UODUS dažnai veisiame PATYS  (0)

Uodai, žinoma, po bičių, yra vieni dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų vabzdžių. Daug kas yra girdėjęs lietuvių liaudies lopšinę apie uodą, kuris skrido per girią, nukrito nuo šakos ir išsimušė tris dantis. Betgi dantų, kuriuos galėtų išsimušti, uodas neturi.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Uodo, tiek patino, tiek patelės, burnos organai yra ilgo sudėtingos sandaros vamzdelio, kuriuo ir kraujas, ir uodo seilės gali tekėti tuo pat metu, formos. Krauju minta tik patelės, o kraujas joms reikalingas tik tam, kad galėtų subrandinti kiaušinius ir į pasaulį paleisti naują uodų kartą. Bet nereikėtų nuvertinti ir patinų indėlio, nes neapvaisintos patelės nei aukos ieško, nei krauju maitinasi.

Pavojingiausias gyvūnas žmogui

Uodų, ypač kraujo ieškančių patelių, nepastebėti tikriausiai neįmanoma. Mūsų platumose uodai tiek įkyriu zyzimu, tiek niežulį sukeliančiais įkandimais sudaro nepatogumų poilsiautojams, tačiau dažniausiai nėra pavojingų ligų platintojai. O štai pasaulio mastu uodas yra pats pavojingiausias žmogui gyvūnas. Nuo jo platinamų ligų, ypač maliarijos, mirė daugiau žmonių nei per visus pasaulio karus. 

Kad maliariją, kitaip vadintą pelkių karštine, platina ne paslaptingas pelkių oras, o paprasčiausi uodai, mokslininkai įrodė tik XIX šimtmečio pabaigoje. Už šį atradimą 1902 m. net buvo įteikta Nobelio premija. 

Iki šiol kasmet nuo maliarijos pasaulyje miršta iki trijų milijonų žmonių. Lietuvoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse po II pasaulinio karo buvo sergama vietine maliarija. Pastaruoju metu tenka susidurti su atvežtine maliarija. Paukščių maliarija, kuri nėra pavojinga žmonėms, yra dažna ir paplitusi visame pasaulyje, išskyrus poliarinius regionus.

Atogrąžose uodai platina daug parazitų ir virusų: tai smulkios kirmėlytės, sukeliančios galūnių pakitimus, vadinamus dramblialige (Europoje panašūs uodų platinami parazitai gali pažeisti šunų ir vilkų širdies audinius), geltonojo drugio virusas, kuris praeito šimtmečio pradžioje Centrinėje Amerikoje buvo beveik besužlugdąs Panamos kanalo statybą, Vakarų Nilo, Dengės karštinė. Šiaurės Europos šalyse aptinkama Sindbio virusų. Jų sukelti simptomai – raumenų, sąnarių skausmai, temperatūros svyravimai – ilgainiui išnyksta ir žmogus įgauna imunitetą, dažniausiai net neįtaria, kad tapo dar viena uodų platinamų virusų auka.

Pagal gyvenimo būdą skiriamos 4 uodų grupės

Žmonės dažnai klausia, kodėl aplinkui tiek daug uodų, nors retai susimąsto, kas iš tikrųjų turi tiesioginės įtakos kraujasiurbių uodų gausumui. O juk tai dažnai priklauso nuo mūsų pačių – iki šiol dažnas sodininkas uodus veisia tiesiog savo kolektyvinio sodo sklypelyje. Taigi, kaip uodai veisiasi, kaip gyvena, kodėl kai kuriais metais jų būna gausu, o kai kuriais – tik vienas kitas?

Kraujasiurbiai uodai, kaip ir kiti dvisparniai vabzdžiai (kiti uodai ir musės), vystosi nuo kiaušinio iki lervos, vėliau lėliukės ir suaugėlio stadijų. Uodų lervos ir lėliukės vystosi tik stovinčiame vandenyje, štai kodėl suaugėlių dažniausiai aptinkama netoli vandens telkinių. Lervos stadija, priklausomai nuo vandens temperatūros, trunka nuo vienos iki keturių savaičių. Suaugęs uodas patinas gyvena apie savaitę, o patelė gali gyventi iki dviejų mėnesių. Patelės kraują gali siurbti iki šešių kartų, tiek pat kartų gali dėti kiaušinius.

Pagal gyvenimo būdą visus kraujasiurbius uodus (Lietuvoje žinomos 37 skirtingos jų rūšys) galima būtų suskirstyti į keturias grupes: polaidžio, tvenkinių, potvynio ir statinių („bačkų“) uodus. 

