Evoliucija: 24 mitai ir klaidingi įsitikinimai

Tai tokiu atveju galima daryti labai paprastą išvadą: homoseksualumas nėra genetiškas, o įgytas, t.y. psichinė liga. Reikia gydyti.

nuo požiūrio ir pasirinktos formuluotės. Vienas laikys reprodukcinės funkcijos sutrikimu, taigi - liga. Kitas sakys, kad homoseksualai gali viską, ką heteroseksualai - taigi ne liga. Bet plyz plyz, nekiškime čia tiksliųjų mokslų kaip genetikos. Nenaudokime formulių kivirčams kelti.

, jūs abu nesuprantate, kas yra genetika ir tuo labiau net neįsivaizduojate, kas yra epigenetika. Pumper, tas liga ar neliga yra tik sąvokų žaismas. Prieš kelioliką metų buvo bandoma savanorius eksperimentuose dalyvavusius homoseksualius asmenis paversti heteroseksualiais. Rezultatai rodo, jog to padaryti daugeliu atveju neįmanoma. Žmonėms prasideda psichinės ligos. Šiuo metu tai daryti, jei neklystu, uždrausta. Apie tai yra be galo daug mokslinių publikacijų. Detaliai negalėčiau surašyti straipsnių sąrašų, nes pats nagrinėjau ne homoseks., o psichines ligas. Taip pat atlikta labai daug tyrimų, kurie rodo, jog berniukus auginant kaip mergaites, jie netampa homoseksualūs, tačiau suserga visokiom psichologinėm ligom. rwc, "Taigi, mechanizmas. Ar genetiškai taip įmanoma, kad tikimybė gauti "gėjaus geną" didėtų su brolių skaičium? Iš kur spermatozoidas gali žinoti, keliems jo broliukams pasisekė dar tuomet, kai jis nė nebuvo pradėjęs formuotis?" Tu remiesi klasikiniu genetikos modeliu, kurį moko (maždaug moko) mokykloj. Komentare prieš tai rašiau ne apie genetinį, o apie epigenetinį valdymą. Genų rekombinacija nėra atsitiktinis procesas!!! Tai tik dar viena nesąmonė, ko moko mokykloj. Genetiniuose tyrimuose imami tūkstančiai šeimų, įvertinami įvairūs atvejai - ar yra šeimoje tėvas, motina, kiek vaikų, sūnų, dukterų ir kt. Labai informatyvūs yra atskirtų dvynių tyrimai ir įsivaikintų vaikų. Tyrimas, kurio pavyzdį pateikiau prieš tai būtent ir paremtas atskirtais vaikais, kai tėvas arba broliai neturi visiškai jokios įtakos vaiko psichologijos formavimosi procesui. Nuo gimimo atskirtų homozigotinių dvynių tyrimai taip pat rodo, jog homoseks. yra genetinis veiksnys. "yra ten visokie dominuojantys ir recesiniai, bet šiuo atveju mažai svarbu". Tai ypač svarbu! Tai ne tik kad ypatingai svarbu, bet tame gali būti visa esmė. Tai gali iliustruoti dar dvejų tipų tyrimai, kurių išvados visada vienodos - moterys, pastoja be jokių problemų, labiau linkusios susilaukti homoseksualių vaikų, nei moterys, kurioms pastoti sudėtingiau. Rodant moteris tik heteroseksualių vyrų nuotraukas ir leidžiant joms rinktis patraukiausius vyrus, nustatyta, kad moterys labiau renkasi tuos heteroseksualius vyrus, kurie labiau linkę susilaukti homoseksualių vaikų. Skaičiau įdomų eksperimentą su pelėmis. Auginama 100 pelių. Joms sudarytos idealios gyvenimo sąlygos. Kažkoks procentas pelių yra homoseksualios. Jos bando poruotis su tos pačios lyties pelėmis. Tokios pelės iškart išimamos iš populiacijos. Ir taip daroma tiek pelių kartų, kol kažkokioje kartoje pagaliau nei viena pelė nebando poruotis su tos pačios lyties pelėmis. Panašūs eksperimentai daryti ir su musėmis. Kai šitie eksperimentai buvo atlikti prieš daug metų, mokslininkai suplojo rankomis - "Bingo! Pagaliau įrodėme, kad homoseksualumą lemia konkretus genas ir taikant labai stiprią atranką prieš jį, po kelių kartų jis dingsta iš populiacijos". Tačiau naujausi tyrimai dar įdomesni - atkartojant tuos senuosius bandymus, viskas identiška - homoseksualios pelės išnyksta, tačiau leidžiant normalioms daugintis toliau be jokių atrankų, paaiškėja, kad po kelių kartų vėl atsiranda homosek. pelės. Ir leidžiant dar toliau daugintis, jų dalis pasiekia tam tikrą rūšiai būdingą dalį ir nusistovi. Tą patį rodo eksperimentai su musėmis, balandžiais ir kt. Taigi yra pagrindo manyti, kad čia svarbiau ne konkretus genas, o genetinis ir epigenetinis genomo valdymas. Tačiau labai svarbi ne tik genetika, bet ir psichologija. Pvz., nustatyta, kad kalėjimuose ir kariuomenėse homoseks. vyrų yra gerokai daugiau nei "laisvėje", kur žmonės gali rinktis laisvai. O psichologija veikia epigenetinį valdymą. Tai iš esmės vėl kaip ir genetika...

