Atėjus pavasariui sugrįžusiems paukščiams prasideda sunkus ir įvairiausių įvykių kupinas veisimosi sezonas. Vieni peri inkiluose, kiti suka lizdus tankiuose krūmuose, treti būstus lipdo iš purvo prie namų pastogių. Kiekvienas paukštis renkasi tinkamiausią ir, kaip jam atrodo, saugiausią būstą. Bet kad ir kaip paukščiai stengtųsi, jiems ne visada pavyksta išvengti trikdymo ir nelaimių, kurias sukelia žmonės, plėšrūnai ar gamtos stichijos. Tad šiuo metų laiku išėjus pasivaikščioti po parką ar pievą galima aptikti dar neskraidančių paukščių jauniklių.

Radę jauniklių jiems nebūdingoje vietoje nepulkite jų rinkti ir nešti namo. Taip paukšteliams galite padaryti meškos paslaugą! Tokiu atveju visada reikia labai gerai įvertinti esamą padėtį ir jaunikliui kylančią grėsmę.

Jeigu aptikote sužeistą paukštį, reikėtų skambinti visą parą veikiančiu telefonu 8 686 44 828. Jeigu reikia, bet kokiu paros metu Jums privalo padėti Gyvūnų globėjų asociacijos atstovai.

Paukščiai savo jauniklius be globos palieka itin retai. Miestuose, radus ant žemės neskrendantį paukščio jauniklį, reikėtų pabandyti išsiaiškinti, ar tai jau lizdą palikęs, bet dar gerai neskraidantis jauniklis, ar iš lizdo netyčia iškritęs paukštelis.

Strazdų, lakštingalų, startų jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Lizdas dažnai pasidaro per ankštas gausiai šeimynai, ir paukščiukai, kuriuos vis dar maitina tėvai, palieka lizdą, bet toli nuo jo nenuklysta ir laikosi ant gretimų šakų. Pasitaiko, kad tokie mažyliai neišsilaiko dėl stipresnio vėjo ar patirties stokos ir nukrenta ant žemės. Tokiems nelaimėliams užtenka nedidelės pagalbos – juos reikia įkelti į tankesnį krūmą ar medį. Iškritusį iš lizdo jauniklį vis tiek stebi ir maitina tėvai. Įkeltą į gretimą medį jauniklį suaugę paukščiai susiras ir pamaitins. Šitaip pasielgę išgelbėsite paukščiuką nuo kačių ir kitų pavojų.

Jeigu aptikote iš lizdo iškritusį dar nesugebantį tupėti ant šakos ar dar neapsiplunksnavusį jauniklį, jį reikėtų įkelti atgal į lizdą. Bet tai labai rizikinga. Kartais geriau nerizikuoti savo sveikata ir nebandyti grąžinti į gūžtą paukštuko, o paimti jį globoti. Didelis pavojus bandant įkelti į lizdą iškritusį jauniklį kyla, kai paukštukai jau pakankamai dideli, iš dalies apsiplunksnavę. Kiti lizde esantys jaunikliai, išsigandę besiartinančio žmogaus, gali iššokinėti. Tada reikės padėti jau ne vienam, bet keliems bejėgiams padarėliams.

Kregždės

Nukritus kregždės lizdui su jaunikliais, paukštelius galima sudėti į indelį nuo sulčių, nedidelę dėžutę, gėlių vazonėlį. Prieš tai į indelį reikėtų pridėti seno lizdo liekanų, žolės, samanų, tiks ir minkštas rankšluostinis popierius. Indelį su kregždžiukais reikėtų bandyti pakabinti į tą pačią vietą, kur buvo lizdas. Jeigu tai neįmanoma, tada reikėtų stengtis padėti kuo arčiau buvusio lizdo.

Prisimename atvejį, kai stipraus lietaus paplauti po tiltu sulipdyti langinių kregždžių lizdai išmirko ir vienas po kito šleptelėjo ant žemės su juose augančiais jaunikliais. Tuo metu po ranka buvo kelios senos vinys ir darbinės kumštinės pirštinės. Pirštines įpjovėme iki pusės, prikišome patiltėje prirautos padžiūvusios žolės. Iš vinies padarytais kabliukais naująjį lizdą su jaunikliais prikabinome beveik į tas pačias vietas, kur buvo kregždžių lizdai. Iš pradžių kregždės ieškojo savo lizdų ir tūpė buvusių statinių vietoje, bet greitai išgirdo cypsint jauniklius pirštinėse ir ėmė juos lankyti bei lesinti. Taip sėkmingai pirštinėse išaugo ne viena kregždžiukų šeimyna.

