Olimpinės žaidynės kitaip (II). Atletų bei atlečių nudizmas, jokių maudynių ir sirgalių kryžiaus keliai  (0)

Antikos atletai anuometinėse olimpinėse žaidynėse kovodavo nuogi… Dabar už bandymą išbėgti į areną be rūbų galima sulaukti 20 tūkst. eurų baudos. Kodėl atletai vyrai kovodavo nuogi? Kodėl moterys bėgikės specialiai apnuogindavo dešinę krūtį, o ieties metikės (amazonės) ją apskritai amputuodavo? Kodėl olimpiados metu Olimpijoje tvyrodavo klaikus tvaikas? Kiek uždirbdavo olimpiadų organizatoriai ir kodėl nūdienos sporto aistruoliams Antikos sirgaliai atrodytų kuoktelėję dėl olimpiados? Tęsiame pasakojimų ciklą apie Antikos olimpinių žaidynių akibrokštus, kurie Senovės Graikijoje buvo įprastas ir savaime suprantamas dalykas.

“National Geographic“ („N. G.“): Ar atletai anuomet laikydavosi kokių nors specialių dietų?

Istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet): Mitybiniai Antikos sportininkų kaprizai nebuvo išskirtiniai, o atletų dietos būdavo gana paprastos: alyvuogės, duona, feta sūris ir deramas kiekis mėsos. Vienas imtynininkas išbandė figų dietą. Gydytojai rekomenduodavo atletams maitintis kiauliena, išauginta kiaules šeriant tam tikromis uogomis.

Žinoma, anuomet neapsieidavo ir be „stebuklingųjų“ produktų. Pvz., buvo tikima, jog tam tikru būdu suvalgius driežo mėsą, šioji įgyja maginių savybių.

“N. G.“: Kodėl atletai kovodavo nuogi?

T. Perotetas: Šito nežino niekas. Anot vienos istorijos, nudizmas žaidynėse išpopuliarėjo atsitiktinai – kai vienam bėgikui distancijoje netyčia atsirišo strėnas dengusi juosta, nelaimėlis ant jos užmynė ir suklupo. Incidentą matę varžovai, kad neprisidarytų gėdos pralaimėjimu, nusprendė bėgti išvis be rūbų. Tačiau senovės istorikai šį paprotį sieja ir su iniciavimo ritualais – jauni vyrai viešumoje vaikščiodavo nuogi, o rūbo įgijimas reikšdavo pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje.

Nudizmas senovės graikų kultūroje buvo išties gana giliai įsišaknijęs. Tai byloja apie senovės graikų polinkį į ekshibicionizmą ir savimeilę. Savo kūnus demonstruoti gėdydavosi tik barbarai. Nuogi atletai po olimpinę areną vaikštinėdavo išdidūs it povai, o poetai drebančiomis rankomis kurdavo įspūdingas odes apie jaunus aksominius atletų kūnus.

Tačiau kitoms antikos epochos kultūroms (persų, egiptiečių) graikų polinkis tepti vienas kitą aliejais ar eiti imčių purve atrodė labai keistai. Jos buvo linkusios manyti, jog visa tai byloja apie seksualinį degradavimą.

“N. G.“: O kaip su homoseksualumu? Ar jis anuomet buvo toleruojamas?

T. Perotetas: Senovės graikai šito žodžio nesuprastų. Seksualinė sueitis tarp dviejų suaugusių vyrų Senovės Graikijoje būtų buvusi totaliai šokiruojantis dalykas. Tačiau graikų gimnazijų kultūroje klestėjo pederastijos kultas, kai suaugę vyrai „globodavo“ paauglius berniukus. Skamba klaikiai, tačiau tokie dalykai būdavo socialiai priimtini ir net įeidavo berniukų švietimo programą – tiesa, apie tai nebuvo kalbama viešai.

“N. G.“: Žinoma, moterys Olimpinėse žaidynėse nekovodavo?

T. Perotetas: Tikrai taip. Ištekėjusių moterų netgi neįleisdavo į sporto arenas, nors netekėjusioms jaunoms moterims ir nekaltoms merginoms stebėti sporto rungtynes buvo leidžiama. Tėvai į areną atsivesdavo savo dukteris, vildamiesi, jog jos ištekės už kurio nors olimpinio čempiono.

