Fizikai siūlo teorinę „laiko skylių“ kūrimo technologiją (10)
Remdamiesi „nematomo apsiausto“ technologijomis, fizikai siūlo teorinę galimybę kurti „skyles laike“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vadinamosios „nematomo apsiausto“ technologijos grindžiamos fizikų neseniai atrasta galimybe iškreipti akimi matomas elektromagnetines bangas, kad jos apgaubtų tam tikrą erdvės fragmentą ir taip bet koks toje erdvėje esantis objektas taptų nematomas.
„Nematomo apsiausto“ efektas sukėlė didžiulį susidomėjimą. Pirmieji tokie „apsiaustai“ funkcionaliai veikė tik mikrobangų diapazone. Tačiau vos per keletą metų fizikai rado būdą sukurti „apsiaustus“, kurie neregimumo efektą generuotų ir regimojo bei girdimojo spektro bangų diapazone. Be to, amerikiečiai neseniai paskelbė sugalvoję būdą, kaip tokių „apsiaustų“ gamybai būtinas metamedžiagas gaminti pramoniniu būdu.
Dar vieną žingsnelį pirmyn žengė Kornelo universitete (Cornell University, Niujorkas, JAV) besidarbuojantis Motis Fridmanas (Moti Fridman) su kolegomis. Mokslininkai skelbia sukūrę „nematomą apsiaustą“, kuris pridengia ne tik objektus, bet ir realiu laiku vykstančius įvykius.
Įvykius pridengti gebančią „erdvėlaikio apsiausto“ technologiją jau esame aprašę: naudojantis tokiu apsiaustu būtų įmanoma paslėpti nebe pavienius objektus, o ištisus įvykius – stebėtojas regėtų viena, o anapus „apsiausto“ vyktų visiškai kita. Tačiau ką siūlo šis fizikų kolektyvas?
Anot idėjos autorių, „laiko apsiaustus“ kurti įmanoma todėl, kad, pagal elektromagnetinę teoriją, erdvė ir laikas tam tikra prasme yra dualūs. Todėl šviesos spindulio iškreivinimas erdvėje matematiškai turėtų prilygti šviesos sklidimui dispersine terpe (angl. – „temporal propagation of light through a dispersive medium“). Kitaip tariant, erdvėlaikyje šviesos difrakcija ir dispersija yra simetriškos.
Tokia aplinkybė suponuoja įdomią mintį. Žinoma, jog įmanoma pagaminti lęšį, kuris difrakciniu efektu sutelktų šviesą norimoje erdvėje; analogiškai, naudojantis dispersijos (sklaidos) efektu, turėtų būti įmanoma pagaminti lęšį, kuris sutelktų ne erdvę, o laiką, rašoma technologyreview.com. Toks laiko lęšis galėtų būti pagamintas, pavyzdžiui, naudojant elektro-optinį moduliatorių ir pasižymėtų įprastinių lęšio savybių įvairove. „Toks lęšis išdidinimo ar sumažinimo procesus galėtų atlikti, pavyzdžiui, laike“, – tvirtina vienas teorijos autorių M. Fridmanas.
Idėjos autoriai siūlo štai ką: konstruojant „nematomo laiko apsiaustą“, reikėtų į vieną eilę sustatyti du laiko lęšius ir pro juos pasiųsti šviesos spindulį. Pirmasis lęšis spindulį turėtų sutelkti, antrasis – išsklaidyti. Kažkur tarp šių procesų labai trumpam turėtų atsiverti laiko spraga – joje vykstančių įvykių realiu laiku nebūtų įmanoma užfiksuoti. Todėl stebėtojo akimis, iš antrojo laiko lęšio išeinanti šviesa atrodytų nė trupučio neiškraipyta.
Anot idėjos autorių, triuko paslaptis glūdi tarp abiejų laiko lęšių esančiame erdvės fragmente. Toks erdvės fragmentas virsta savotišku laikinu erdviniu neregimumo „apsiaustu“, kuris nuo stebėtojo akių paslepia čia labai trumpai vykusius įvykius (šiuo atveju – šviesos spindulio pokyčius).
Žinoma, toks „nematomo laiko apsiaustas“ turi ir nemenkų apribojimų. Vienas iš jų – „nematomo laiko apsiausto“ efektas trunka tik 110 nanosekundžių. M. Fridmanas su kolegomis tvirtina galįs šią laiko atkarpą prailginti ligi 120 mikrosekundžių.
Tokias laiko atkarpas suvokti, ko gero, pakankamai sunku. Ką ir bekalbėti apie tam tikrų slėptinų įvykių atlikimą per tokį trumpą laiko tarpą. Tačiau idėjos autoriai tvirtina, jog sumanymas yra dar labai „gležnas ir šviežias“, tad ir išsyk sulaukti apčiuopiamų rezultatų ar sprendimų kol kas yra gerokai per anksti. Tad prognozuoti, kada galėtų būti sukonstruotas pirmasis pasaulyje „laiko apsiaustas“, kolektyvas nesiima.