Jeigu tėvai nepasirodo ir nemaitina jauniklių, tada reikėtų juos globoti patiems.

Ančiukai, dančiasnapiukai ir kiti vandens paukščiai

Gegužės mėnesį Kaune galima išvysti Vilniaus gatve prabėgančią virtinę mažų geltonai ir juodai pūkuotų paukščiukų. Tai didžiųjų dančiasnapių arba didžiųjų ančių jaunikliai. Pritrūkus natūralių senų perėti tinkamų uoksų šie paukščiai įsikuria senuose pastatuose, ventiliacijos angose, parkuose pelėdoms iškeltuose inkiluose. Išperėtus jauniklius tėvai vedasi iki artimiausio vandens telkinio. Išvydę šiuos paukščiukus nepulkite jų rinkti! Apsidairykite, kažkur netoliese turėtų būti jų motina. Pamačius motiną reikėtų pasišalinti per saugų atstumą, kad paukš­tis nebijotų ir jauniklius galėtų saugiai nusivesti iki vandens. Paukščių šeimyną netgi galima palydėti laikantis saugaus atstumo. Kartais pabaidyta patelė palieka jauniklius ir išsigandusi nuskrenda. Tada jaunikliai pakrinka ir išsibėgioja kas kur. Jeigu vietoje, kur jaunikliai išsislapstė, nėra didelio eismo ar didelio praeivių srauto, patelė turėtų grįžti ir bandyti toliau vestis jauniklius. Bet kai jaunikliai išsibėgioja judrioje gatvėje, pėsčiųjų zonoje, o motinos jau nėra šalia, juos reikėtų surinkti ir nunešti iki vandens telkinio, kur tikriausiai motina juos ir vedėsi. Dančiasnapių jauniklius mielai priglaudžia ir kitos patelės. Kartais viena patelė, susirinkusi iš kitų motinų ar priglaudusi našlaičius, vedžiojasi iki 30–40 jauniklių.

Gandriukai

Iš lizdo gandrų jaunikliai iškrinta ir ant žemės atsiduria dėl kelių priežasčių: dėl smarkaus lietaus padidėjus lizdo svoriui lūžta atraminės šakos ir lizdas nukrenta, jaunikliai iš lizdo gali iškristi netyčia, kartais tėvai patys išmeta silpnesnį jauniklį, nes jiems per sunku rasti lesalo visiems išmaitinti. Tokius iškritusius gandriukus vertėtų bandyti įkelti atgal į lizdą. Jeigu jauniklis vėl iškrinta arba išmetamas iš lizdo, apie jį galima pranešti tuo besirūpinančiai tarnybai arba imtis globoti patiems. Gandrus reikėtų lesinti kuo įvairesniu lesalu, sudarytu iš gyvulinės kilmės produktų. Jauniklius galima šerti kietai virtais kiaušiniais, žuvimi, mėsa, sliekais, konservuotu šunų arba kačių pašaru ir t. t. Tinka įvairi mėsa – jautiena, vištiena, kiauliena. Taip pat galima duoti varškės. Labiausiai gandriukai mėgsta žuvį.

Iš pradžių jauniklius reikėtų šerti gausiai – duoti tiek, kiek jie sulesa. Vėliau, kai jaunikliai patys jau skraido, šerti reikėtų kas antrą dieną, dar po kelių dienų – kas trečią, po dviejų savaičių – kas ketvirtą, po to – kartą ar du per savaitę. Nevisiškai sotus gandras pats ims ieškoti, kur dar gauti lesalo, eis į pievas, artimiausią kūdrą, griovį. Tuo metu laukuose knibždėte knibžda žiogų ir kitų vabzdžių, kurie sudaro 70 proc. gandro lesalo. Pamažu gandras turėtų atprasti nuo jį maitinusių žmonių ir prisijungti prie jau laukuose besibūriuojančių savo gentainių. Taip užauginsite sveiką jauniklį ir jo neprisijaukinsite. Rugpjūčio viduryje jis turėtų kartu su kitais laukiniais paukščiais patraukti į žiemojimo vietas Afrikoje.

Neretai namuose auginant gandriuką, padaroma lemtinga klaida – nemažinama duodamo lesalo. Tada jauniklis niekur neskrenda, nes gauna kasdien reikiamą kiekį lesalo ir nėra skatinamas pats ieškotis maisto, neišmoksta jo prasimanyti ir nenori niekur skristi. Taip šeimininkus ir jų augintinį užklumpa rugsėjis, spalis ir galiausiai jis praranda laukiniams paukščiams būdingus instinktus.