Polaidžių uodų Lietuvoje - 20 rūšių

Polaidžio uodai vystosi tik kartą per metus – pavasarį. Jų kiaušiniai žiemoja dirvoje, kurią ankstyvą pavasarį užlieja polaidžio vanduo, o tai skatina ristis kiaušinius ir formuotis lervas. Dažniausiai polaidžio uodų lervos būna stambios, tamsios, nes tamsi spalva geriau sugeria pavasarį taip negausią šilumą. Šių uodų suaugėliai Lietuvoje paprastai išskrenda gegužės viduryje, panašiu metu išdžiūsta ir balos, kuriose uodai sėkmingai iki tol veisėsi. Patelės skraido iki birželio pabaigos. Jų padėti kiaušiniai laukia kito pavasario, kito polaidžio vandens. Polaidžio uodų rūšių įvairovė yra didžiausia – Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvidešimt skirtingų polaidžio uodų rūšių, didžioji jų dalis priskiriama Ochlerotatus genčiai. Jų gausumas tiesiog priklauso nuo to, kiek vandens ir kiek balų buvo pavasarį.

Tvenkinių uodams priskiriami ir maliariniai uodai

Tvenkinių uodai veisiasi nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio tvenkinių, užpelkėjusių ežerų pakrantėse. Lervos būna žalios arba juodos spalvos, per vasarą išsivysto kelios kartos. Dažniausiai šių uodų nebūna labai gausu. Beje, būtent tvenkinių uodams priskiriami maliariniai uodai.

Potvynio uodai gali nuskristi daugiau kaip 20 km

Potvynio uodai pradeda vystytis vasarą, kai po ypač gausių lietų patvinsta pievos, paupiai, paežerės. Kartais šių Aedes genčiai priklausančių uodų gausiai aptinkama laikinose balose. Sunku pasakyti kodėl, tačiau pastebėjau, kad žmonės dažnai į balas supila įvairias augalinės kilmės atliekas, pavyzdžiui, nupjautą žolę. Štai tokiose, ypač organinių medžiagų praturtintose balose, kurių vanduo kartais net dvokia, uodų lervos veisiasi itin gausiai. Teko matyti balų, kurių vanduo buvo net juodas nuo uodų lervų.

Tokioje nedidukėje dviejų kvadratinių metrų ploto balutėje gali veistis kelios dešimtys tūkstančių uodų lervų. Ir bent pusė jų (nes kita pusė bus patinai) išskris ir pasklis po apylinkes ieškodami kraujo. Mokslininkai nustatė, kad potvynio uodai per neilgą 3–4 savaičių gyvenimą gali nuskristi daugiau kaip dešimt kilometrų nuo gimtosios balos. 

Statinių uodai - sodininkų augintiniai

Patys sėsliausi yra „bačkų“ uodai. Juos galima būtų vadinti naminiais uodais. Beje, angliškai jie taip ir vadinami, nes jų veisimasis ir žiemojimas dažnai susijęs su žmogaus veikla. Mokslininkai šiuos uodus priskiria Culex genčiai. Kaip jau galima spėti iš pavadinimo, šių uodų lervos vystosi statinėse, kitose laikinose vandens talpyklose, o suaugėliai puola ne tik žmones, bet ir paukščius. 

Ir vėl prieš akis iškyla sodininkai, sode pasistatę kadaise iš namų atsivežtą nebenaudojamą vonią, lietaus vandeniui surinkti. Tokiose voniose, įvairiose statinėse tarpsta uodų lervos. Jos gali sėkmingai veistis net prakiurusiame puode, paliktame miške, į kurį prilijo bent pusė sprindžio vandens, numestoje nebenaudojamoje automobilio padangoje, konservų dėžutėje. Visa laimė, kad šie uodai neskrenda toli nuo vietų, kuriose veisiasi – dažniausiai aptinkami iki pusės kilometro atstumu nuo veisimosi vietos. 

Taigi, pats prisiauginai uodų, pats jais ir džiaukis. O išeitis iš tokios padėties yra visai paprasta – tai, kiek uodų turėsime vasarą, labai priklauso nuo mūsų. Reikėtų uždengti statines, kuriose laikome vandenį, nepalikti neapverstų puodų, kibirų, kad juose negalėtų ilgesnį laiką laikytis vanduo, neteršti gamtos senomis padangomis, buteliais, konservų dėžutėmis. Šie uodai veisiasi visu šiltuoju metų laiku, nors gausiausiai jų būna antroje vasaros pusėje. Viena karta, priklausomai nuo oro ir vandens temperatūros, gali išsivystyti per savaitę ar pusantros, tad per metus gyvenimo ciklas prasisuka iki dešimt kartų.

