Į Australiją – nepakartojamų įspūdžių (II)  (0)

Sumokėjęs apie penkis tūkstančius litų už bilietą į abi puses po aštuoniolikos valandų skrydžio „Finair“ kompanijos lėktuvu ekonomine klase iš Vilniaus per Helsinkį ir Singapūrą su dvidešimt trimis kilogramais leistino bagažo atsidursi tolimame ir viliojančiame žemyne – Australijoje. Norėdamas dar sutaupyti, gali rinktis skrydį tik iki Singapūro, o iš ten pigiomis Azijos avialinijomis pasiekti Australiją.

Priminsime, jog pirmąją straipsnio dalį apie Australiją galite perskaityti spustelėję šią nuorodą.

Du metų laikai

Šiaurinėje Australijos pusėje vyrauja du metų laikai: sausasis periodas ir drėgnasis. Sausuoju galima plačiai keliauti, daug pamatyti, o drėgnuoju laikotarpiu daug kur uždaromi keliai, nes neįmanoma išvažiuoti. Sausuoju metu laiku visur tvyro raudonų dulkių debesys, kai juos lyg rūką skrodžia automobilio žibintai, dulkių tumulai stovi ore apie 300 metrų. Tuo laiku nepamatysi ir įspūdingų krioklių, kurie pavirsta maža srovele čiurlenančiais upeliukais, o krokodilai laikosi pelkėse ir upių salpose, kur ir sausuoju laikotarpiu daugiau stovinčio vandens.

Legendos miršta...

Legenda, kad parą važiuoji ir sutinki vieną mašiną, mirusi prieš dešimt metų... Net ir atokiosiose Australijos vietose kitos mašinos ilgiausiai gali nesutikti kokią valandą. Auga turistų srautai ir iš Europos, ir iš Kinijos, ir iš Rusijos. Atpigę lėktuvų bilietai daro teigiamą įtaką turizmui. Automobilių nuoma klesti, net ir labai nuošalioje vietoje neretai sutiksi tokį patį kaip tu, kuris tave supras, jei reikia – padės. Tie, kurie skuba pažinti atokiąsias Australijos vietas, įsitikinę, kad praeis koks dvidešimtmetis ir žvyrkelių bei sunkiai išvažiuojamų kelių Australijoje nebeliks – reikia naudotis proga.

Pasikeitė ir australų gyvenimo būdas: keliauja visi, ypač pensininkai. Keliauja su namais ant ratų, su paprastais visureigiais ir su specialiais „turais“ – sustiprinto pravažumo autobusais, kurių priekis atrodo tarsi MAZ-o, o patogus turistinio autobuso salonas sumontuotas ant specialios važiuoklės, kad geriau negu visureigis važiuotų per upes ir brastas. Aštuoniasdešimt nuošimčių keliaujančiųjų tokiais „turais“ – pensininkai. Jiems ir kempingai paruošti, kur yra specialios vietos komerciniams reisams.

Apskritai kempingai išdėlioti protingai ir įrengti gana patogiai: atvykęs susirandi vietą, kur apsistoti, tada šalia kempingo esančioje lentoje prie to numerio įrašai savo vardą, pavardę, mašinos numerį, sumeti pinigus į voką, kurio dalį atplėši ir pasiimi (čia įrodymas, kad sumokėjai, jeigu patikrintų, nors praktiškai niekas netikrina), o dalį su pinigais įmeti į urną. Toks mokestis.

Apsistoti kempinguose – saugu ir patogu

Visuose kempinguose yra tualetas ir vanduo, nors jo ir nerekomenduojama gerti tiesiai iš čiaupo. Visi kempingai gana tvarkingi, niekas neišgriauta, neprirašinėta. Gal todėl, kad juose vienu metu yra daug skirtingų kompanijų, kurios gali viena kitą tarsi prižiūrėti, o prireikus – iškviesti reindžerį, kuris paprastai gyvena kažkur netoliese (į jo sodybą turistai reikalui esant gali užsukti pagalbos, šiaip sau vaikščioti dėl menkniekių negalima).

