Lietuva tampa kosmine valstybe – kosmose jau netrukus skries net du lietuviški Žemės palydovai. Pasauliniais mastais gana nedidelė ir nesudėtinga palydovų iškėlimo ir paleidimo į orbitą operaciją Lietuvai yra didelis žingsnis į naują aukštųjų technologijų sritį, o kartu ir skatina astronomijos, kosmoso tyrimų populiarinimą mūsų šalyje. Tai puiki proga prisiminti, kokį kelią nužengė žmonija tobulindama dirbtinius Žemės palydovus – palydovų raida, prie kurios, tikėkimės, ateityje dar svariau prisidės ir lietuvos specialistai, yra įdomi kosmoso užkariavimo istorijos dalis. Kartu galima prisiminti ir kaip kasdieniame mūsų gyvenime pasitarnauja šie prietaisai.

Palydovas – tai vienas mažesnis kūnas, besisukanti aplink didesnį – tokį apibrėžimą rasime gamtos mokslų žodynuose. Dirbtinis Žemės palydovas (DŽP) – tai sudėtingas prietaisas, besisukantis aplink Žemę, teikiantis vienokias ar kitokias paslaugas žmonėms, vykdantis tyrimus ar kitą veiklą. Šių techniškai sudėtingų aparatų eksplotacijos istorija nėra labai ilga, tačiau per trumpą laiką jie smarkiai ištobulėjo, pagausėjo ir dabar Žemę „orbituoja“ daugiau nei 3 tūkstančiai dirbtinių Žemės palydovų, iš kurių kiek mažiau nei trečdalis vis dar veikia (likę tapo kosminėmis šiukšlėmis).

Pirmasis apie aparatus, kartojančius Mėnulio sukimąsi, dar XIX a. prabilo fantastikos rašytojas Edvardas Everetas Heilas. Tiesa, suvokimas apie astronomiją tuomet, kuomet rašė šis rašytojas, buvo pakankamai primityvus, todėl jis įsivaizdavo žmogaus sukurtą Žemės palydovą, kaip kažkokį ritulį, padarytą iš plytų (trumpų istorijų serija vadinosi „The Brick Moon“, buvo dalimis leidžiama nuo 1869 m.). Šis iš plytų pastatytas rutulys gali būti laikomas ir kosminės stoties idėjos pradžia. Po dešimties metų dirbtinio Žemės palydovo idėja sušmėžuoja ir mokslinės fantastikos klasiko Žiulio Verno kūryboje, knygoje „The Begum's Fortune“, nors čia aplink Žemę besisukantys kūnai jau sudėtingesni, bet vis dar gana toli nuo to, ką kiek vėliau žmonija visgi privertė suktis aplink mūsų planetą.

Prireikė dar daugiau nei pusės amžiaus, kad idėja persikeltų į mokslinę sferą. 1903 m. rusų mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis moksliškai aprašė palydovo paleidimo galimybes, naudojant daugiapakopes raketas. Po 25- erių metų slovėnas Hermanas Potočnikas aprašė žmogaus galimybes nuolatos gyventi kosminėje stotyje bei aprašė kitas raketos prasiskverbimo į kosmosą detales. Tobulėjant mokslui, vystėsi ir mokslinė fantastika – 1945 m. britų mokslinės fantastikos rašytojas Artūras Čarlzas Klarkas detaliai nupasakojo palydovų panaudojimo ryšių sistemoje galimybes.

Realių darbų link palydovo sukūrimo pradžios data galime laikyti 1954 metus, kuomet Sovietų sąjungoje tikslas paleisti pirmąjį DŽP buvo realiai suformuluotas. Turint omenyje Šaltojo karo varžybas, ši misija turėjo ne tik mokslinės, bet ir simbolinės, propagandinės vertės. Pirmasis palydovas Sputnik-1 į orbitą buvo paleistas 1957 m. spalio 4 dieną. Palyginti paprastos konstrukcijos palydovas buvo 58 cm. skersmens rutulys su keturiomis radijo antenomis, skleidusiomis radijo signalus. Jis pateikė duomenis apie Žemės atmosferos storį ir sluoksnius, o jo skleistus radijo signalus, kol išseko siųstuvo baterija, galėjo „pagauti“ ir radijo mėgėjai. Tačiau pagrindinis šio palydovo darbas yra simbolinis – gamtos mokslų, politikos, technologijų raidos skatinimas. Sputnik-1 taip pat pradėjo kosmoso varžybas – vieną ryškiausių Šaltojo karo bruožų, galiausiai atvedusių prie žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje. Po mėnesio nuo savo pirmtako misijos pradžios Sputnik-2 į kosmosą iškėlė pirmąjį gyvą padarą – kalytę Laiką, kuri pradėjo šunų ir kitų gyvūnų skraidinimo į kosmosą istoriją, nors pati žuvo. SSRS akivaizdžiai išsiveržė į priekį Šaltajame kare kosmoso užkariavimo varžybose (kurios oficialiai, žinoma, nebuvo pripažįstamos), todėl JAV skubino savo kosmoso programą ir pirmąjį palydovą į orbitą iškėlė 1958 m. viduryje. Tuomet Sputnik-1, baigęs 92 dienų misiją ir apskriejęs Žemę 1350 kartų baigė savo trumpą, bet labai svarbią kosmoso užkariautojo karjerą – paliko savo orbitą ir sudegė atmosferoje. Neįtikėtina, tačiau praėjus vos trim su puse metų nuo pirmojo palydovo paleidimo, aplink Žemę jau skriejo apie 115 dirbtinių palydovų. Pirmoji kosminė stotis taip pat buvo Sovietų sąjungos mokslo pasiekimas –Saliut buvo paleista 1971 m. balandį. Tiesa, pirmosios kosminės stotys buvo monolitinės konstrukcijos – jos buvo sukonstruojamos ant žemės ir tuomet iškeliamos į kosmosą. Pirmoji modulinė kosmoso stotis Mir į kosmosą iškelta 1986 m., kur veikė iki pat 1998 m. Tais pačiais metais pradėjo veikti ir Tarptautinė kosminė stotis (International Space Station arba sutrumpintai ISS) – didžiausias dabar veikiantis didarbtinis Žemės palydovas, kuriame nuolat gyvena ir įvarius mokslinius tyrimus nesvarumo būsenoje atlieka 6 žmonių įgula. Stotis yra apie 73 m. ilgio, 108,5 m. pločio, todėl tinkamu metu ją įmanoma pastebėti plika akimi iš Žemės. 2011 m. pirmąją kosminę stotį į orbitą iškėlė ir Kinija. Tiangong kosminė stotis turi pakloti pamatus didesnės kosminės stoties statyboms.

Nuo pirmojo palydovo paleidimo praėjo daug metų ir palydovai per šį laiką smarkiai ištobulėjo. Nuo paprasto rutulio formos palydovo – iki milžiniškų tarptautinių kosminių stočių –DŽP pasidarė žymiai sudėtingesni ir naudingesni žmogui. Tais laikais, kuomet kosmosą išvydo ir orbitą užsiėmė Sputnik-1, buvo sunku įsivaizduoti, kad kada nors daugelis turės nuo palydovinė infomacijos priklausomas GPS sistemas automobiliuose ar mobiliuosiuose telefonuose, ar kad orų prognozės ir žemėlapių kūrimas pasidarys toks tikslus vien dėl kosmoso užkariautojų darbo. Šiuolaikiniame pasaulyje jau nieko, trubūt, nebestebina automobilyje įmontuota navigacinė sistema, palydovinė antena ant namo sienos ar tai, kad keliautojai, vykdami ten, kur aplinka mažai paliesta civilizacijos, naudojasi palydoviniais telefonais. Prisijungę prie interneto galime naudotis interaktyviais žemėlapiais, „sulipdytais“ iš palydovinių nuotraukų. Ir tai tik keletas funkcijų, kurias atlieka DŽP. Jie pasitarnauja ir karinėms reikmėms, žvalgybai bei, žinoma, mokslui. Dabar į kosmosą dažnai paleidžiami ir nano-palydovai – itin nedideli dirbtiniai Žemės palydovai, skirti išbandyti technologijas, kurios vėliau galės būti pritaikomos ir svarbesnėse kosmoso ar Žemės planetos tyrinėjimo misijose. Faktas, kad ir Lietuvoje pradedami kurti tokie palydovai gali reikšti žingsnį į naują aukštųjų technologijų sritį, o kartu ir iliustruoja, kiek toli pažengę yra šie prietaisai.

Komentarai (0)