Šiai dienai globalioje ekonomikoje vis daugiau reikšmės turi įmonės. Pastebima, jog didžiausios pasaulio korporacijos tampa bene svarbiausiu valstybių ekonomiką lemiančiu veiksniu. Vien ko vertas JAV investicinio banko Lehman Brothers bankroto procesas, prasidėjęs 2008 m., ir sukelta grandininė reakcija, nulėmusi ekonomikos krizę pasaulyje. Suprantant įmonių svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, svarbu rasti tokius įmonės valdymo metodus, kurie galėtų užtikrinti įmonės veiksmingumą ir ekonominį efektyvumą.

Ekonomistai, teisininkai ir sociologai jau daug metų ieško optimalių įmonių valdymo modelių. Kaip surasti tokį įmonės valdymo režimą, kuris užtikrintų racionalų išteklių paskirstymą? Šiuolaikinės įmonės kenčia dėl daugelio ekonomikoje įvardijamų problemų: nuo bene intensyviausiai siekiamos išspręsti pavedimo (angl. agency) problematikos iki mažiau sofistikuotų įmonės veikimo administracinių sąnaudų mažinimo. Ekonomistai ir teisininkai apjungia savo gebėjimus ekonominės teisės analizės srityje (angl. law and economics), bandydami surasti įmonės modelius, leidžiančius sėkmingiau pasiekti įmonės tikslą – pelno maksimizavimą.

Ieškodami sėkmingai veikiančio modelio tyrėjai žvelgia ne tik į skirtingų valstybių praktikas, bet ir į ne tokius tradicinius įmonių valdymo tipus. Juk esminė idėja visais atvejais lieka ta pati – surasti efektyviai veikiantį įmonės valdymo modelį. Todėl gan įdomia nišine sritimi tampa įvairių valstybės nepripažintų organizacijų analizė. 

Vienas iš ankstesnių sėkmingų bandymų tokiose paieškose buvo D. Gambetta, kurio 1993 m. darbas apie Sicilijos mafijos organizacinius elementus The Sicilian Mafia: The Business of Private Protection buvo įvertintas itin palankiai. Kodėl įmonių veikimą analizuojantys tyrėjai gali susidomėti nusikalstamomis organizacijomis ir jų veikimo principais? Čia atsakymų gali būti įvairių. G. Becker, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, viename iš savo jau klasikiniu tapusių straipsnių Crime and Punishment: An Economic Approach pabrėžė nusikalstamas veikas darančių individų racionalumą ir jo lemiamus tokio asmens veiksmus. Dažniausiai nusikaltėlių elgesio tyrimai yra nukreipti į bandymą suvaldyti nusikalstamumą, surandant nusikalstamų veikų darymo priežastis, tačiau atskiro dėmesio vertas bandymas pamatyti nuskalstamų organizacijų efektyvumo paslaptis.

Viena iš specifinių ir įdomių tokių organizacijų sričių – piratai ir jų veiklos organizavimas. Šiuo atveju turimi omenyje ne šiuolaikiniai Somalio piratai (jie šiuo klausimu dar nėra tiek ištirti ir lyginamuoju požiūriu ne tiek įdomūs), tačiau mūsų pasąmonėje užfiksuoti XVII–XVIII a. Vakarų Europos, Vakarų Afrikos, Madagaskaro, o ypač – Karibų jūros – piratai, kurių manevringi laivai gąsdindavo pirklių laivus, o plėvesuojantis Linksmasis Rodžeris (stilizuota kaukuolė – piratų vėliava) informuodavo aplinkinius apie artėjančias dideles problemas.

Piratų vėliava: informacijos galia ir reputacijos svarba

Tad apie vėliavą. Piratai, siekdami maksimizuoti pelną, kaip pažymi P. T. Lesson, pirmiausiai turėjo minimizuoti veiklos sąnaudas. Čia bene didžiausia problema buvo rizika dėl tikėtino mūšio jūroje su siekiamu užgrobti pirklių laivu. Piratai buvo stipriai ginkluoti ir organizuoti, juk plėšimas buvo jų profesinė veikla, todėl piratų pralaimėjimas mažai tikėtinas. Tačiau papildomi nuostoliai – sužeisti įgulos nariai ar apgadintas laivas – nebuvo reikalingi. Todėl piratų pagrindiniu tikslu tapo užgrobiamo laivo perėmimas be mūšio, kas nulėmė taikomą pasiduok arba mirk (angl. surrender-or-die) strategiją.

Šios strategijos esmė buvo informuoti ketinamo užgrobti laivo įgulą apie alternatyvias jų elgesio baigtis: pasidavimas piratų laivui, reiškiantis įgulos narių gyvybių išsaugojimą, pasipriešinimas – įgulos išžudymą. Taip piratai, turėdami specialią vėliava, išsprendė ekonomikoje žinomą klasikinę informacijos asimetriškumo problemą (angl. information asymmetry), kai ketinamo užgrobti laivo įgula, nežinodama užgrobikų taikomos strategijos, galėjo priimti neracionalų sprendimą – priešintis. Tokia paskata galėjo kilti tuo atveju, jei nevaldomų užgrobimų metu piratai netaikytų savo taisyklės nuosekliai ir išžudytų įgulas tais atvejais, kai jos pasiduodavo. Čia aiškiai piratams reikėjo rasti būdą, kuris leistų visoms prekybos laivų įguloms žinoti jų vėliavos reikšmę – taikoma taktika iš tiesų bus išpildyta, o pasidavusi įgula paleista.

Todėl piratai suprato nuo šiuolaikinės įmonės valdymo neatsiejamą elementą – reputacijos galią. Štai garsiojo Bartolomėjaus Robertso įgula 1721 metais Karibuose itin žiauriais metodais nubaudė likusius gyvus po pasipriešinimo olandų laivo įgulos narius. Tuo tarpu bendradarbiaujančios įgulos buvo paleidžiamos. Taip piratai ne tik konkrečiais atvejais demonstruodavo tai, kad laikomasi nerašytos taisyklės, bet ir sąmoningai leisdavo kuo daugiau žmonių išgirsti apie tokį taisyklės laikymąsi iš gyvų išlikusių užgrobto laivo įgulos narių.

Vis dėlto piratams sėkmingai įtvirtinus vėliavos informacinę galią ir savo reputaciją, ja pradėjo naudotis konkurentai. Pirmiausiai, tai buvo po Karaliaus vėliava veikiančių valstybių laivai: matydami silpnesnį laivą, jie iškeldavo Linksmąjį Rodžerį ir užgrobdavo jį. Atitinkamai piktnaudžiauti pradėjo ir kiti laivai, kurie tikėjosi sėkmės vien dėl stiprios piratų simbolikos informacinės galios. Piratai šias problemas sprendė išlaikydami glaudžią piratų bendruomenę, diferencijuodami bendruomenei priklausančių įgulų vėliavas – palikdami pagrindinius atpažįstamus simbolius, bet kartu juos individualizuodami – bei asocijuodami tikrus piratų laivus su jų ypatingais kapitonais. Juk būtent garsaus pirato vardas mums ir šiandien kelia asociacijas su piratų veikla, galima prisimtinti ir legendinį Juodabarzdį ar Henrį Morganą.

Čia akivaizdžios paralelės su šiuolaikinėmis įmonėmis. Pirma, piratų vėliava yra akivaizdus įmonės prekės ženklas, kuris informuoja pirkėją apie prekės ar paslaugos turinį. Piratų nuoseklus elgesys, žudant besipriešinančias įgulas ir paleidžiant pasiduodančiąsias, yra įmonės reputacija, kuri leidžia pirkėjui pasitikėti įmonės elgesiu, jos prekių ar paslaugų kokybe. Piratų buvimas kartu ir suderintas elgesys – nepripažinimas bendruomenėje nesančių narių – yra kartelis arba įmonių siekis eliminuoti galimus konkurentus ir užtikrinti savo dominavimą rinkoje. Bandymas akcentuoti piratų laivo kapitoną – tai vėl įmonės reputacija, įmonės prekės ar paslaugos individualizavimas, jos išskyrimas iš kitų panašią veiklą vykdančių konkurentų.

Tačiau be piratų laivo efektyvaus elgesio rinkoje, svarbiu elementu buvo ir jo vidinė struktūra. Čia vienas iš svarbiausių elementų buvo nediskriminavimas – principas, kuris yra ypač aktualus ir šiandien. Štai Lietuvoje diskriminacija vis dar yra probleminė sritis, nepaisant didelio progreso pastaruoju dešimtmečiu. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Agentūra pažymi tam tikras romų teisių užtikrinimo Lietuvoje problemas, diskriminacija lyties pagrindu po truputį nyksta, tačiau didžiausios diskriminacijos problemos kyla seksualinės orientacijos, transseksualizmo srityse.

