsiginti.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Eitvydas Bajarūnas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

elta

Aut. teisės: MTPC

(0)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()