Vilniaus požemiai: paslaptys, slypinčios po Totorių gatve (Video)  (4)

Po dabartinės Krašto apsaugos ministerijos pastatais slypintys rūsiai – milžiniški. Iškilę jie ant kelių senųjų pastatų liekanų. Anot tyrinėtojų, XVII a. pabaigoje čia buvo jėzuitų noviciatas, o dabartinis ministerijos pastatas iki XIX a. pabaigos buvo visai kitoks.

Ministerijos salėje – senovinė krosnis

Vienas iš senovės reliktų – krosnis. Juodoje nuo XVII-XVIII a. dūmų salėje kartu su KAM Viešųjų ryšių departamento direktore Rūta Putnikiene bei architektu restauratoriumi Evaldu Purliu ir pradedame naują kelionę po Vilniaus senamiesčio požemius. „Ši krosnis, šildymo sistemos, kuri užtikrino šildymą visame pastate, dalis. Gali būti, kad visa patalpa buvo skirta prižiūrėti krosnį. Uždengėme ją stiklu, ir dabar visi, kurie dalyvauja renginiuose, gali ją matyti“, – pasakojo ji apie 2000 m. restauruojant statinius atidengtą krosnį Tyrinėtojų teigimu, tai unikali XVII a. įrengta krosnis. Iš jos sklindantis karštis kaitindavo akmenis, o karštas oras kartu su dūmais keliaudavo specialiai sumūrytais kanalais ir šildė grindis. Manoma, kad maždaug antroje XIX a. pusėje ji buvo apgriauta ir užmiršta. Iš čia siaurais senoviniais koridoriais traukiame toliau. Ir netrukus po mūsų kojomis atsiveria net keletas gotikinių rūsių – maždaug ten, kur Totorių gatvė suka į link Šv. Ignoto gatvės.

Po ministerijos pastatu – trys namai

„Archeologiniai kasinėjimai, kuriems vadovavo V. Ušinskas, čia vyko 1982-1983 m. Tuomet ir buvo surasti šie gotikinių pastatų rūsiai. Jie buvo įvairaus dydžio, priklausė įvairių profesijų šeimininkams. Pavyzdžiui, rūsys, kuriame mes dabar stovime, turi įėjimą iš gatvės, vadinasi, čia galėjo būti amatininko dirbtuvėlė arba parduotuvėlė, į kurią ateidavo žmonės, nes paprastai įėjimai į gyvenamuosius namus buvo tik iš kiemo“, – pasakoja E. Purlys. Rodydamas senųjų laikų laiptinę su medinių pakopų atspaudais, E. Purlys pasakoja, kad gotikinių namų rūsiai, į kuriuos vesdavo statoki, mūsų požiūriu nepatogūs laiptai, dažniausiai susidėdavo iš 3 atskirų patalpų. Jo teigimu, pastatas iš pradžių veikiausiai „žiūrėjo“ į priešingą pusę, o jį perstačius laiptinė tapo nebereikalinga, todėl jos anga buvo užmūryta. „Šis namas bene įdomiausias – čia buvo įėjimai į kitą kiemą, greičiausiai todėl, kad ši posesija buvo didelė, sudėtinė“, – svarsto jis. Anot tyrinėtojų, nišos ir įvairios angelės rūsiuose buvo reikalingos tam, kad sienos būtų lengvesnės, o susidariusiose nišose pasidėdavo daiktus – jose buvo aptikta medinių lentynų pėdsakų. Pasak Balsas.lt konsultanto, beveik prieš tris dešimtmečius tyrinėjusio šiuos požemius archeologo Kęstučio Katalyno, viena iš nišų buvo su dvigubu dugnu – joje buvo rasta per 120 sidabrinių monetų. O kai kurios nišos – lyg savotiškas stalelis. „Štai išlikęs XVIII a. skliautas, o čia veikiausiai buvo langelis“, – pasakoja architektas restauratorius E. Purlys, vesdamas per senųjų laikų kiemą ir dar vieną rūsį. „Švieslangis ir laiptinė, išėjimas į gatvę reiškia, kad čia irgi galėjo būti dirbtuvė. O trys rūsio patalpos – prie gatvės, vidurinė ir kiemo gilumoje, tarpusavyje sujungtos durimis – būdingas to meto bruožas. Štai durys, staktos atspaudas, čia medinė sąramėlė, o čia greičiausiai buvo vieta lempai pasistatyti. Bet pažvelkite, kokio nedidelio aukščio tos durys – vadinasi, neaukšti buvo to meto žmonės“, – atkreipia dėmesį į svarbias detales architektas restauratorius.

Kodėl Totorių gatvė tokia kreiva?

Dabar – į trečiąjį rūsį. Mūsų laikais tiesiai virš jo Totorių gatvė. Gerokai pasisukusi į dešinę, kaip tik šioje vietoje ji įsuka į Šv. Ignoto gatvę. Pasak K. Katalyno, XVII a. viduryje, kai vyko karas su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, Vilnius buvo nusiaubtas, o ši vieta suniokota. Tik gerokai vėliau iškilo nauji statiniai, pasislinkę gilyn į anksčiau buvusius kiemus. Taip dalis rūsių ir atsidūrė po gatve.

„Gatvė eina per buvusį kiemą, todėl tokia keista Totorių gatvė, ypač jos įsukimas, – aiškina ir E. Purlys, kviesdamas pasižvalgyti viršuje. – Pažvelkite į ministerijos pastatą. Štai frontonas – toje vietoje ir buvo namas.“

Ant architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektuoto pastato simboliškai pažymėtos neišlikusių gotikinių namų Totorių ir Šv. Ignoto gatvėse, kurių požemiuose buvome, vietos. Jas rodydamas architektas restauratorius padeda susivokti, kurioje požemių vietoje visai neseniai lankėmės:

„Vienas iš tų namų, per kurio kiemą buvo nutiesta gatvė, pažymėtas čia. Vienas namas, antras, trečias, ketvirtas. Mes po štai šiuo pastatu buvome. O čia buvo įvažiavimai į kiemus. Jie buvo tvorose tarp namų. Štai išlikusios šaudymo angos. Jos tais laikais būdavo įrengiamos virš vartų“.

Tokios šaudymo angos, pasak specialistų, neatskiriama to laikotarpio architektūros dalis. Anot K. Katalyno, tai buvo tarsi tvirtovė tvirtovėje, o skirtingi savininkai kolektyviai rūpinosi savo saugumu.

Tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad išlikę vartai ir įėjimai į kiemus – gerokai žemiau, negu dabartinės gatvės grindinys. Taip esą dėl to, kad gatvė paprasčiausiai pakilo. Ir nors pasikeitė ne tik grindinio aukštis, šioje gatvėje tebėra išlikę daug senųjų pastatų ir sienų fragmentų – tų, kurie kadaise buvo iškilę virš rūsių, slypinčių Totorių ir Šv. Ignoto gatvių sankirtoje.

Vaizdo siužetas

Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Birutė Žemaitytė

(7)
(0)
(7)

Komentarai (4)