XVII–XVIII a. Karibų piratų laivai veikė laikotarpiu, kai aplink diskriminacija rasės pagrindu, t. y. vergovė, buvo įprasta. Tačiau piratų laivų rasinė įvairovė stebino: juodaodžių įgulos narių buvo nuo 13 iki 98 proc. Būtų sudėtinga rasti piratų pasirinkime moralinį pagrindimą, tačiau manoma, jog greičiausiai piratai buvo pragmatiški ir rinkdami įgulą, vadovavosi racionaliais skaičiavimais. Pirmiausiai, piratų laivo vidinė organizacija negalėjo būti užtikrinta teisinėmis priemonėmis (juk tai – neteisėta organizacija), todėl nepagrįstai skirtingas elgesys su asmenimis galėjo lemti nevienodai vertinamų įgulos narių polinkį nesilaikyti laive įtvirtintų taisyklių. Vergas piratų laive, suprasdamas, kad jo gauta grobio dalis bus mažesnė arba šios dalies jis iš viso negaus, turėjo mažiau paskatų atiduoti visas jėgas mūšio, užgrobiant laivą, metu. Tai suprasdami piratai daug juodaodžių suteikė lygiavertį statusą su baltaodžiais įgulos nariais, o gautą grobį dalindavo lygiomis dalimis.

P. T. Lesson savo darbe The Invisible Hook: The Law and Economics of Pirate Tolerance piratų nediskriminacinį elgesį įvardija nematomo kablio (angl. invisible hook) dėsniu, referuodamas į ekonomikos klasiko A. Smith nematomos rankos (angl. invisible hand) kategoriją. A. Smith požiūrio esmė yra tai, kad žmonės, vedami savo interesų ir būdami laisvi, veikia rinkoje, kurioje esama prekių (paslaugų) pasiūla atitinka šių prekių (paslaugų) paklausą, tad rinka veikia kaip nematoma ranka, reguliuojanti žmonių elgesį. P. T. Lesson pažymi, kad piratų nediskriminavimu pagrįstas elgesys buvo taip pat nulemtas rinkos, tačiau ir jų statuso – piratų vidinė organizacija buvo neteisėta, todėl jos veikimas negalėjo būti užtikrintas valstybės institucijų ir tai lėmė efektyvios savireguliacijos paieškas.

Piratai, kaip ir kitos nusikalstamos organizacijos, bendros gerovės prasme darė daugiau žalos nei naudos. Tačiau terpė, kurioje veikia tokio pobūdžio organizacijos, nulemia šių organizacijų specifines struktūras. XVII–XVIII a. Karibų piratai daugeliu aspektų yra šiuolaikinių rinkoje konkuruojančių įmonių prototipai, kurie ne tik reflektuoja būdingas įmonių savybes, bet ir diktuoja efektyvesnio įmonės veikimo modelio gaires. Čia ypatingą dėmesį galima būtų skirti piratų laivo įgulos narių nediskrimavimu pagrįstai politikai, kuri leido užtikrinti efektyvų organizacijos veikimą. Toks piratų elgesys yra pavyzdys, parodantis diskriminavimo įmonėje nepagrįstumą gerokai anksčiau nei pasaulyje įsitvirtino esminiai įmonių valdymo modeliai, o ir šiandien mums primenantis apie mūsų psichologijoje slypinčius mąstymo ypatumus, kurių nebuvimas gali prisidėti prie efektyvesnio elgesio rinkoje pasiekimo. 

Donatas Murauskas
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas

• Becker, G. Crime and Punishment: An Economic Approach, The Journal of Political Economy, Vol. 76, 1968. 
• Cordingly, D. Under the Black Flag: The Romance and the Reality of Life among the Pirates. New York: Random House, 2006. 
• Čiočys, R. Bendrovių valdymo reglamentavimo Lietuvoje problemos. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2013. 
• European Union Agency for Fundamental Rights. Prieiga: http://fra.europa.eu/en 
• Gambetta, D. The Sicilian Mafia: The Business of Private Protection. Cambridge: Harvard University Press, 1993. 
• Hansmann, H., Kraakman, R. et al. Anatomy of Corporate Law. New York: Oxford University Press, 2004. 
• Leeson, P. T. Pirational Choice: The Economics of Infamous Pirate Practices, Journal of Economic Behavior and Organization, 76(3), 2010. 
• Leeson, P. T. The Invisible Hook: The Law and Economics of Pirate Tolerance, New York University Journal of Law and Liberty, 4(2), 2009. 
• Leeson, P. T. An-arrgh-chy: The Law and Economics of Pirate Organization, Journal of Political Economy, 115(6), 2007. 
• Smith, A. An Inquiry Into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. Vol. II of the Glasgow Edition of the Works and Correspondence of Adam Smith. Indianapolis: Liberty Fund, 1981. Prieiga:http://oll.libertyfund.org/220/111839/2312795

Komentarai (1)