Statinių uodų patelės žiemoja rūsiuose, kitose požeminėse patalpose, o gamtoje žiemą jos gali būti aptinkamos medžių drevėse. Žiemojimo metu patelės, nors žiemoja tik apvaisintos, nėra pavojingos ir kraujo ieškoti pradeda tik pajutusios ilgalaikį (mažiausiai dvi savaites trunkantį) oro atšilimą.

Šiltėjant klimatui sunku prognozuoti, kokios uodų platinamos ligos gali pradėti plisti Lietuvoje, tačiau jau dabar reikėtų išmokti elgtis taip, kad bent jau patys neprisidėtume prie uodų veisimo savo aplinkoje. 

Rasos Bernotienės ir Romo Ferencos nuotraukos

Naujas „Žurnalo apie gamtą“ numeris (2012 m. Nr. 4 (52)

Naujojo numerio staigmena skaitytojams – žurnalo redaktoriaus dienoraštis apie ištisas paras, praleistas miškuose greta baubiančių elnių. Autorius atvirai pasakoja apie sėkmes ir nesėkmes stebint šiuos nuostabius mūsų girių gyventojus.

Daug dėmesio skiriama vandens paukščių medžioklei, kuri pastaruoju metu kelia vis opesnes diskusijas tarp ornitologų ir medžiotojų, ypač dėl medžioklės sezono pradžios. Šiai opiai temai skirti trys straipsniai.

Nors mūsų krašte gyvenantys uodai dažniausiai neplatina pavojingų ligų, tačiau pasaulio mastu jie yra patys pavojingiausi žmogui gyvūnai. Nuo jų platinamų ligų mirė daugiau žmonių nei per visus pasaulio karus. Kaip uodai veisiasi, kaip gyvena, kodėl vienais metais jų būna gausu, o kitais – tik vienas kitas – pasakoja Rasa Bernotienė.

Pakeliauti po tolimąją Madeirą, susipažinti su jos gamta ir paukščiais kviečia Vidmantas Adomonis ir Ramutė Adomonienė.

„Gamtos fotografijos“ skyrelio svečias – „Gintarinio žalčio 2011“ konkurso nominacijos „Augalijos magija“ laureatas Mindaugas Gasparavičius pasakoja, kaip jis susidomėjo gamtos fotografija. Fotografas prisipažįsta turįs ir visai kitokių pomėgių, kurie kartais pasiglemžia jo laisvalaikį.

„Numerio fotoreportaže“ – Kęstučio Čepėno pasakojimas apie labai trumpai tundroje trunkančią poliarinių lapių vasarą, per kurią šių įdomių gyvūnų jaunikliai turi spėti sustiprėti, įgauti daugybę įgūdžių iš savo tėvų, kad išgyventų atšiaurią žiemą.

Žurnalas iliustruotas straipsnių autorių, fotografų klubo „Naturephoto.lt“ narių ir kitų gamtos mylėtojų nuotraukomis.

„Žurnale apie gamtą“ dar skaitykite:

  • Pažink gamtą
    Kristina LOŽIENĖ. Kadagys – taip pat vaistinis augalas
    Rasa BERNOTIENĖ. Uodus dažnai veisiame patys
    Romualdas BARAUSKAS. Iš gamtos fotografo dienoraščio. Baubiančių elnių metas
    Iš gamtos aruodų: ar pažįstame kibį, piktadagilį ir lūkestį
  • Gamtos fotografija
    Inesa ORANSKYTĖ. Mindaugas Gasparavičius: man tiesiog sekasi
    Kęstutis ČEPĖNAS. Fotokelionė po Kanados Arktį
  • Numerio fotoreportažas
    Kęstutis ČEPĖNAS. Fotokelionė po Kanados Arktį
  • Problemos ir aktualijos
    Julius MORKŪNAS. Tarp medžiotojų laimikių – ir saugomi sparnuočiai
    Kęstutis PĖTELIS. Paukščių medžioklės ypatumai
  • Gamtos įdomybės
    Tomas KIZAS. Beuodegės kirmrausos
  • Pasaulio gamta
    Jonas Rimantas STONIS. Centrinės Amerikos širdyje
    Jonas Rimantas STONIS, Arūnas Diškus, Andrius Remeikis. Skaitytojų gąsdinimai
    Vidmantas ADOMONIS, Ramutė ADOMONIENĖ. Pažintis su Madeiros salyno paukščiais
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Apie gamtą
Autoriai: Rasa Bernotienė
(2)
(0)
(2)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: