Kodėl iškyla klausimas apie mokslo ir religijos santykį, ir kodėl reikia (?) į jį atsakyti? Ko teiraujasi jis, iškeltas būtent dabar, būtent čia, būtent šitaip? Šiuose svarstymuose nesistengsiu apimti istorinės perspektyvos, bet noriu pažvelgti į dabartinį „status quo“. Taip pat, šį klausimą susiaurinu iki to, koks yra santykis tarp gamtos mokslo ir katalikybės, nes, mano manymu, neįmanoma nustatyti religijos santykio su mokslu.

Žmogus niekada nekelia klausimų šiaip sau. Nesustodami ties buitiniais klausimais, kurie neabejotinai susiję ar tai su išgyvenimu, ar didesne nauda, ar malonumu, galime pereiti tiesiai prie tų problemų, kurias žmogus sprendė, vos tik suprato, kad jis apskritai galįs tyrinėti visatą ir bandyti formuluoti išvadas apie ją. Iš tų klausimų kraštutinis, į kurį ieškota atsakymo, buvo apie tai, ar Kažkas valdo visatos dėsnius, kuriuos žmogus palengva atranda ir supranta, bei ar kažkas sprendžia paties žmogaus likimą? Šio klausimo kėlimas rodo prigimtinio religingumo apraiškas. Žmogui būdinga ieškoti priežastingumo ryšio reiškiniuose, o visatos dėsnių pirminę priežastį žmogus įtaria esant aukštesnę už jį patį, ir šią būtybę sutartinai pavadina Dievu, kurį vieni ima teigti, kiti neigti. Tokiu būdu klausimas apie mokslo ir religijos santykį tampa aktualus. Dievo ieškoma pagal jo galimus reiškimosi būdus, nes juk akivaizdu, kad jei jis ir yra, tai mes jo vis tiek nematome, negirdime ir pasiteirauti negalime. Anzelmas Kenterberietis (1033-1109), krikščionių rašytojas, gerai išreiškė šią proto vadovaujamą paiešką „Proslogione“: „Kur ir kaip tavęs ieškoti, kur ir kaip tave rasti? Viešpatie, jei tavęs čia nėra, tai kur man ieškoti tavęs, čia nesančio? O jei tu esi visur, tai kodėl nematau tavęs, esančio čia? Bet tu tikrai gyveni neprieinamoje šviesoje. Ir kur toji neprieinama šviesa? [...] Pagaliau pagal kokius ženklus, pagal kokią išvaizdą man ieškoti tavęs? Niekada tavęs nemačiau, Viešpatie, mano Dieve, nepažįstu tavo veido“.

Jei galimos dievybės „veido“ (pavadinkime taip pagal žmogaus-asmens reiškimosi per asmenį-veidą-personą-„kaukę“ analogiją) mes negalime pamatyti, mums belieka ieškoti jo galimai paliktų ženklų, nes gali būti, jog jis nepaliko mūsų visiškoje tamsoje. Imame nagrinėti visatą, ir nors to pirminis tikslas yra gamtamokslinis bei pragmatinis, bet tarsi „šalutinis efektas“ yra gilesnė ir pilnesnė pasaulėvoka (~filosofija, arba metafizika), o joje Dievo klausimas turi savo neišvengiamą vietą. Nagrinėdamas visatą, ypač pastaraisiais laikais, žmogus aiškiai mato, kad „nekaltas“ mokslinis tyrinėjimas netrunka tapti taikomuoju (jei ir nekyla iš siekio pritaikyti gamtos dėsnius savo poreikiams) ir dažnai pavirsta lazda su dviem galais: žinias galima panaudoti tiek geram, tiek blogam. Taip atpažįstamas tyrinėjimo ir duomenų pritaikymo moralinis pobūdis. O kas nulemia šį moralumą? Ar egzistuoja bendras sutarimas? Pavyzdžiui, De Sadas net žmogaus žiaurių impulsų patenkinimą laiko teisėtu vien tik todėl, kad jie egzistuoja ir atkakliai reikalauja būti patenkinti. Kiti gi jam prieštarauja: teigia, kad egzistuoja tam tikros ribos, kurių peržengti nevalia net tada, kai labai norisi. Kur atsakymas? Taigi, visatos tyrinėjimas neatsiejamas nuo mokslinių duomenų pritaikymo ir klausimo apie šio pritaikymo moralinius bruožus.  

