Žemaičių šviesuolio patarimas - „Nesinervoti“  (0)

Enciklopedijose parašyta, kad viena seniausių Lietuvos vaistinių, įkurta 1860 m., yra Viekšniuose (Mažeikių r.). Šią vaistinę per keletą kartų į dabartinius laikus vedė visoje Lietuvoje (ir ne tik) žinomi šviesuoliai ir mokslo vyrai Aleksandravičiai. Jau vien tai, kad Vincentas Aleksandravičius chemijos mokslo paslapčių mokėsi pas patį Mendelejevą, rodo, jog tų žemaičių tikrai ne iš kelmo spirtų būta.

Vincento sūnus Juozas atkakliai ieškojo vaistų nuo vėžio. Ir, matyt, gana sėkmingai, nes pas jį žmonės plūste plūsdavo net iš labai toli. Žmonės ir šiandien tikina, jog Juozo Balandėlio vaistai labai padėdavę: jei jie mirtinos ligos ir neįveikdavę, tai gyvenimą tikrai palengvindavę. Šiandien, kai vėl atsigręžiame į gamtą ir grįžtame prie liaudies medicinos šaknų, kai mirtinos ligos prispausti it šiaudo griebdamiesi prisimename viską, ką būdami jauni ir paiki buvome paniekinę, visai pravartu užsukti ir į senąją Viekšnių vaistinę. Ten daug įdomių dalykų, kuriuos apžiūrėjus norėsis skubėti į mišką, pelkę ar į pievą – kuo toliau nuo civilizacijos ir ten ieškoti išsigelbėjimo.

Kam vilko mėsos?

Senoji Viekšnių vaistinė yra pačiame miestelio gatvės žiede. Ir jeigu jos vienądien dėl kokių nors priežasčių neliktų, tai ir patys Viekšniai, rodos, išnyktų. Tai nėra vien sena žemaitiška troba, kurios viename gale kadaise buvo įkurta vaistinė. Tai savotiškas šios vietovės simbolis, dalis praeitų šimtmečių liaudies išminties, kultūros, mokslo, švietimo, sveikatos sistemos ir daugelio kitų dalykų.

Be abejo, antrą šimtmetį jau baigiančiame skaičiuoti pastate svarbiausia yra vaistinė. Tikriausiai ji jau nebe tokia, kokia buvo XIX a. viduryje, tačiau tikrai stengiasi išlaikyti anų laikų dvasią ir išmintį.

Šioje vaistinėje galima susipažinti ir su senųjų laikų vaistų gamybos, jų fasavimo ir kt. prietaisais, netgi pamėginti jų pasigaminti. Čia išsaugoti anų laikų receptai, vaistų fasavimo pavyzdžiai ir jų vartojimo nuorodos. Bet bene užvis įdomiausia yra pačių vaistų ekspozicija, tarp kurių gana pagarbioje vietoje yra džiovinta vilko mėsa, vėžio girnelės, bekojis driežas, gyvatė, rupūžė, Sibiro bebro šlapimo organai ir… žmogaus odos diržai. Istorija žino tokį laikmetį, kai nuteistiesiems už kai kuriuos nusikaltimus būdavo nugarose išpjaunami odos diržai. Pasirodo, tuos odos diržus iš budelių supirkdavo vaistininkai ir, sako, tai buvę ypatingi vaistai šunvotėms ir kitokiems pūliniams gydyti, kurie anais laikais ypač kamuodavę žmones.

Ši vaistinė, kaip minėta, priklausė Aleksandravičių, didžiai protingų vyrų, giminei. Paskutinis tos šeimos vaistininkas Juozas, šiame krašte tik Balandėliu vadintas, visą savo gyvenimą ieškojo vaistų nuo vėžio. Savo ieškojimus jis tęsė iki pat mirties (Balandėlis mirė 1978 m.), o pačiu svarbiausiu dalyku kovoje su šia liga užrašė: „NESINERVOTI“. Viekšnių žmonės ir šiandien tikina, kad Balandėlis vaistus nuo vėžio buvo kaip ir suradęs, bet paiki žmonės gamtą paniekino, į cheminį gydymą pasinešė... Bet, sakė, kai kojūgalyje atsistoja giltinė, nepaisydama medicinos brukamos chemijos bei spindulinio gydymo, žmonės kartais prisimena, jog Viekšniuose Juozas Balandėlis šią ligą gydęs Gamtos Motinėlės išaugintais vaistais.

