Eilinį kartą tenka pripažinti – telefonus „Samsung“ gamina puikiai. Ypač jeigu tai yra flagmanų klasei priskiriami aparatai. O dvigubai ypač – jeigu reikia atpirkti nuodėmes, padarytas prieš metus, kuomet dėl problemų su netikėtai užsižiebti linkusiais akumuliatoriais teko atšaukti visą „Galaxy Note 7“ seriją. Bet už viso išorinio blizgesio ir funkcinių pranašumų yra ir ne tokia graži pusė.

Korpusas

Telefono ekrano įstrižainė – 6,3 colio. Atkreipkite dėmesį – nuo pirmojo „Note“, pristatyto 2011 metais, ekrano įstrižainė išsitempė lygiai coliu. Tiesa, ir visas korpusas pailgėjo pusantro centimetro, bet už tai plotis sumažėjo beveik centimetru. Ir suplonėjo milimetru. O ekrano ir korpuso dydžių santykis išaugo nuo 66,8 iki 83,2 procentų. Pažanga, pasiekta per šešerius metus, akivaizdi.

Žinoma, lyginti tokius aparatus reikėtų ne su senoliais, sukurtais dar tada, kai žmonės net nenutuokė, kad „Nokia“ kada nors gali būti ne mobiliųjų telefonų rinkos lyderiai. Palyginkime su šiemetiniais. Už „Samsung Galaxy S8+“ naujasis „Note“, kurio matmenys yra 159,5×73,4×8,1 mm, yra didesnis vos 0,1 colio, jeigu matuotume pagal ekrano įstrižainę. Trimis milimetrais aukštesnis, milimetru platesnis ir puse milimetro storesnis. Ir 22 gramais sunkesnis (sveria 195 gramus). Ekrano ir korpuso dydžio santykis labai panašus, skiriasi tik procento dalimis.

Bet skaičiai skaičiais. O kaip yra iš tikrųjų? Vertinant labai subjektyviai, „Galaxy Note 8“ yra per didelis. Laikant telefoną rankoje tos pačios rankos nykščiu pasiekti ir ekrano viršų, ir apačią – jokių galimybių. Tad lieka du variantai: arba vartyti ranką leisti telefonui slidinėti rankoje tai aukštyn, tai žemyn, norint pasiekti reikiamą tašką ekrane (kas yra rizikinga, lėta ir apskritai atrodo bjauriai), arba išsitraukti antrą ranką iš kišenės bei išmokti naudotis ir ja.

Kalbant apie slidinėjimą – visi „Galaxy Note 8“ paviršiai yra tokie glotnūs ir slidūs, kad pakreipus aparatą delne net nedideliu kampu, jis nuslys. Nugarėlė, kuri nėra padengta oleofobiniu (riebalus atstumiančiu) sluoksniu yra kiek mažiau slidi, bet jeigu padėsite telefoną ekranu į apačią net ir ant beveik horizontalaus paviršiaus, ilgainiui jis vis vien į kažkurią pusę nuslys. Tačiau tokio slidumo, kurio priežastis yra padengimas oleofobine danga, esminis privalumas – ant ekrano praktiškai nelieka pirštų atspaudų, o nugarėlė po kiekvieno prisilietimo prašosi nušluostoma skudurėliu.

Kaip bebūtų, vienas iš svarbiausių pirkinių, įsigijusiems šį telefoną, turėtų būti apsauginis dėklas – ne tik įrenginio apsaugai nuo sudužimo, bet ir nugarėlės apsaugai nuo riebių atspaudų bei apskritai trinties padidinimui taip apsisaugant, kad telefonas neslidinės rankoje ir bet kokie veiksmai, atliekami su šiuo telefonu, bus patogesni – atsiras daugiau pirštų judėjimo laisvės net naudojantis viena ranka.

Beje, reikia paminėti, kad telefono nustatymuose galima rasti „vienos rankos režimą“, kuris virtualiai sumažina ekraną. Bet slidaus korpuso problema niekur nedingsta. Viena ranka be apsauginio dėklo – baisu. Ypač kai telefonas kainuoja 1000 eurų su trupučiu.

