Kaip delfinai suvokia mirtį?  (3)

Pranešimai apie delfinus, bandančius bendrauti su savo negyvais gentainiais, kelia klausimus apie tai, ar jūrų žinduoliai suvokia mirtį. Nustatyta, kad ties vakariniais Graikijos krantais gyvenančios afalinos į mirtį reaguoja skirtingai, priklausomai nuo to, ar gentainis žuvo staiga, ar mirė po ilgos ligos.

Gyvūnų elgesio po bendražygių mirties interpretavimas yra labai sudėtingas. Laukinėje gamtoje mirtis pastebima retai, o kartais gyvūnams priskiriamos žmogiškos stebėtojo emocijos. Visgi kai kurios protingų, bendruomeninių gyvūnų, pavyzdžiui, gorilų, šimpanzių ir dramblių rūšys mirus gentainiui elgiasi išskirtinai – tokia jų elgsena kartais interpretuojama kaip panaši į gedulą. Vertinant didėjantį aprašymų, kaip banginių šeimos žinduoliai elgiasi su negyvais gyvūnais, skaičių bei atradimą, kad šie gyvūnai turi specializuotus neuronus, siejamus su užuojauta bei intuicija, graikų mokslininkai mano, kad delfinų reakcija į mirtį yra sudėtinga ir netgi įmantri.

Tethys tyrimų instituto (Italija) mokslininkas Joanas Gonzalvo nuo 2006 metų stebėjo afalinų (Tursiops truncatus) populiaciją Amvrakikos įlankoje. 2007 liepą jis su savanoriais kolegomis iš Earthwatch instituto stebėjo kaip motina elgiasi su savo negyvu jaunikliu. Ji iškėlė delfino kūnelį virš vandens, matyt, norėdama padėti jam kvėpuoti. „Dvi stebėjimo dienas ji vis kartojo ir kartojo tokį elgesį, kartais tarsi paklaikusi iš sielvarto. Motina niekada neatsitraukė nuo savo jauniklio“, – pasakojo mokslininkas. Buvo girdima, kaip delfino motina šaukė savo mažylį liesdama jį savo snukiu ir krūtinės pelekais.

Ant naujagimio apatinio žandikaulio matėsi didelė žaizda, todėl manoma, kad jį užmušė kitas delfinas. „Būta pranešimų apie infanticidą (naujagimių žudymą) šioje rūšyje“, – sakė J. Gonzalvo. Mokslininkas, suprasdamas kaip pavojinga tirti gyvūnų elgesį taikant žmogiškas emocijas, visgi mano, kad motina gedėjo dėl staigios savo mažylio mirties. „Panašu, kad ji negalėjo susitaikyti su mirties faktu“.

Praėjus metams J. Gonzalvo aptiko būrelį delfinų, apsupusį 2-3 mėnesių delfinuką, kuriam buvo sunku plaukti. Ant jo odos buvo matomos blyškios dėmės, galimai nuo pesticidų ar sunkiųjų metalų taršos. „Atrodė, kad delfinai patiria stresą, plaukioja padrikai. Suaugusieji bandė padėti mirštančiam gyvūnui laikytis vandens paviršiuje, tačiau jis vis skendo“. Delfinukas žuvo po valandos.

Prisimindamas savo ankstesnius stebėjimus, J. Gonzalvo tikėjosi, kad motina pasiliks su žuvusio jauniklio kūnu. Tačiau ji leido delfinukui nuskęsti ir grupė nedelsdama nuplaukė tolyn. „Manau, kad sergančiam gyvūnui grupė bandė padėti ir palaikyti jam kompaniją, o kai jis žuvo, grupė buvo atlikusi savo darbą. Šiuo atveju jei jau buvo nusprendę, kad mirtis yra neišvengiama – jie buvo pasiruošę“, – pasakojo mokslininkas. J. Gonzalvo pripažįsta, kad jo interpretacijos yra tik spėjimas, grįstas ribotu duomenų kiekiu. Prieš publikuodamas savo stebėjimų duomenis ir išvadas jis renka kitų mokslininkų tyrimų duomenis.

Tutukakos (N. Zelandija) Orkų tyrimų fondo atstovė Ingrid Visser taip pat yra mačiusi, kaip afalinos ir orkos ant savo nosių nešė žuvusius mažylius. Ji taip pat tokį elgesį interpretuoja kaip gedėjimą. Mokslininkė pripažįsta, kad toks elgesys galbūt yra klaidingo situacijos suvokimo pasekmė, galbūt gyvūnas nesuvokia, kad jauniklis nebegyvas. „Tačiau žinome, kad bangininių šeimos žinduoliai turi von Economo neuronų, kurie žmonių organizmuose siejami su gedėjimu“. Todėl mokslininkė mano, kad toks elgesys yra savita gedulo forma.

Aut. teisės: delfi.lt

(1)
(0)
(1)

Komentarai (3)