fakte, fakte... Kabinėjiesi prie kabliukų, kuriuos tyčia pražiūrėjau kaip sunkiau suvokiamus eiliniam komentatoriui ne specialistui su tipišku bendrųjų žinių bagažu. Apie tokį tiesioginį ryšį tarp psichologijos ir epigenetikos girdžiu pirmą kartą. Ką sako mainstreamas?

Na aš nepuolu tavo teiginių, kaip gal būt atrodo. (-: Tiesiog kai kur akis užkibo už netikslumų, kurie gali būti net labai svarbūs. Kaip aplinka gali veikti genomo valdymą? Genų raiška yra reguliuojama, priklausomai nuo aplinkos veiksnių. Jei organizmas ilgai patiria šaltį, ekspresuojasi baltymai šaperonai, už riebalų kaupimą atsakingi baltymai ir kt. Jei organizmas ilgai patiria stresą ar dar kažką, aktyviau ekspresuojasi tie genai, kurių reikia konkrečiai situacijai. Jei vaiką auginsime nežmogiškomis sąlygomis, tai jis užaugs su įvairiomis psichinėmis ligomis. Atliksime to žmogus smegenų tyrimus ir pastebėsime, kad kažkuriose srityse skirsis pati smegenų struktūra. Tai nulemia genų raiška, priklausanti nuo aplinkos. Iš tos temos žinau įdomų tyrimą - 10 metų vairuojantys Taksi vairuotojai turi didesnes smegenų sritis, atsakingas už erdvės suvokimą.

. Organizmo ląstelės, galima sakyti, neevoliucionuoja, nes jos žus žuvus organizmui, nepalikusios gyvybingų palikuonių. Kad apvaisinimo metu lytinės ląstelės gali veikti kažkiek skirtingai, priklausomai nuo aplinkos - tėra niuansas. Akcentuodami vien tokius niuansus, per medžius nepamatysime miško.

rwc, esmė tame, kad genų raiškos valdymas susiformavęs evoliuciškai. Kai mes vertiname vieną individą arba vieną kartą, mums atrodo, kad tai ir būdinga tik vienam individui arba vienai kartai. Genų raiškos valdymo mechanizmai nusistovėję nuo senų senovės, veikiami natūralios atrankos. Genetikoj yra per daug niuansų, kad galėčiau pasakyti - yra taip ir tik taip, todėl viskas labai aišku ir paprasta. Jei apie tą homoseksualumą parašys išsamų straipsnį, tau bus aiškiau, jog tai tikrai galima aiškinti evoliuciškai.

seksualumas gal ir yra naudingas, bet kokį pranašumą rūšiai/individui suteikia homoseksualumas? Gal tiesiog, nėra gausioms ir stabilioms populiacijoms toks trūkumas, kad bet kokia kaina reikėtų vengti? Plg., genetinės ligos populiacijai turbūt niekad neneša tiesioginės naudos, bet ir jų žala per maža, kad visiškai išnyktų.

rwc, mes į tą patį žiūrim iš skirtingų pusių, tik aš remiuosi ne klasikine, o šiuolaikine genetika. Padiskutuosim paskui, kai parašys kitą straipsnį, susijusį su HS. Jei aš teisingai manau, ten turėtų būti rašoma apie genus, kurie heterozigotinėj būsenoj suteikia pranašumo, o homozigotinėj - homoseksualumą, kaip yra su pjautuvine anemija. O dauguma kitų genetinių ligų neišnyksta tik dėl to, kad jos pasireiškia po reprodukcinio periodo.

Man irgi uzkliuvo tas dalykas, kad didejant sunu skaiciui auga homoseksualaus sunaus tikimybe. Vyro organizmas tikrai nezino,kiek jis turi sunu, todel kazkokie genu pasikeitimai priklausomi nuo sunu skaiciaus negali egzistuoti. Jei motina yra ta pati, gal cia moters organizmas del to gali buti kaltas? Gal yra taip, kad spermatozoidas su heteroseksualumo genu gali efektyviau skverbtis pro kiausinelio apvalkala negu spermatozoidas su homoseksualumo genu? Toks dalykas suteiktu dideli evoliucini pranasuma. Tuomet moteris susilaukdama vis daugiau vaiku galimai galetu gaminti kiausinelius su vis plonesniu apvalkalu, ko pasekoje homoseksualumo gena turintis spermatozoidas turetu didesne tikimybe ji apvaisinti. Arba moters organizmas uzauginant vis daugiau sunu vis labiau prisitaiko prie vaiko gaminamos testosterono dozes ir atsakydamas i tai gamina vis daugiau estrogenu ir kitu hormonu, kuriu vis velesnis sunus vis daugiau gauna. Del didesnio moterisko hormono kiekio berniuko smegenys taptu vis labiau "moteriskos" ir tai velgi padidintu homoseksualaus sunaus tikimybe. Antras variantas manau yra realesnis. Bet jeigu tas pats vyras apvaisina 16 skirtingu moteru viena po kitos ir 16-to sunaus tikimybe buti gejum yra jau 50% tai jau belieka pradet tiket stebuklais (kuriu nebuna, kas reiskia kad tyrimai gali buti netikslus ir/ar neatsizvelgiantys i kazkokius svarbius faktorius).

Manau yra tik dvi evoliucijos teorijos: 1:zmogus atsirado is bezdziones. 2:zmogu sukure dievas. As tikiu tik 1 evoliucijos teorija.

Manau yra tik dvi evoliucijos teorijos: 1:zmogus atsirado is bezdziones. 2:zmogu sukure dievas. As tikiu tik 1) evoliucijos teorija.

Manau yra tik dvi evoliucijos teorijos: 1:zmogus atsirado is bezdziones. 2:zmogu sukure dievas. As tikiu tik 1) evoliucijos teorija.

Prastai manai, yra tik viena evoliucijos teorijų kaip atsirado žmogus ir be galo daug religinių teorijų iš kur atsirado žmogus. Aš suprantu, kad galima diskutuot, dėl kokių tai mokslinių teiginių ar faktų, bet kaip galima išgalvotas pasakas lyginti su realybe?

Jarmeinai, prastai manai. 1. Yra be galo daug evoliucijos teorijų. 2. Tėra keletas dešimčių mitų, kad žmogų sukūrė Jehova, varnas iš karvės mėšlo ir panašiai. Tėra viena pilnai teisinga evoliucijos teorija, ir ji nepaneigia daugumos mitų, nes religiniai mitai yra poezija, o ne mokslas.