Daug kur parašyta, kad šiukšles reikia išsivežti. Geresniame kempinge dar būna ir karštas vanduo bei skalbyklos, kur už keturis Australijos dolerius gali išsiskalbti savo drabužius. Taigi keliauti po Australiją apsistojant kempinguose – ir saugu, ir patogu. Be to, čia galioja taisyklė, kad po aštuntos valandos vakaro netriukšmaujama – ir visi paiso. Aborigenų savivaldos teritorijose visur yra ženklai „No alcohol“, nors tas draudimas nėra visiškai aiškus: ir patys aborigenai degalinėse leidžia laiką siurbčiodami alų, ir turistai užkandžiaudami juo užsigeria, bet niekas nei priekaištauja, nei baudžia...

Būtinai uždaryti vartus

Kadangi daug kas keliauja specialiais visureigiais ar namais ant ratų, miegoti gali ir ne kempinge, bet turi būti ne nacionalinio parko teritorijoje ir pasislėpti nuo kelio, kad nesimatytų nei automobilio, nei palapinės. Tik tai padaryti ne visada būna paprasta. Pasukęs į kokį šunkelį, pamatai vartus. Kai kurie iš jų būna rakinami (privati valda), kai kurie – ne (bendrojo naudojimo). Atsidaręs vartus ir įvažiavęs, būtinai turi vėl uždaryti, kad neišsilakstytų gyvuliai, kurie ganosi plačiuose aptvertuose laukuose nepririšti. Jeigu turi gerą Australijos žemėlapį, gali pavažinėti ir tokiais keliukais, kuriuose keletą kartų kas kelias dešimtis kilometrų teks atsidaryti ir uždaryti vartus, o ir tiltų juose niekas nestato... Tada tenka autis ilgaaulius batus ir pačiam pirmiausia išbandyti, ar nenuskęsi, o tada bandyti pervažiuoti arba tiksliau pasakius perplaukti upę, nes kitaip tektų kokius aštuoniasdešimt kilometrų grįžti.

Jei atsibosta nakvynė kempinguose ar šalikelėse, galima susirasti komfortišką nakvynę už aštuoniasdešimt dolerių arba išsinuomoti kotedžiuką už šimtą keturiasdešimt dolerių. Nors kartais ir čia pasitaiko, kad tualetai – bendri. Na, o įprastas kempingas kainuoja nuo vienuolikos iki trisdešimt trijų dolerių už naktį.

Kakadu parkui – savaitė

Turbūt kiekvienas pakliuvęs į Australiją turėtų pamatyti bene žinomiausią išgirtąjį Kakadu nacionalinį parką, kurio plotas gal net kiek didesnis už Izraelį. Jį rekomenduojama apžiūrinėti savaitę, bet svarbiausias vietas galima ir per tris dienas. Kasininkais ir gidais daugiausia dirba aborigenai, jie ir menininkai, kurie gamina ir parduoda suvenyrus, supažindina su savo apeigomis. Kitokius darbus dirbančius juos vargiai pamatysi. Turistų itin lankomose vietose siūloma įsigyti gana daug kičo, nors pasitaiko aptikti ir įdomių dalykų. Nardytojų rojuje – Kerce – aborigenai demonstruoja turistams ir savo šokius. Jeigu rinksitės keturiolikos dienų turistinę kelionę iš Lietuvos į Australiją, į Kercą būtinai būsite nuvežti.

Turistams – platus paslaugų spektras

Įėjimas į Kakadu nacionalinį parką kainuoja dvidešimt penkis dolerius, leidimą nusiperki šalia esančiame vizitacijos centre. Nors visa Australija, atrodytų, apkaišyta įspėjimais dėl krokodilų ir draudimų maudytis, bet sausuoju periodu jų mažiau matyti. Kakadu parke rengiamos ekskursijos su specialiu katamaranu paplaukioti po pelkėtą upės salpą, kurioje gausu ne tik krokodilų, bet ir paukščių. Tokioje ekskursijoje, kainuojančioje kiekvienam žmogui po septyniasdešimt Australijos dolerių, patiriama ne tik nepakartojamų įspūdžių, bet galima ir patogiai filmuoti nepakartojamų vaizdų atminimui. Šiame parke galima užsisakyti turą, kurio metu visureigiu vežios vairuotojas ir apie viską pasakos gidas. Vietas, kur verta apsilankyti, australai yra puikiai sutvarkę ir siūlo daug įvairių paslaugų turistams.