Klestėjo anuomet ir prostitucija. Moterys į žaidynes buvo vežamos iš viso Viduržemio jūros regiono. Vyravo įsitikinimas, jog prostitutė per penkias olimpiados dienas galėdavo „susikombinuoti“ tiek pinigų, jog jų pakaktų visiems likusiems metams.

“N. G.“: Ar tiesa, jog specialus sporto renginys būdavo organizuojamas ir Antikos moterims?

T. Perotetas: Iš tiesų, taip. Tai buvo kažkas panašaus į Olimpinių žaidynių pratęstuves (kaip dabar vyksta Paraolimpinės žaidynės). Moterų žaidynės būdavo rengiamos Olimpijoje, Dzeuso žmonai Herai. Jų metu jaunos moterys trumpomis tunikomis dalyvaudavo bėgimo varžybose. Beje, bėgikės specialiai apnuogindavo dešiniąją krūtį – amazonėmis vadintų karingųjų moterų garbei. Mat amazonės, kaip tikima, dešiniąją krūtį amputuodavo tam, kad ji netrukdytų ieties mėtymui.

Spartoje vykdavo moterų imtynės. Iki mūsų dienų išlikusi puiki istorija apie Romos senatorių, atkakusį iš labai toli vien tam, kad pamatytų Spartos moteris. Apie jų grožį ir raumeningumą sklisdavo legendos. Senatorius, išvydęs Spartos moterų imtynes, tiesiog paklaiko iš susižavėjimo ir pats šoko į ringą. Statistiniai duomenys apie mačo baigtį (laimėjo senatorius ar patyrė pralaimėjimą), tiesa, neišliko.

“N. G.“: Ar populiarūs anuomet būdavo vyrai-atletai?

T. Perotetas: Mirtingųjų pasaulyje jie buvo laikomi pusdieviais. Tapęs olimpiniu čempionu, įgydavai neįtikėtiną reputaciją, prestižą ir materialinį turtą. Olimpiniams čempionams per likusį gyvenimą dirbti nebereikėdavo.

Oficialios ceremonijos metu nugalėtojams būdavo įteikiamas tik alyvmedžio lapų vainikas. Tačiau čempiono miestas savo didvyrį apipildavo turtais, privilegijomis (rezervuotos vietos priekinėse teatro eilėse), rentomis iki gyvos galvos, tonomis alyvuogių aliejaus, galbūt net ir dvasininkijos luomo privilegijomis. Olimpinių čempionų vardas iš lūpų į lūpas sklisdavo kartų kartas. Tokiu būdu žmogus tapdavo istorine asmenybe.

“N. G.“: Kodėl tokia sporto manija gyvavo tik Graikijoje ir niekur kitur?

T. Perotetas: Įvardijamos dvi šio fenomeno priežastys. Pirmiausia, Graikijoje buvo įstabi aplinka. Tai buvo nuostabaus kraštovaizdžio ir klimato šalis. Galėdavai kone kiaurus metus maudytis, laipioti po kalnus. Kad lakstytum nuogas ištisą dieną, reikia gero oro, ar ne?

Šis faktorius susijęs ir su antra sporto išpopuliarėjimo Senovės Graikijoje priežastimi – legendiniu graikų kovingumu. Nežinia kodėl, tačiau graikai varžydavosi ir kovodavo absoliučiai dėl visko. Tebesklinda legendos apie smuklėse keliautojų mėgtas valgymo varžybas. Tad formalių sporto žaidynių atsiradimas toje kultūroje buvo tiesiog neišvengiamas dalykas.

“N. G.“: Tačiau sportas tebuvo tik maža dalis to, ką jūs vadinate „antikiniu Vudstoku". Kaip šis grandiozinis renginys atrodydavo žiūrovų akimis?

T. Perotetas: Būti Olimpinių žaidynių žiūrovų būdavo toli gražu ne toks jau ir malonus užsiėmimas. Mūsų dienų sporto sirgaliams kolegos iš Antikos pasaulio atrodytų mažų mažiausiai kuoktelėję. Visų pirma, kad atsidurtum Olimpijoje, iš Atėnų tekdavo kulniuoti visus 340 km. Reikalas tas, kad Olimpija plyti vidury tuštumos. Taip, tai nuostabi vieta, beprotiškai idiliška. Tačiau iš esmės tai – tik trijų šventyklų ir bėgimo stadiono kompleksas su viena smukle.