Muziejaus prižiūrėtoja Vilma Skiparienė pasakojo, jog žmonės ir dabar dar užsuka į Balandėlio vaistinę paprašyti mirtiną ligą nubaidančio recepto.

J. Balandėlis buvo vienintelis vaistininkas visoje šalyje, kuriam sovietmečiu buvo leista dirbti savoje, nors ir nacionalizuotoje, vaistinėje vedėju. Balandėliu Juozą žmonės praminė dėl jo švelnumo, atidumo žmonėms. Sako, sutikto nors kiek pažįstamo žmogaus jis visada teiraudavęsis: „Sakyk, balandėli, kaip tau sekasi?“

Vaistas – ne maistas

Prie vaistinės kalbinami viekšniškiai didžiavosi, jog jų Balandėlio vaistinė dar nevirto vaistų valgykla. Juk pagal tai, kiek šiandien žmonės perka vaistų, vartojimu jau nebepavadinsi. O ir pačioje vaistinėje darbuotojos liūdnai lingavo, jog žmonės jau dėl savęs, dėl savo sveikatos nebesistengia net piršto pajudinti. Sakė, vaistus, maisto papildus žmonės dabar perka tiesiog glėbiais, o blogiausia, jog jie tiki perką sveikatą. „Jau darosi šiurpoka, nes vis daugiau žmonių užsiima savigyda. Prie Balandėlio taip nebūdavo. Ateina ant popierėlio užsirašę vaisto pavadinimą ir sako, jog tas vaistas kaimynui padėjo, todėl ir jam jo reikia“, – pasakojo vaistinės darbuotojos. Jos neslepia, jog šiandienos žmogų vis sunkiau prikalbinti kreiptis į gydytoją, nes daugelis, prisižiūrėję reklamų, mano ir be gydytojo, be tyrimų galį pasveikti. Sako, vis daugėja žmonių, kurie perka labai daug papildų ir vartoja juos vienu metu: nuo tulžies ir nuo širdies, nuo vidurių ir nuo sąnarių...

Dievo vaistinėje 

Anot viekšniškių, a. a. Balandėlis sakydavęs, jog agresyvi farmacijos pramonė vienądien galės pribaigti žmonių sveikatą, todėl vienas jo uždavinių buvęs mokyti žmones tam atsparumo. Jis pirmiausiai aiškindavęs žmonėms ne tai, kaip išgyti susirgus, o kaip nesusirgti. Bet jei jau pristojo koks rimtesnis negalavimas, tai kaip jo atsikratyti padedant Dievo vaistinei. Tęsiant šį jo mokymą prie vaistinės buvo įkurtas vaistažolių sodas. Pasak garsios žolininkės Jadvygos Balvočiūtės, nepaisant chemijos pramonės agresyvumo, norinčiųjų gydytis žolelėmis vis daugėja, tik blogai, kad vaistažoles renkančių ir jas atpažįstančių žmonių yra gana mažai. Todėl vaistinės kieme atsiradęs vaistažolių sodas pirmiausia ir skirtas tiems, kurie tikrai nori sau padėti. Šiame vaistažolių sode jau yra per 1 300 augalų, o vaistinės darbuotojų užduotis – padėti žmonėms sužinoti, kokie augalėliai, kokios jų dalys (lapai, žiedai, šaknys, žievė) ir nuo ko vartojami, kaip jie paruošiami, kaip tarpusavyje dera ir kur jų ieškoti natūralioje aplinkoje.

Senieji vaistinės lankytojai dar nepamiršo tų laikų, kai patiems vaistininkams buvo leidžiama gaminti įvairias mikstūras, lašiukus akims, tepaliukus. „Tai – ne putrą išvirti. Darbas buvo atsakingas ir daug laiko tam reikėjo, bet gaminami vaistai tikrai buvo veiksmingi, ypač odos ligoms gydyti. Net šiandien dermatologai savo pacientams skiria kelių rūšių tepalėlių ir pamoko, kokiu santykiu juos sumaišius naudoti. Tai, ką mes atlikdavome vaistinių „virtuvėse“, šiandien žmonės kartais daro patys namuose. Ir tai yra gerai“, – mokė Balandėlio vaistinės darbuotojos.

Rūsio paslaptys

Prie vaistažolių sodo prisišliejusi slėptuvė – rūsys. Čia garsioji vaistininkų giminė buvo įkurdinusi vaistų slėptuvę. Karų siaubą pažinę žmonės žinojo, ką reiškia vaistas tokiu metu, todėl, užuodę Antrojo pasaulinio karo dūmus, Aleksandravičiai į slėptuvę sunešė daugybę vaistų, tvarsliavos.

Taikos metą slėptuvėje buvo saugomi ypatingų sąlygų reikalaujantys vaistai. Čia pastovi drėgmė ir temperatūra, visada vienodai tamsu, o ir žemės motinėlės glėbys esąs svetingas. Slėptuvė kuo puikiausiai galėtų tarnauti ir šiuo metu, tik vaistų joje saugoti nebereikia, nes jau yra tokie žmonijos „pramanai“ kaip šaldytuvai.

Inteligento buitis

Gana įdomus ir vaistinėje įkurtas inteligento buities muziejus. Čia išlikę viskas taip, kaip buvo tais laikais, kai kunigas, daktaras ir vaistininkas buvo patys svarbiausi miestelio žmonės. Pasirodo, jau anais laikais, prieš karus ir visus sunkmečius, inteligentų buityje buvo ir vonia, ir kanalizacija, ir tualetas pastato viduje. Krosnis buvo pastatyta taip, kad šildytų prie šono priglaustą vandens talpyklą, savotišką boilerį, ir taip niekada netrūktų karšto vandens. Rankas plaudavo tik tekančiu vandeniu, iš čiaupo. Tiesa, vandenį į talpyklą pildavo kibirais, bet keletą kartų per dieną, kad jis visada būtų šviežias.

Dažna šeimininkė nepraeina pro duonkepę krosnį, kurioje jau ano šimtmečio pradžioje buvo kepami net šakočiai. Jei manome, kad plakikliai, kavamalės ir kt. yra XX a. buities gudrybės, klystame, nes tokių daiktų jau buvo Vincento Aleksandravičiaus namuose. Čia buvo ir prietaisai skalbiniams gręžti, ir jiems lyginti, nė kiek ne prastesni už mūsiškius lygintuvus.

Į kampą sustatytos kriketo lazdos tarsi laukia grįžtančių žaidėjų. Teberymo ir lazda-kėdutė, jei kam į kelionę leistis reikėtų...

Ir nuotraukos ant sienų saugo, kad namų dvasia niekur neišeitų.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Laisvės akibrokštai 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    Just. Marcinkevičius. Žodžio sonetas 10
  • Ta akimirka žavinga
    Masyviausias Lietuvos medis 11
  • Miškas ir mes
    A. Kvedarienė. Urėdiją pakėlė nauja technika 12
    ...O lapai seni 17
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Pokyčių verpetuose
    S. Kuzma: “Mes labai supaprastiname meną” (III) 20
    L. Rumbutytė. Žvėries tako neužtversi 22
  • Savas miškas
    L. Rumbutytė. Kai turimas turtas tampa darbu 26
    D. Srėbaliūtė. Devynių auklių sindromas 28 
  • Pažintis
    A. Dačkevičius. Prie aštuonratės ir draugijos vairo 32
    D. Bartkienė. Pakerėtas sparnuočių gyvenimo 35 
  • Verslas
    P. Šaltupytė. Lietuvių medžio verslininkų mokymai Bavarijoje 38
    J. Janulaitis. Naujasis ES importo reglamentas 40
    A.Morkevičius. 2012 m. apvalios medienos rinka 42
    D. Srėbaliūtė. “Ligna”:”Iš medžio – dar daugiau” 44
    Medienos rinkos apžvalga 47
  • Technika
    D. Pociuvienė. Be baimės nusipirkti katę maiše 52 
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Krykštės ir gaigalai 54
  • Knygų lentyna
    Lietuvos paukščių pažinimo vadovas 56
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Netinkamai pavartoti žodžiai (III) 56 
  • Mano medis
    H. A. Čigriejus: “Medis – tai visas gyvenimas” 57 
  • Pirma buvo žodis
    N. Rasimas. Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratiška 58 
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Dar šis tas apie daktarą iš daržovių lysvės 60 
  • Darbų medis
    K. Bendžiūtė. Miškuose atbunda ir paukščiai, ir kenkėjai 62
    L. Rumbutytė. Ne už kalnų miškasodis 64
  • Kelionės
    N. Petrošiūtė. Siamo karalystė – Tailandas (II) 70 
  • Raudonoji knyga
    Uldukas 73
  • Jaunuolynas
    V. Kasperavičienė. Girionių kolegija eina teisinga keliu 74
  • Laisvalaikis
    N. Petrošiūtė. Žemaičių šviesuolio patarimas – “Nesinervoti” 76
  • Juokai
    Už gudriausius yra gudresnių 79

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Nijolė Petrošiūtė

(7)
(0)
(0)

Komentarai (0)