Vairuoti pačiam įdomiau

Tačiau norintys savo kailiu išmėginti visus Australijos ypatumus tvirtina, kad pačiam vairuoti daug įdomiau, nors ir ekstremalu. Ypač atvykusiems iš tų šalių, kuriose automobilio vairas yra kairėje pusėje, o eismas taip pat vyksta kairiąja kelio puse. Visuose specialiuose visureigiuose, kurie yra tarsi namai ant ratų, įmontuotos mechaninės pavarų dėžės. Taigi vairas – kitoje pusėje, važiuoji kita kelio puse, o dar pavaras kaire ranka junginėji... Apsiprantama maždaug per savaitę...

Visi svajoja pasiekti Jorko ragą

Jorko kyšulys arba ragas – šiauriausia Australijos vieta. Sakoma, kad tai – visų australų svajonė, nes nuvažiuoti ten gana sunku. Jorko kyšulio link veda du tūkstančiai kilometrų žvyrkelio į abi puses. Žvyrkelis gana prastas (Lietuvoje tokie keliai daug geresni), bet Australijoje žvyrkeliai labai platūs – apie dvidešimt metrų. Tad užsnūdus dar pakaks laiko išvinguriuoti, kol atsispirsi į pakelės eukaliptus.

Daug kas nori važiuoti Jorko rago link vedančiu senuoju telegrafo keliu. Tačiau automobilių nuomos bendrovės juo neleidžia važiuoti, nes kelios atkarpos – pamišėlių maršrutas, kur rengiamos nelegalios visureigių lenktynės. Ten ne tik sunku važiuoti dėl purvo ir vandens kliūčių, bet ir pavojinga, nors, žinoma, įdomu...

Jorko kyšulyje įsikūrę keli nacionaliniai parkai: čia dykynės, kasyklos, slėnis su itin sodria augalija ir įspūdinga pakrantė.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    O nesinorėtų... 8
  • Ta akimirka žavinga
    Sandriškių ąžuolas 10
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Po rudens medžiu 11
  • Miškas ir mes
    Valstybiniai miškai po vėtrų – nepalūžę 12
    N. Petrošiūtė. Užaugo kartu su miškais 16
    Kas naujo pasaulyje 23
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Darnios žemdirbystės keliai 24
    D. Augutis. Miškas – bioįvairovės prieglobstis 27
  • Savas miškas
    V. Ribikauskas. Vėl metas prisiminti savo miškus 30
  • Pažintis
    L. Juodvalkienė. Pomėgis papildo profesiją 33
  • Baldai
    S. Stonkienė. Vidaus rinka – krizės gniaužtuose 36
  • Medis versle
    Skelbimai 40
  • Technika
    Nauja technika – didesnės galimybės 46
    Panašu į kraujo tyrimus 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Paskutinis mano briedis 50
  • Knygų lentyna
    B. Kačkus. Medžiotojų vaišės: valgiai ir gėrimai 53
  • Mūsų žosmė
    Apie hibridus 53
  • Pirma buvo žodis
    A. Guščius. Kaip gyvename Lietuvoje? 54
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Kol dar vilnija viržių žiedai 56
  • Laisvalaikis
    I. Požėlienė. Į Australiją – nepakartojamų įspūdžių 58
  • Medis ir aplinka
    N. Petrošiūtė. Skrydis pakirptais sparnais 62
  • Miško pavilioti
    V. Kasperavičius. Tiltų miškuose – jotvingis nuo Metelių 64
  • Mano medis
    R. P. Vaitiekūnas: svarbiausi impulsai kūrybai – tikrovė ir gamta 68
  • Juokai 69

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Irena Požėlienė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)