Na, bet nepaisant išsakytos kritikos, korpuso kokybė yra visiškai nepriekaištinga – ir panaudotos medžiagos, ir apdirbimas, ir surinkimas yra be menkiausių trūkumų. Tiesiog solidu. Gal ne itin patogu, bet solidu.

Ekranas

„Infinity Display“ yra turbūt pagrindinė šiemetinė „Samsung“ mobiliųjų įrenginių naujovė, kuri, nepaisant to, kad ne ši įmonė yra „berėmių ekranų“ mados pradininkė (žr. „Xiaomi Mi Mix“), turės tikrai daug įtakos ateities išmaniųjų įrenginių madoms (kartu su „Apple“, kurie į ekrano rėmelių ploninimo pionerius taip pat nepretenduoja).

Niekada nebuvau „Galaxy S[skaičius] Edge“ telefonų gerbėjas ir nelabai supratau užlenkto ekrano krašto naudos. Nedaug kas pasikeitė ir šį kartą. Na, galima sutikti, kad užlenktas ekrano pakraštys atrodo kietai, bet tai tikriausiai ir viskas. Jokio ypatingo funkcionalumo, kurį suteiktų toks ekranas, neatrandu.

„Samsung“ šalininkai gali sakyti, kad braukiant nuo užlinkusios krašto galima išsikviesti kokias nors specifines programėles, lengviau pasiekti kontaktus ar panašiai. Tačiau juk tą patį galima realizuoti ir ant visiškai plokščio ekrano. O argumentą, kad ekranu žemyn padėto telefono briauna nušvis tokia spalva, kokia bus priskirta tam tikram kontaktui, galima atremti sakant, kad skirtingiems kontaktams galima priskirti skirtingas melodijas – nereikės net žiūrėti į ekraną, kad sužinotumėte, kas patrukdė. Na, gerai, situacijose, kai telefono skambėjimas ir švytėjimas visu ekranu nėra pageidautinas (pvz., darbo susirinkimuose ar kokiuose nors viešuose kultūriniuose renginiuose) iš jo būtų kažkiek naudos. Bet galbūt tada geriau būtų išmanusis laikrodis, kuris rodytų kas skambina?

Man asmeniškai ne prie širdies tai, kad naudojantis programėlėmis, išnaudojančiomis visą ekrano plotą, pakraščių valdymo tikslumas nėra idealus. Galbūt tai yra pripratimo reikalas, bet ar tikrai reikia išradinėti brangesnį dviratį, kai pilna idealiai veikiančių pigesnių (t. y., su paprastu plokščiu ekranu)?

Bet jeigu neskaitytume tokio asmeninio ir nebūtinai visiems būdingo nepasitenkinimo, „Samsung Galaxy Note 8“ ekranas yra fantastiškas. Ir gamintojas sugeba tai pabrėžti bei visomis įmanomomis priemonėmis pagerinti.

Trumpa faktų suvestinė. 6,3 colių įstrižainė, „Super AMOLED“ matrica, 1440×2960 taškų raiška. Arba fantastiškas 521 taškų colyje (dpi) tankis.

O ką dar tokio gero daro „Samsung“? Na, jie, skirtingai, nei daugelis kitų gamintojų (arba standartinis „Android“), leidžia pasirinkti kurį nors iš „įprastinių“ spalvų sodrumo ir šiltumo nustatymų (adaptyvaus, AMOLED kino, AMOLED foto, bazinio) ir dar papildomai koreguoti spalvų šiltumą, leidžia nusistatyti vakarinį režimą, kad ekranas kuo mažiau šviestų mėlynai (medikai sako, kad mėlynieji ekranai trukdo miegui), leidžia keisti ekrano raišką. Įsivaizduojate, pagal nuotaiką keisti ekrano raišką telefone!

Ir dar ne viskas. Pirmą kartą įsijungiant kokį nors vaizdo įrašą telefonas jums pasiūlys įjungti „vaizdo pagerinimo“ funkciją, naudojamą kol ekrane rodomas vaizdo įrašas. Taip pagerinamas vaizdo aštrumas ir pakoreguojamas spalvų sodrumas. Žiūrėti „Youtube“ per tokį telefoną yra nepalyginamai smagiau nei per bet kurį kitą.

