Čepkelių raiste turistus gąsdina iš pelkės kylantys burbulai  (2)

Čepkeliai – didžiausia šalies pelkė. Tai - jaunas raistas, susidaręs maždaug prieš 11 tūkstančių metų, durpių gylys – nuo 2 iki 6,5 metro. Didžiają dalį sudaro aukštapelkė (5858 ha), kuri drėgmę gauna tik iš kritulių, o žemapelkė – iš pelkių vandens.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Žemyninės kopos kaip Kuršių nerijoje, šimtametės pušys, kurios atrodo taip lyg augtų ne Lietuvoje, o tundroje, kiminų patalas, po kuriuo plyti beveik 6,5 metro storio durpės – daug kuo gali pasigirti Čepkelių raistas.

Beveik 40 metų čia žmogus nėra laukiamas, nes uždrausta bet kokia veikla. Daugiau nei 10 tūkstančių hektarų plote – laukinė gamta.

Kol Čepkelių raiste peri paukščiai, pasigrožėti vienu didžiausių Lietuvoje pelkių įmanoma tik lydint gidui.

Nuo balandžio iki liepos pradžios – ypatingas metas, kai paukščiams reikia ramybės, todėl ekskursijas būtina iš anksto užsisakyti, į rezervatą kasdien įleidžiamos vos dvi grupės po 20 žmonių. Jos keliauja 1,5 kilometro ilgio Alkūnės kampo pažintiniu taku.

Iš šiaurės į pietus – 10 kilometrų, iš rytų į vakarus – 17 kilometrų – toks Čepkelių raisto dydis. Upė Katra, kuri skiria Lietuvą ir Baltarusiją, teka į dvi puses. Ne visada taip buvo. Iš pradžių Katra tekėjo į Grūdą, vėliau - į Nemuną.

Sugriuvus ties Rūdnios kaimu užtvankai, labai pagilėjo upės Ūlos vaga. Todėl dabar Čepkelių raisto pietrytinėje dalį vandenį pasigriebė Ūla, o Nemunui liko kur kas mažiau vandens.

Į apžvalgos bokštą - prancūzkeliu


Nuo Marcinkonių iki Čepkelių raisto veda "prancūzkelis".

1914 metais vokiečių kariuomenė kartu su prancūzų belaisviais nutiesė 28,5 km ilgio atšaką nuo Marcinkonių į Kartrą, kuriuo buvo vežama mediena. Siaurasis geležinkeliukas, vietinių gyventojų vadinamas „prancūzkeliu“, buvo naudojamas iki XX amžiaus 8-jo dešimtmečio.

Dabar buvusio geležinkelio kelias nenaudojamas, išardyti bėgiai, todėl šiuo keliu galima važiuoti tik automobiliu.

Šiuo keliu reikia važiuoti, norint patekti į Čepkelių raisto apžvalgos bokštą.

Užlipus į jį, atsiveria įspūdinga panorama – miškais apaugusios kalvos, vadinamos salomis, lygumos, kuriose nuo saulės blizga telkšantis vanduo. Ramybė, kurią retkarčiais sutrikdo skrendantis paukštis.

Ežeruose neliko žuvies


Čepkeliai – didžiausia šalies pelkė. Tai - jaunas raistas, susidaręs maždaug prieš 11 tūkstančių metų, durpių gylys – nuo 2 iki 6,5 metro. Didžiają dalį sudaro aukštapelkė (5858 ha), kuri drėgmę gauna tik iš kritulių, o žemapelkė – iš pelkių vandens.

Pelkėje esantys ežerai – be žuvies, nes vyrauja nuo durpių susidaręs rūgštinis vanduo, kuris netinka žuvims.

Iki pat horizonto driekiasi viksvynai, sausi kerpšiliai, juodalksnynai, salos, apaugusios pušimis.

Rezervate prieglobstį rado briedžiai, vilkai, lūšys, tetervinai, kurtiniai, gervės, į Raudonąją knygą įrašytos plačialapės klumpaitės ir vėjalandės šilagėlės. Tai – tik maža dalis iš daugiau kaip 4000 rūšių, sutinkamų šiame krašte.

Sunešė smėlį anksčiau nei Kuršių nerijoje


Pelkė – ledynmečio palikimas. Žemyninės kopos raiste susiformavo prieš 18 tūkstančių metų, o šis smėlis yra 6 tūkstančiais metų senesnis nei Kuršių nerijos kopos.

"Kai atšilo klimatas, ties Marcinkonimis buvo sunešta daug smėlio.

Ledo luitai liko po smėliu, kai ledas ėmė tirpti, prieš 10 tūkstančių metų tarp smėlio kopų susidarė net 39 ežerai.

Prieš 6 tūkstančius metų ežerai ėmė pelkėti, jų liko 11, o kopų susidarė net 80, ant jų ėmė augti įvairūs augalai“, - pasakojo ekskursijas į Čepkelių raistą organizuojantis gidas Rimas Pinkevičius.

Kiminai valo vandenį nuo bakterijų


Pažintiniu taku nusileidus į pelkę, matyti kylantys į orą burbuliukai. Tai - metano dujos, kurios susidaro, kai pūva organinės medžiagos. Tai rodo, kad pelkė yra gyva, ji stengiasi atsinaujinti.

„Žemapeklėje vandens netrūksta, bet čia augalai atrodo skurdūs kaip tundroje. Beržams daugiau nei 100 metų, bet jie nėra aukšti. Kodėl taip yra?“ - klauė R.Pinkevičius.

Aukštapelkėje sugeba išgyventi vienintelė iš medžių pušis, o žemapelkės augalai skurdūs, siaurais lapais, atrodo kaip vaškiniai, jų apačią dengia pūkeliai, nes priversti tausoti vandenį.

Lapai vos ne spygliai. Žemapelkę mėgstančios aštrios viksvos gali subraižyti kojas.

Kodėl pelkės augalai stengiasi išgarinti kuo mažiau vandens?


Šia savybe pasižymi taip pat kiminai – pelkės sanitarai, sugebantys sunaikinti visas bakterijas, todėl pelkių vanduo yra švarus.

Paėmęs į saują kiminų, R.Pinkevičius parodė, kiek daug šios samanos sugeba sukaupti vandens, nors neturi šaknų.

Kiminai išgyvena, nes kaupdami vandenį sugeba daugiau nei 20 kartų pasunkėti. Vanduo patenka tiesiai į kiminų ląsteles. Dėl šios priežasties kiminai auga be šaknų. Jei ir turėtų šaknis, jomis negalėtų siurbti vandens, nes vanduo tyvuliuoja tik paviršiuje.

Nespėjo paruošti durpyno projekto


Sorbonoje (Prancūzija) studijavęs gamtininkas Tadas Ivanauskas buvo pirmas mokslininkas, susidomėjęs Čepkelių raistu.

Po Spalio revoliucijos grįžęs iš Sankt Peterburgo į Lietuvą, 1918 metais Musteikos kaime T.Ivanauskas įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą, bet buvo priverstas pasitraukti, nes neįtiko tuometinei lenkų valdžiai.

1948 metais Čepkeliai buvo paskelbti medžioklės rezervatu, vėliau – draustiniu. Apie 1950 metus buvo pradėtas ruošti durpyno projektas.

Kai Lietuvoje atsirado dujų ir naftos, sumažėjo durpių poreikis, tai išgelbėjo Čepkelių raistą nuo pramonės.

Miškas užkariauja pelkę


1975-siais įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas.

Nuo to laiko miškas vis daugiau užkariauja aukštapelkių, kadangi draudžiama ne tik ganyti gyvulius, bet ir šienauti. Per pastaruosius keturis dešimtmečius smarkiai sumažėjo atvirų vietovių, tinkamą perėti paukščiams, jų vietoje sužėlė nendrės, gluosniai, beržai.

„Šiuo metu pelkė aukštėja ir sausėja. Mažėja spanguolių, taip pat retų augalų, vis mažiau paukščių.

Dėl šios priežasties prie Katros upės vėl pradėta šienauti. Paukščiams sąlygos pagerėjo, nes atsirado plynių. Ar bus geriau augalams – parodys laikas, nes nušienauta žolė nėra sugrėbiama ir išvežama“, - apgailestavo R.Pinkevičius.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Danutė Jonušienė
(30)
(3)
(27)

Komentarai (2)