Gydytojai: privalomas įdarbinimas po studijų pristabdytų jaunų medikų emigraciją iš Lietuvos  (49)

Valstybė šiemet pritrūko biudžeto lėšų apmokėti jaunųjų medicinos specialistų internatūros studijas, o daugelyje mažesnių šalies ligoninių jau pritrūko gydytojų - chirurgų, kardiologų, okulistų, ginekologų. Nes nemažai jaunų ir vyresnių medikų iš Lietuvos emigruoja.


Kai kurie jų – neretai netgi nepradėję savarankiškos darbinės veiklos pagal diplomą, kurį įgijo po ilgų ir nepigių studijų savo gimtinės universitete. O prityrę Lietuvos gydytojai vis dažniau pavieniui ar sudarę tam tikras grupes pagal specialybės profilius savo atostogų sąskaita trumpam padirbėti bei solidžiau nei namie užsidirbti lekia į Norvegiją, Švediją, Kazachstaną, Uzbekiją ar kaimyninę Latviją.

Naujienų agentūra ELTA uždavė keletą klausimų garsiems Kauno gydytojams, dirbantiems įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose: ar, jų nuomone, vis spartėjančią medikų migraciją nulemia vien tik dideli užsienio ir Lietuvos ligoninėse gaunamų atlyginimų skirtumai? Ar nereikėtų įvesti prievolę po studijų (jeigu už jas užmokėjo valstybė) jaunajam specialistui atidirbti kelerius metus Lietuvos gydymo įstaigoje ir tik tada leisti jam keliauti į pasaulį geresnės laimės ieškoti? Ir kaip būtų naudinga skatinti jaunų medikų įsidarbinimą mūsų šalies rajonų ar mažesnių miestų ligoninėse?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. dr. Skaidra Valiukevičienė – Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė:

– Iš tikrųjų, pastaruoju metu klostosi tam tikrą nerimą kelianti tendencija, kai daugėja šalies gydymo įstaigose dirbančių vyresnio amžiaus gydytojų, o jaunų, juos pakeisti galinčių specialistų, turime vis mažiau. Pavyzdžiui, dermatologijoje vidutinis gydytojų amžius – 55 metai. Gal diagnostinės specialybės – labiau „ant bangos“, čia personalas greičiau atsinaujina.

Šiuo metu Lietuvoje dirba 250 dermatologų. Bendras skaičius šalies gydymo įstaigose mažėja, kokybiškai gal labiau nukenčia provincijos ligoninės, kurios dėl gydytojų trūkumo negali teikti kai kurių pacientams reikalingų paslaugų.

Spėjama, jog tokia situacija sveikatos apsaugos sistemoje susidarė prieš kelerius metus. Kai trumpam buvo sumažėjęs medicinos studijų populiarumas ir į universitetus įstojo mažiau studentų nei ligi tol, todėl dabar universitetai išleido mažiau jaunų specialistų.

Kaune studijuoti rezidentūroje kasmet priimama ne daugiau kaip 3 būsimi gydytojai dermatologai. Vilniuje – gal vienu daugiau. Gal tiek ir pakaktų, jeigu jauni specialistai būtų skatinami išvykti po studijų dirbti į Šiaulius, Panevėžį ar kitus miestus, bet nesistengtų pasilikti būtinai didžiuosiuose miestuose – sostinėje ir Kaune. Žinoma, jeigu kai kurie jų neskubėtų emigruoti. Bet kol kas dėl emigracijos tikrai griūties nėra.

Aišku, gal ir gerai būtų, jei jaunimas žinotų, kad valstybei už valstybės lėšomis įgytas žinias, gautą praktiką reikės atlyginti savo darbu. Kažkada taip ir buvo: reikėdavo privalomai kelerius metus atidirbti. Kita vertus, tiems, kurie dabar sutinka įsidarbinti regionuose, reikėtų ir atlyginimus gal didesnius mokėti ar kitokį apmokėjimo už darbą įkainį taikyti, gal dar kokių lengvatų numatyti. Nes išgyventi jaunam, savo buitimi pasirūpinti santaupų neturinčiam specialistui, o dar jei yra jauna šeima su vaikeliu, ir mama laikinai nedirba, šiandien tikrai nelengva. Todėl ir bėga iš Lietuvos.

Dr. Juozas Belickas – Kauno klinikinės ligoninės skyriaus vedėjas, ortopedas traumatologas:

– Neabejoju, jog emigraciją nemažai nulemia būtent pinigų klausimas. Žinoma, kai kada apsispręsti išvykti iš Lietuvos padeda ir kai kuriose įstaigose nuo seno susiklostęs gan nepalankus naujokams mikroklimatas. Užsienyje, manyčiau, jei yra tokių problemų, tai jos įtakos ten dirbančiam jaunimui nedaro. Užsienio ligoninėse ir darbuotojų socialiniai reikalai geriau sprendžiami, ir darbo sąlygos žymiai geresnės nei pas mus.

