Suformuluotos lygtys, nusakančios judėjimą didesniu nei šviesos greičiu  (75)

Šviesos greičio viršijimas neprieštarauja A. Einšteino požiūriui į erdvės – laiko prigimtį, o yra būtina jo teorijos plėtros dalis – taip mano du mokslininkai iš Adelaidės universiteto (Australija).


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Matematikas James Hill ir fizikas Barry Cox adaptavo reliatyvumo teoriją, siekdami aprašyti procesus, kurie vyksta, esant didesniam nei šviesos greičiui. Mokslininkų publikuotame darbe į šviesos greičio viršijimą žvelgiama kaip į matematiškai įmanomą ir neprieštaringą reiškinį.

Šviesos greitis ir jo nesikeitimas bet kurioje atskaitos sistemoje vaidina esminį vaidmenį reliatyvumo teorijoje. Šviesos greičio nepriklausomybė nuo šaltinio ir stebėtojo greičio buvo daugybę kartų patvirtinta įvairių eksperimentų metu.

Iš energijos, masės ir greičio lygčių galima daryti išvadą, jog turinčios masę dalelės turi tuo daugiau energijos, kuo didesnis jų greitis. Tam, kad būtų galima judėti šviesos greičiu, dalelė, turinti masę, privalo įgyti beribį kiekį energijos.

Savo ruožtu, pati masės prigimtis iki šiol yra diskusijų objektas, o dalelių be masės buvimas jau yra svarstomas daugybės šiuolaikinių teorijų. Pagal dabartines teorijas, bemasėms dalelėms draudimo įveikti šviesos greitį nėra. Jos nesąveikauja su įprasta medžiaga ir neperduoda jokios informacijos, todėl nepažeidžia įprasto priežasties ir pasekmės ryšio. Iš esmės, būtent matematiškai korektiškas ir logiškai neprieštaraujantis hipotetiškai bemasių dalelių, judančių greičiau už šviesą, judėjimo aprašymas ir buvo sukurtas minėtų dviejų australų mokslininkų pastangomis.

Matematika dažnai ėjo fizikos priešakyje, paruošdama dirvą suvokimui tų procesų, kurie nėra stebimi įprastoje žmonėms aplinkoje. Specialioji reliatyvumo teorija buvo suformuluota 1905 m. ir savo esybe žengė žymiai toliau, nei klasikinė mechanika. Vis tik naujos mokslinės idėjos neprieštaravo Niutono dėsniams, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio, o patikslino juos ir leido iš naujo permąstyti fizikinius įvykius. Fizikinių procesų aprašymas tapo sąlyginis, esant nekintantiems fizikos dėsniams.

Įdomu tai, jog nei specialioji reliatyvumo teorija, nei jos išplėstinis traktavimas neaprašo jokių dalelių elgesio, kurių judėjimo greitis lygus šviesos greičiui. Manoma, jog tokioje būsenoje pasireiškia singuliarumas, o fizikiniai sistemos parametrai tampa neišmatuojami.

FACEIT.LT – IT Naujienos
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Faceit.lt
(1)
(0)
(0)

Komentarai (75)