Visi šie ieškojimai vyksta tam tikroje kultūroje, kuri, tiesą sakant, yra neatsiejama nuo religijos. Religija nėra toks jau atskiras ir privatus dalykas, net ir šiais laikais, kai to nepaprastai trokštama. Ji „konstituoja“ kultūrą, tai yra, net jei šiandien iš viešosios erdvės ir būtų pašalintos visos religingumo apraiškos, bet kultūros istorija ir jos šiandieninė raiška neišvengiamai ir objektyviai pasiliktų įtakota religijos. Pavyzdžiui, kultūroje, sukurtoje ant pamatų religijos, niekinančios „šį pasaulį“, moksliniai tyrinėjimai prilygtų bergždžiam darbui nagrinėjant „paniekos tevertus“ dalykus. Mes, europietiškos kultūros žmonės, norime to ar ne, stovime ant krikščionybės pamatų, o giliau kasdami, juose rastume ir daug judaizmo akmenų. Krikščionybėje gamtamoksliniai tyrinėjimai yra skatintinas dalykas, nes tarnauja žmogaus gerovei ir Dievo „kūrinijos“ gilesniam pažinimui. Šioje kultūroje išskirtinė vieta tenka žmogui kaip asmeniui, jo prigimtiniam orumui, kurio niekas ir jokiomis aplinkybėmis neturi teisės pažeisti.

Šiandieną Europos gamtamokslininkas vis dar yra apsuptas krikščioniškos kultūros elementų. Dažnai ta apsuptis suvokiama ne kaip krypties atvėrimas (kurlink kviečiama kreipti savo tyrinėjimus, kaip geriau pasitarnauti žmonijai), bet kaip varžtai, neleidžiantys būti visiškai laisvam savo tyrinėjimuose. Todėl neriboto gamtamokslinio progreso šaukliai stengiasi palikti krikščionybę „tamsiame praeities miške“, kad ji niekada nepasivytų ir nestebėtų jų darbų. Bet ar reikia nuo jos bėgti?

Yra paplitęs mitas, kad krikščionybė nepritaria visatos tyrinėjimui ir neva tą daro todėl, kad žmogus „nenueitų per toli į paslaptį“, kurios esą galbūt visai nėra: kad neišsiaiškintų visų dėsnių ir nesukompromituotų krikščionybės bei pačios Dievo idėjos. Tačiau tai visiškai neatitinka tikrovės. Iš tiesų, kaip teigia ir Vatikano II susirinkimas, „metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui“ („Lumen Gentium“, 36). Taigi, katalikų bažnyčia mokslo nesikrato tarsi grėsmės ar baubo. Dalykas, į kurį ji kviečia – tai mokslinius tyrinėjimus atlikti „metodiškai“ ir „moraliai“.

Romos popiežius Jonas Paulius II 1998 m. enciklikoje apie tikėjimo ir proto santykį „Fides at ratio“ rašė: „Kyla pavojus, kad kai kuriems mokslininkams, neturintiems jokių etinių atskaitos taškų, labiausiai rūpės nebe žmogaus asmuo ir jo gyvenimo visuma. Negana to, atrodo, jog kai kurie mokslininkai, pajutę technologinės pažangos teikiamas galimybes, pasiduoda ne tik rinkos logikai, bet ir susigundo lyg demiurgai valdyti gamtą, o paskui – net ir žmogų“ (nr. 46).

Noras žinoti, troškimas atrasti tiesą yra labai kilnūs ir gražūs dalykai, tačiau deja, žiūrint į šių laikų mokslinių atradimų pritaikymą, tampa akivaizdu, kad daugeliu atvejų atradimai netrunka pavirsti tik didesnio turėjimo, paprastesnio poreikių patenkinimo, galiausiai – nevaržomo vartojimo, tai yra hedonizmo – tarnais. Pasidavęs „rinkos dėsniams“, mokslininkas gali susigundyti prisidėti ne prie tiesos paieškų, bet prie (jam materialinę naudą teikiančio) vidutinybių siekio egoistiškai laisvai praleisti šį gyvenimą (kurio nežinia kiek dar liko) ir kuo mažiau save riboti. Tai nekyla iš gamtamokslio kaip tokio, bet kuomet gamtamokslis yra apsupamas neokultūros, kuri „išsilaisvinusi iš krikščionybės varžtų“, nepasikuklina kitą asmenį paversti priemone, pats gamtamokslis tampa priemone gamtai ir žmogui pavergti. Tačiau, deja, kaip pastebi Erich Fromm (1900-1980), „radikalusis hedonizmas negali vesti į laimę [...]. Mūsų ‚laimės ieškojimo būdas neveda į gerovę. Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, sugebantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomybę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti“. Krikščionybė siūlo kultūrą, alternatyvią hedonizmui, ir joje mokslininkas vadovaujasi kitokiais principais.