Sutikčiau su tuo, kad reikėtų įvesti tam tikrą privalomą atidirbti kelerių metų laikotarpį, kai studijos yra pabaigtos. Juk valstybė tam išleidžia pinigus, ir gan nemažus. Tai nors dalį lėšų turėtų kompensuoti tas, kas įgijo mediko profesiją už tuos pinigus. Nors tas palyginimas gal nepritiktų, bet juk, tarkim, išleisdama sportuoti krepšininką į užsienį, komanda, kuri paruošė gerą žaidėją, gauna nemažą „išpirką“ už jį.

Mūsų ligoninė migracijos problemų dar nepajuto. Pas mus gydytojų netrūksta. Tiesa, būtų gerai, jei ateitų įsidarbinti jaunesnio medicinos personalo daugiau, nei dabar dirba. Sesutėms darbo tikrai atsirastų.

Dr. Remigijus Gricius – Kauno klinikų Akių traumų sektoriaus vadovas:

– Vienas mūsų kolega okulistas neretai laisvu nuo darbo laiku važinėja į Angliją. Ne operuoti, bet ligonius konsultuoti. Aš laisvu metu operuoju ligonius vienoje Rygos gydymo įstaigoje. Kodėl važinėjame? Pirma, ne kiekvienas tai gali, vadinasi, tavo žinios, gebėjimai, profesinė patirtis ir užsienyje pripažįstama, jeigu jau esi pakviečiamas atvykti. Antra, ten visai kitos darbo sąlygos – aparatūra geresnė, atlyginimai – irgi.

Jeigu Lietuva suinteresuota neprarasti savo parengtų profesionalų, irgi turėtų dėl jų labiau pasistengti, nes kitaip ištuštėjusias gydytojų vietas užims, tarkim, baltarusiai ar dar kažkas. Bet gal sistemos reformos strategams visai neblogai atrodo šis variantas, jeigu kažkas panašaus ilgai nelaukus pas mus nutiktų?

Dėl to privalomo atidirbimo po studijų, sakyčiau, reikia pagalvoti – tai, be abejo, bent tam tikrą laiką būtų naudinga, kol sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje pagaliau „susistyguos“. Logiška: jei valstybė į tave investavo, padirbėk jos labui.

Vienas iš rajoninių ar miestų ligoninių personalo mažėjimo problemos sprendimų būtų specialisto įdarbinimas keleriems metams po to, kai jis gauna diplomą. Anksčiau būdavo paskyrimai į darbovietes. Neabejoju, tam tikra prasme tai pasiteisino.

Mes važinėjame iš Kauno klinikų konsultuoti ligonių į daugelį Lietuvos regionų. Matome, kad rajonų ligoninėse okulistų jau dabar trūksta. Ateityje gali jų pritrūkti kur kas daugiau. Todėl, manyčiau, ligoninės galėtų drauge su vietos savivaldybėmis, kurios neretai būna gydymo įstaigos steigėjos, skirti stipendijas medicinos studentams. Panašiai savo ruožtu daro kai kurios verslo įmonės, kurios žvelgia su perspektyva į savo plėtrą. Baigę studijas buvę stipendiatai būtent „savoje“ ligoninėje ir padirbėtų nors kelerius metus.

Dr. Stasys Gendvilis – viešosios įstaigos Respublikinė Kauno ligoninė generalinis direktorius, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas:

– Iš tikrųjų, kai kurios gydymo įstaigos jau pradėjo jausti gydytojų specialistų trūkumą. Ir mūsų ligoninė – ne išimtis. Iš karto galėtume priimti dirbti jaunus kardiologus, įvaldžiusius šiuolaikinius tyrimo metodus. Darbo rastume gastroenterologams, gal dar kitų specialybių gydytojams, neseniai baigusiems studijas universitete.

Lietuvos gydytojus vadovus jungianti organizacija, tarp kitko, ne kartą kėlė idėją dėl privalomo įdarbinimo po studijų. Siūlėme tokį variantą diskusijose su socialiniais partneriais, kalbėjome apie tai ir tarptautinėse konferencijose. Tai iš dalies išspręstų gydytojų migracijos keliamas problemas, bet vargu, ar toks žingsnis būtų teisiškai įmanomas.

Vieningoje Europoje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kur jam keliauti, kur apsigyventi, kur dirbti. Žodžiu, jo valia rinktis, kur jam geriau. Migracijos pristabdymą per privalomą specialistų įdarbinimą reglamentuojančių susitarimų tarp valstybių juk nėra. Todėl būtų sunku tokią tvarką įgyvendinti.

Žinoma, kad atlygis už darbą ir darbo sąlygos svetur (ES valstybėse) medikams – kur kas geresni nei pas mus. Buvom susitikę su vienu tautiečiu, kuris Jungtinėje Karalystėje yra vieno miesto Reanimacijos, intensyvios terapijos ir skausmo klinikos skyriaus vadovas. Jo skyriuje – tik 14 lovų, o gaunamas biudžetas – panašiai toks pats, kokį gauna mūsų ligoninė, drauge su filialais turinti ligoniams 1500 lovų. Vadinasi, ten yra galimybių ir paslaugų kokybę kitokią užtikrinti, ir atlyginimą už darbą nepalyginamai geresnį gauti nei gydytojui ar slaugytojai dirbant Lietuvoje.

Aut. teisės: delfi.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (49)