Organizatoriams Antikos laikais surengti šią religinę sporto fiestą būdavo gana paprasta. Jiems pakakdavo nuo bėgimo takų ir iš šventyklų išvaikyti avis ir galvijus. O visi olimpiados svečiai gaudavo pasirūpinti savimi patys – kaip išmano. Jei esi turtingas, pasistatai palapinę ir šokdini atsigabentus vergus. Paprasti mirtingieji suguldavo kur pakliuvo.

Kadangi Olimpinės žaidynės būdavo rengiamos vidurvasarį, Olimpijoje tvyrodavo neapsakoma kaitra. Olimpiją juosiančios dvi upės olimpinių žaidynių metu dėl karščio išdžiūdavo. Nusiprausti nebūdavo kur. Niekas neparūpindavo ir geriamojo vandens – žiūrovai alpdavo, ištikti šilumos smūgių.

Ką ir bekalbėti apie sanitariją, higieną. Galima tik įsivaizduoti, koks tvaikas tvyrodavo olimpiados metu. Patekęs į stadioną, vėl turėdavai suktis kaip išmanydamas: jokių sėdimųjų vietų – vien žolėti slėniai. Žodis „stadionas“ kildinamas iš graikų kalbos žodžio „stadion“, reiškiančio vietą, kurioje reikia stovėti. Tačiau stadionuose tvyrodavo neįtikėtina atmosfera. Žmonės stovėdavo visur – iki pat kalvų viršūnių, kuriose, anot legendų, Dzeusas kadaise imdamasis nurungė savo tėvą.

“N. G.“: Ir kiek gi publikos susirinkdavo olimpiadose?

T. Perotetas: Žiūrovų – po maždaug 40 tūkst. Dar tiek pat – visokio plauko uždarbiautojų: prekybininkų, rašytojų, aktorių, prostitučių ir jų „ganytojų“.

“N. G.“: Ar su Olimpinėmis žaidynėmis kaip nors susijusios Antikos garsenybės?

T. Perotetas: Taip. Platonas buvo prisiekęs imtynių mėgėjas. Į olimpiadas jis atvykdavo slapta. Ir kviesdavo žmones po žaidynių susitikti su juo Atėnuose. Kai šie atvykdavo į Atėnus, sužinodavo, jog Olimpijoje bendravo su garsiuoju filosofu. O šiaip beveik visi Senovės Graikijos intelektualai buvo labai aistringi sporto sirgaliai. Tad žaidynės virsdavo ir dideliu literatūriniu renginiu. Štai Herodotas kaip istorikas debiutavo būtent Olimpijoje.

“N. G.“: Ar antikinės žaidynės būdavo pelningos?

T. Perotetas: Žinoma, vietos ūkininkai ir gamintojai uždirbdavo pasakiškus pinigus. Bet ne organizatoriai. Įėjimas į varžybas būdavo nemokamas – jokių bilietų. Olimpines žaidynes organizuodavo aristokratai, kurie to imdavosi ne dėl pinigų, o dėl prestižo surengti svarbiausią Senovės Graikijos renginį.

“N. G.“: Nesunku numanyti, jog olimpiadose turėdavo upeliais lietis alkoholis?

T. Perotetas: Tiesa. Pirmieji sporto aistruolių barai atsirado Senovės Graikijoje. Paprastai graikai iki žemės graibymo nenusigerdavo. Tačiau lėbaujama buvo bent penketą dienų iš eilės. Žmonės tuo metu beveik išvis nemiegodavo. Studentų organizuojami simpoziumai neretai virsdavo apgirtusių asmenų orgijomis.

“N. G.“: Nepaisant šio bakchanališkojo žaidynių aspekto, jos būdavo ir dvasinis renginys?

T. Perotetas: Dzeuso šventykla buvo švenčiausia vieta visame Antikos pasaulyje. Dievai sporto renginiams ir pasiekimams skirdavo tiek dėmesio, kiek ir mirtingieji. Atletai dievams nepaliaujamai aukodavo. O olimpinių žaidynių ištakų epochoje būdavo tikima, jog dievai taipogi dalyvauja olimpinėse žaidynėse.

(Laukite tęsinio)

 

Ankstesnės ciklo „Olimpinės žaidynės kitaip“ dalys:

Olimpinės žaidynės kitaip (I). 1170 metų gyvavęs „antikinis Vudstokas", kuriame sportas – tik tarp kitko

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(3)
(0)
(3)

Komentarai (0)