Žinojimo paradoksas: maloniausia stebėti tekančią upę nuo kranto

Aisku kad galima pagristi - zmogus stengiasi viska padaryt su kuo mazesnemis energijos sanaudomis. Mokymasis reikalauja energijos, o kai nesuprantama kam reikalingas tas ismoktas dalykas, ir susidaro ispudis, kad tai yra tik del lenktyniavimo, tai norisi "suoptimizuoti" savo veikla iki nieko neveikimo, nes nemotyvuotam zmogui rezultatas bus tas pats. Tiek mokindamasis tiek nesimokindamas jokiu ziniu niekur nepritaikys. Cia butu paradoksas jei butu atvirksciai.

Taip ir nesupratau, kur yra rysys tarp upes stebejimo nuo kranto ir ziniu gilinimo. Tu visa gyvenima gilini savo zinias ir niekados nesedi ant kranto ir stebi tekencia upe. Straipnyje yra sumaisyti du dalykai, kurie nesusije zinos ir tekantis vanduo, bet jei i si esmini dalyka nekreipsim demesio straipnis visai neblogas, bet nieko naujo perteikia pries tai buvus zinias. Zmogus daro dalykus is kuriu nera naudos/svaisto energija (Akcija "Darom"), ne del to kad nesistengia sutaupyti "energijos", bet jam idomu tai tiesiog daryti: nauja patirtis, naujos pazintys ir t.t. Ir mokymas yra idomus, ziniu prapletimas. Norejimas suprasti ir pazinti yra mokymosi "variklis", bet aisku ne visiems idomu ka moko si atgyvenusi svietimo sistema. As sakau jei nori suzinoti mokykis pats. Zmogus yra gyvas organizmas ir energijos taupymas, yra rodiklis ka daryti. Kai nori pagristi neteisinga dalyka visalaik surasi aisku ir neteisinga paaiskinima - energijos taupymas. Visi dalykai yra daug kompliskesni, kad galetum juos paaiskinti viena priezastimi.