Šerti, bet negirdyti

Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendėte, kad jauniklis negali būti paliktas gamtoje, apie jį galite pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai jau minėtu telefonu 8 686 44 828 arba patys auginti. Auginant jauniklius reikėtų žinoti kelias pagrindines taisykles.

Radę paukščio jauniklį jokiu būdu jo negirdykite! Paukščiai į savo lizdą jaunikliams neneša vandens. Jie jauniklius lesina tokiu lesalu, kuriame vandens būna pakankamai. Išsižiojęs paukščio jauniklis laukia lesalo, o ne vandens. Paukščių trachėja atsiveria liežuvio pašaknyje. Įlašinus net vieną kitą lašelį vandens į snapą vanduo pateks į trachėją, plaučius ir oro maišus. Tai gali sukelti labai sunkias komplikacijas, po kurių paukštelis dažniausiai žūsta.

Lesinti jauniklius reikėtų tai rūšiai pritaikytu lesalu. Dažniausiai į žmonių rankas pakliūva paukščiai vabzdžialesiai: strazdai, varnos, kovai, varnėnai, zylės, kregždės, musinukės, žvirbliai ir kiti sodo bei parko paukščiai. Vabzdžialesiams netinka nei batonas, nei kruopos. Visus juos galima lesinti gyvu lesalu: musės lervomis, miltkirmėlėmis, svirpliais, žiogais, sliekais. Jeigu gyvo lesalo neturite, tinka varškė, kietai virtas kiaušinis, smulkiai kapota jautiena (geriausia širdis), taip pat ištirpintas sausas kačių ėdalas. Galima duoti ir konservuoto kačių ėdalo.

Varniniams paukščiams tinka ir virtos bulvės, įvairi mėsa, šunų ėdalas. Grūdlesiams geriau duoti brinkinto sauso kačių pašaro, sumaišyto su įvairiais grūdais. Paukščiukams pradėjus patiems lesti, netrukus juos bus galima paleisti į laisvę, tik reikia sulaukti, kol jie visiškai apsiplunksnuoja ir ima lesti patys. Užaugintus jauniklius galima paleisti netoli tos vietos, kur jie buvo rasti.

Šalies ornitologai prašo gyventojų nelįsti prie aptiktų lizdų, jų neapžiūrinėti, nes po to aplink lizdą lieka numinta žolė ar aplaužytos šakos. Tokį lizdą lengvai pastebi plėšrūnai ir sunaikina jame esančius jauniklius bei kiaušinius. Be to, toks smalsumas žmonėms gali būti pavojingas. Kai kurie strazdai, žuvėdros neprašytą svečią nuo savo lizdų gena išmatų „lietumi“, bet pelėdos, plėšrieji paukščiai, gindami savo lizdą kartais žmogų puola ir savo aštriais nagais gali sunkiai sužaloti.

Julius MORKŪNAS
Lietuvos ornitologų draugija
Autoriaus nuotraukos

„Žurnalas apie gamtą“ 2010 m. Nr. 2 (38)

Turinys

• Pasaulio gamta
  Jonas Rimantas STONIS, Andrius RIMEIKIS. Karadahas (3)
• Pažink gamtą
  Lina MARMAIĖ-SNITKIENĖ. Darbšti bitele, iš kur medų neši?..
  Lina MARMAIĖ-SNITKIENĖ. Vėjalandė šilagėlė
• Baltasis gandras
  Julius MORKŪNAS. Ką daryti radus paukščio jauniklį?
  Remigijus KARPUŠKA. Baltasis gandras: lizdas ir gandralizdis
• LOD. LOD stiprina savo veiklą
  LOD. Tarptautiniai paukščių stebėjimai
  LOD. Uoksinių paukščių biologiniai tyrimai
  LOD. Visuomeninio monitoringo nauda visuomenei ir gamtai
• Po paukščio sparnu
  Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (7). Jauniklių ženklinimas
• Nuomonės
  Andrejus GAIDAMAVIČIUS. Šiuolaikinė medžioklė
• Veikla
  Sprūdė: vienas gražiausių Žemaitijos piliakalnių
  Inesa ORANSKYTĖ. Pasaulinę Žemės dieną minėjo per 700 mažųjų gamtininkų
• Keliaukime po Lietuvą
  Vytenis ALMONAITIS. Jūros upe nuo Padievaičio iki Žvingių (2)
• Numerio fotoreportažas
  Girių karalius – kurtinys

Komentarai (16)