O jeigu to maža – nepamirškite, kad tai yra vienas iš nedaugelio telefonų, leidžiančių ekraną padalinti pusiau, kad galėtumėte vienu metu daryti du darbus – na, kad ir, kaip kad siūlo patys „Samsung“, žiūrėti „Youtube“ ir naršyti internete.

Valdymas

Įrenginio valdymas – tema, apie kurią labai sudėtinga papasakoti objektyviai. Jeigu kasdienėje veikloje naudojiesi „Samsung“, labai tikėtina, kad paėmus į rankas kitą „Samsung“ naudojimo patirtis bus maloni ir įprasta. Bet jeigu naudojiesi kito gamintojo telefonu, atrodys, kad „Samsung“ vartotojo sąsają kūrė kažkokie kreivarankiai. Tai štai… aš iš tų antrųjų.

Esu pratęs, kad mano telefonas atsirakintų pirštu prilietus priekinėje sienelėje, žemiau ekrano esantį piršto atspaudų skaitytuvą. „Samsung“ skaitytuvą turi, bet jis yra ant nugarėlės ir dar kairiarankiui baisiai nepatogioje vietoje – ties kaire briauna (jeigu žiūrima iš ekrano perspektyvos), kas reiškia, kad bandant įrenginį laikyti „natūraliai“, rodomąjį pirštą, kuriuo atrakinimas būtų patogiausias, reikia užsukti labai jau nenatūraliai. Pasitreniravus, aišku, galima prie visko priprasti. Bet juk nenoriu būti kariamas šuo. Noriu patogiai. Iškart. Ypač jei už telefoną sumoku 1000 eurų.

Bandom kitą atrakinimo būdą. Akies rainelės atpažinimas. Norint jį aktyvuoti, reikia: a) pabelsti į ekraną arba paspausti įjungimo mygtuką ant briaunos; b) atsukti telefoną į savo veidą taip, kad kamera matytų tiesiai, o akys atsidurtų dviejuose nutaikymo ir analizės apskritimuose; c) užtikrinti, kad apšvietimas būtų geras (t. y., tiesioginė Saulės šviesa trukdo), jei nešiojate, nusiimti akinius arba išsiimti spalvotus lęšius. Vienu žodžiu, krūva problemų. Veikti veikia, bet…

Dar vienas atrakinimo būdas – atpažinimas pagal veidą. Įjungti paprasta, veidą išanalizuoja greitai. Bet tuo visi privalumai ir baigiasi. Nes norint atrakinti telefoną vėl reikia belsti į ekraną ar spaudyti mygtukus, kad būtų pradėtas veido skenavimas. O jeigu prieblanda? Atleiskite, bet teks atsirakinėti telefoną kokiu nors iš atsarginių senamadiškų būdų. Bet štai jeigu užmigsite šviesioje vietoje ir padėsite telefoną ten, kur jį galėtų paimti kitas žmogus – jūsų duomenys kaip ant delno. Taigi… ačiū, šis būdas irgi nelabai patrauklus.

Ir tuomet… grįžtame prie pagrindų, prie pačių senoviškiausių išmaniojo telefono atrakinimo būdų – PIN kodo, piešinuko arba slaptažodžio. Man atrakinimas PIN kodu patiko labiausiai.

Na, o telefoną atsirakinus didžiausias trūkumas yra… „Infinity Display“. Tiksliau, navigacijos juostelės ekrano apačioje nebuvimas. Todėl kiekvienas veiksmas, kurį įprastiniame telefone „su rėmeliu“ galima atlikti vienu mygtuko paspaudimu, šiame pareikalaus dviejų. Dukart daugiau darbo dėl to paties rezultato! Žinoma, galima pasidaryti, kad navigacijos juostelė matytųsi visą laiką. Bet tai koks gi tada „Infinity“ ekranas, jeigu jo apačia, kaip ir visada, sunaudota mygtukų, tik jie nupiešti ekrane?

Komentarai (14)