Krikščionys turi pagrindinį principą, kad reikia kūrybingai puoselėti santykius su Dievu, su pasauliu (gamta, aplinka) ir kitais žmonėmis, o ne visa tai griauti. Kadangi mes teturime vieną žmonių bendruomenę ir vieną gamtą, vieną pasaulį, tai ir privalome kaip nors sugyventi bei išsaugoti tai, ką turime. Todėl krikščionys kreipiasi į gamtos tyrinėtojus atkreipdami jų dėmesį, kad intervencija į gamtos procesus nebūtų griaunanti; kreipiasi į visuomenės santykių dalyvius ir perspėja, kad tam tikri dalykai, kurie techniškai ir praktiškai įmanomi, gali padaryti žmogų kitų įrankiu ir apriboti jo konstruktyvią laisvę, tai yra – atimti jo orumą. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Apgaulinga manyti, jog moksliniai tyrinėjimai ir jų pritaikymas doriniu požiūriu yra neutralūs. Kita vertus, sprendžiant apie tyrinėjimų kryptį, negalima remtis nei vien techniniu jų veiksmingumu, nei nauda vieniems žmonėms kitų nenaudai, nei juo labiau vyraujančia ideologija. Mokslas ir technika, būdami vertingi savo esme, privalo besąlygiškai laikytis pagrindinių dorovės kriterijų:

• turi tarnauti žmogui, gerbti jo neatimamas teises,
• teikti jam tikrą ir visuotinę gerovę“.

Jonas Paulius II kalbėjo apie „gilų nepasitikėjimą protu, kuris dažnai iškyla daugelyje naujausių filosofijos srovių. Šiame kontekste kartais prabylama apie „metafizikos pabaigą“: filosofija turinti pasitenkinti kuklesniais uždaviniais, kaip antai paprasta faktų interpretacija arba tyrinėjimu ribotose žmogiško žinojimo arba jo struktūrų srityse“ („Fides et ratio“, 55). Taigi, Romos popiežius priminė, kad mokslas nėra vien gamtamoksliniai tyrinėjimai, o egzistuoja ir filosofija bei kiti humanitariniai mokslai, kurie irgi teikia žinių apie žmogų bei pasaulį, nors jų šaltiniai ir metodai yra kiti.

Taip pat popiežius pabrėžė, kad negalima nukrypti į kitą kraštutinumą, priešingą gamtamokslio suabsoliutinimui – fideizmą. „Viena iš tokių fideistinės pakraipos apraiškų yra šiuo metu paplitęs „biblicizmas“, kuris linkęs vieninteliu tiesos kriterijumi padaryti Šventojo Rašto skaitymą ir egzegezę. [...] Raštas nėra Bažnyčiai vienintelis atskaitos taškas“ (ten pat). Popiežius Pijus XII savo ruožtu buvo perspėjęs dėl filosofinės tradicijos nepaisymo.

Čia reikia pastebėti, kad dažnai Katalikų Bažnyčiai oponuojantieji nesugeba ar nenori atskirti, kur yra Katalikų Bažnyčios mokymas, o kur, pavyzdžiui, radikalių neoprotestantiškų srovių pažiūros, kurios dažnai būna būtent fideistinės ir biblicistinės. Dėl to būtų labai sveikintina, jei katalikybės kritikai atsidėtų originalių ir oficialių Bažnyčios mokymo šaltinių studijavimui, o nepasiduotų stereotipinėms nuomonėms. Tuo tarpu dabar pasitaiko, kad religingumo kritikai pateikia net visiškai nekrikščioniškų pasisakymų ar pavyzdžių, pristatydami juos kaip katalikybės savastį. Todėl norėtųsi pakviesti juos būti sąžiningus ir kritiškai atskirti krikščionių tikrą mokymą nuo perversiškų jo interpretacijų. Kaip egzistuoja pseudomokslas ir pseudomokslininkai, taip egzistuoja ir pseudokrikščioniški teiginiai bei pseudokatalikiška gyvensena, į kurią katalikų bažnyčia žiūri kritiškai.

Apibendrinant norisi dar kartą pakartoti išsakytus teiginius, kurie galbūt sukels tolimesnių minčių ir neabejotinai - prieštaravimų skaitytojams. Taigi, straipsnyje teigiau, kad:

• žmogus, net tiesiogiai neturėdamas tikslo kelti klausimą apie Dievo egzistavimą, nagrinėdamas visatos dėsnius susiduria su šiuo klausimu bent jau kaip su šalutine tyrinėjimų pasekme; 
• tyrėjas (gamtamokslininkas) neišvengiamai gyvena ir veikia tam tikroje kultūroje, kurioje tam tikrą pasaulėvaizdžio dalį yra suformavusi religija;
• Europos kultūra yra susiformavusi ant judaistinių-krikščioniškų pamatų, ir gamtamokslininkas neišvengiamai veikia apsuptas šios kultūros elementų, tarp jų ir moralinių;
• katalikų bažnyčia nejaučia grėsmės iš mokslininkų pusės savo doktrinai ar praktikai, ką įrodo aktualūs jos doktrinos dokumentai;
• katalikų bažnyčia rūpinasi pakreipti mūsų kultūroje veikiančius gamtamokslininkus ir jų tyrimus ta linkme, kuri atitinka krikščioniškai suprastą žmogišką orumą ir tarnauja jo pilnatviškam išskleidimui;
• kad šis orumas nebūtų pažeistas, katalikų bažnyčia gamtamokslininkams primena, jog (pagal R. Martinelli):
• Mokslas turi teikti pirmenybę:

• asmeniui – prieš daiktus;
• etikai – prieš techniką;
• buvimui – prieš turėjimą;
• tiesai – prieš naudą;
• teisingumui ir taikai – prieš dalies visuomenės pažangą ir gerovę.

• Mokslas  kviečiamas vengti:

• Ekonominės motyvacijos (turi būti laisvas nuo naudos siekimo atskiriems asmenims ar grupėms);
• Politinių užsakymų vykdymo;
• Tyrinėjimų vien dėl tyrinėtojo prestižo.

Šiandieninis katalikų bažnyčios mokymas skatina mokslo pažangą, pripažįsta gamtamokslio autonomiškumą, o kartu siekia atkreipti dėmesį į kartais pratrūkstantį nevaldomą mokslinį (o iš tiesų pragmatinį, galų gale hedonistinį) interesą tiek, kiek jis yra destruktyvus paties žmogaus, jo orumo, o taip pat ir gamtos atžvilgiu. Kadangi dauguma pasisakymų iš katalikiškosios pusės būna apie tai, kad privalu laikytis moralinių ribų, todėl tarsi nublanksta pozityvioji šio katalikybės ir gamtamokslio santykio pusė, kurią noriu dar kartą aiškiai užakcentuoti: katalikų bažnyčia skatina gamtamokslio pažangą ir nėra „a priori“ įtariai nusiteikusi jo atžvilgiu.

Mokslininkai nėra primygtinai raginami būti tikinčiais, bet turi teisę jiems prieinamais būdais ieškoti tiesos apie visatą ir, jeigu mato reikalą, apie Dievo egzistavimą; nors, kaip teigė J. Ratzinger 1990 metais, „kas nori Dievą tarytum paimti į rankas ir išanalizuoti, apžiūrėti pro prietaisus, [...] išskrosti ir pakišti po mikroskopu – tas, žinoma, jo neras“. Dievas, kokį jį skelbia krikščionybė, nėra ir negali būti pasiekiamas vien gamtos tyrinėjimų keliu. Kiekvieno iš mūsų gyvenime esti daugybė egzistencinių iššūkių, ir jų akivaizdoje žmogaus (tiek didžiai išsilavinusio, tiek bemokslio) širdyje vyksta apsisprendimas, kuris atskleidžia nuostabų dalyką – asmens laisvę.

Komentarai (42)