Grybo mįslė: ką kaunietė rado miške?  (3)

Kaunietė Renata Valatkienė su vyru grybaudami netoli Birštono, Matiešonių kaime, prie Nemuno, rado ne tik šilbaravykių, voveraičių ir žvynabudžių, bet ir įspūdingo dydžio šviesų grybą, kurio tiksliai įvardyti nedrįso net mikologai.

Su įspūdingu radiniu atėjusi į redakciją Renata teigė norinti sužinoti, koks tai grybas. Į šį klausimą atsakymo teko ieškoti ilgai – mikologai nesiryžo daryti išvadų pagal jiems elektroniniu paštu atsiųstas grybo nuotraukas. Pagaliau tik Vilniuje veikiančio Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius sutiko, atidžiai patyrinėjęs radinio nuotraukas, pasakyti savo nuomonę.

„Pagal koto formą ir paviršių, lakštelius ir bendrą vaisiakūnio dydį – tai ne baltikas (toks valgomas grybas – aut. pastaba). Nors grybo kepurėlės dydis nenurodytas, bet, manau, turėtų būti ne mažiau nei 20 cm skersmens. Gal ir daugiau. Iš nuotraukos sunku spręsti apie šio seno grybo kepurėlės paviršiaus faktūrą ir tikrą spalvą, nes, augant šiam radiniui, ir lijo, ir snigo – kepurėlės spalva galėjo smarkiai pasikeisti ar išblukti, kas būdinga visiems grybams, o ypač – musmirėms ir ūmėdėms“, – aiškino J.Kasparavičius.

Pasak mikologo, atpažįstant grybą svarbu visos smulkmenos. Pavyzdžiui, ar pasikeičia toje vietoje, kur paspaudžiama pirštu kepurėlė ar kotas, jų spalva? Kokios spalvos yra kotas ir kepurėlės minkštimas? Gal, perpjovus ar perlaužus grybą, pasikeičia jo spalva? Koks grybo skonis (nustatoma lyžtelėjus grybo minkštimą, o po to jį išspjovus)? Gal grybas turi kokį nors ypatingą kvapą? Svarbu ir tai, kur grybas augo – miške, po medžiais (jei po medžiais, tai po kokiais) ar miško aikštelėje, ar tarp samanų, ar tarp žolių?

Pasak mikologo, be minėtos informacijos dažnai nepavyksta tiksliai nustatyti grybo rūšį. Juk vien ūmėdžių Lietuvoje yra daugiau nei 60 rūšių. Ne mažiau galime rasti ir piengrybių rūšių. Perpus mažiau turime baltikų rūšių. Užtat, pavyzdžiui, nuosėdžių – vos ne 130 rūšių.

„Nufotografuotas grybas yra iš baltikiečių, nors ir ne baltikas. Vien pagal savo dydį ir formą jis galėtų būti ir stirnabudė, ir tauriabudė, nors negaliu visiškai atmesti minties, kad gal tai ir kai kurių kitų genčių rūšių grybas. Būtų galima tiksliai jį atpažinti tik žinant visas mano anksčiau minėtas smulkmenas ir nuodugniai ištyrus grybą po mikroskopu“, – aiškino mikologas.

Pasak J.Kasparavičiaus, nieko nuostabaus, kad šio radinio savininkė aptiko ir šilbaravykių, ir voveraičių, ir žvynabudžių – jų ir kitų valgomų grybų sezonas dar tikrai nepasibaigė, nes trumpam pasirodęs sniegas neturėjo didelės įtakos grybų augimui. Net ir žiemą, per atlydžius, kai kur ant pažeistų medžių ar prie jų pagrindo galima rasti juodkočių ugniabudžių, mažūnių, alyvabudžių ir kitų grybų. Tik spaudžiant speigui grybai „užmiega“.

Aut. teisės: Diena.lt
Diena.lt
Autoriai: Virginija Skučaitė

(17)
(0)
(8)

Komentarai (3)

Susijusios žymos: