Irako pabaiga?  (10)

Atrodo, geopolitinė situacija pasaulyje pastaruoju metu tik blogėja. Kol visų dėmesys buvo nukreiptas į Ukrainą, pavojuje atsidūrė Irakas. Ir, sprendžiant iš situacijos dinamikos, tai ne šiaip sau grėsmė, tai (lygiai kaip ir Ukrainos atveju) – valstybės išlikimo klausimas.

Sunitiška „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIL) paskelbė kalifatą, kuris vienija Irake ir Sirijoje užimtas teritorijas. Iš pradžių 2006 m. kaip „Al Qaeda“ atšaka atsirado „Irako islamo valstybės“ grupuotė. Tačiau tais pačiais metais amerikiečiai nukovė jos lyderį A. M. al Zarkavį, ir organizacijos padėtis Irake komplikavosi, nes santykiai su vietinėmis jėgomis nesusiklostė. Naujasis organizacijos vadovas Abu Bakras al Baghdadis 2012 m. nuvyko kariauti į Siriją prieš B. Assadą, bet ir ten susipyko su kitais opozicijos atstovais, taip pat su „Al Qaeda“ („Al Nusra frontu“). Pastaruoju metu Damaskui pavyko perimti iniciatyvą kovoje su sukilėliais, ir ISIL, įvairiais vertinimais, turinti 10–12 tūkstančių karių, sėkmingai suaktyvėjo Irake. Šiandien jau neverta kaltinti amerikiečių už tai, kad jie nuvertė S. Husseiną, bet išeidami paliko nestabilų Iraką, užprogramuotą vidiniam konfliktui. Šiandien reikia galvoti, kaip išgelbėti tai, ką dar įmanoma išgelbėti. Todėl pirmiausia būtina aiškiai suprasti, kas dedasi (kas yra pagrindiniai žaidėjai Irako žaidime). Pradėkime nuo tų, kurie, tikėtina, remia radikalios sunitų grupuotės ISIL smogikus. Didelė dalis ekspertų mano, jog tai Saudo Arabija (dar yra variantas, kad Kataras, o su „Al Nusra frontu“ Sirijoje ISIL susipyko, nes jį kaip tik remia Kataro konkurentė Saudo Arabija). Jos (beje, kaip ir Kataro) pagrindinis tikslas regione – susilpninti Iraną. Iki paskutinio momento šį tikslą buvo bandoma pasiekti per pilietinio karo Sirijoje (Teherano sąjungininkėje) kurstymą. Tačiau nepavyko – net (kaip galima spėti) ir su tam tikrų interesų grupių Jungtinėse Valstijose pagalba (tikėtina, „vanagų“, susijusių su naftininkais ir karinės pramonės kompleksu, nes karas Artimuosiuose Rytuose – tai aukštos naftos kainos, taip pat naudingos ir sauditams, ir galimybė pasipelnyti iš ginklų prekybos). B. Obama pasinaudojo V. Putino pasiūlymu dėl Damasko cheminio ginklo sunaikinimo ir atmetė karinio įsitraukimo į Sirijos vidines kovas opciją. Šiame kontekste verta prisiminti, kad viešėdamas Azijoje JAV prezidentas pažymėjo, jog Amerika nesivels į avantiūras tik todėl, kad to nori kažkas Vašingtone ar Niujorke, nes paprastiems amerikiečiams to visiškai nereikia. Vėliau jau Vest Pointo karo akademijoje pabrėžė: „Kaip prezidentas, aš priėmiau sprendimą, kad mes neturėtume siųsti Amerikos karių į šį fanatikų karą, ir aš esu įsitikinęs, kad pasielgiau teisingai.“ Tačiau istorija, atrodo, kartojasi – tik dabar jau Irake. Mąstant ciniškai, geresnį pretendentą į viso Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono „sprogdintojo“, smarkiai komplikuojančio Irano padėtį jame, vaidmenį surasti sunku (vienu metu juo galėjo tapti Egiptas, bet ten viskas palyginti greitai užgeso, taip pat ir todėl, kad Rijadas parėmė kariuomenę kovoje prieš Musulmonų broliją). Irakas – tai tradicinė priešprieša tarp šiitų ir sunitų (ką jau kalbėti apie kurdus), tai lengva įtaka pasaulinėms naftos kainoms ir pelningi kariniai kontraktai. Taigi, su puolančiaisiais viskas daugiau ar mažiau aišku. Dabar apie besiginančius – pirmiausia apie dabartinę valdžią Bagdade. Realijos šiuo atveju liūdnos. Toji valdžia amorfiška ir silpnavalė. Jau įvykiai šių metų pradžioje, kai buvo prarasta Faludža, parodė, kad Irako vadovai nekontroliuoja padėties šalyje ir nesugeba greitai ir efektyviai reaguoti į ekstremistų išpuolius. Šiandien radikalų kariauna jau netoli Bagdado, o vyriausybinės karinės pajėgos nedemonstruoja ryžto ir profesionalumo kovoje su priešininku (ne kartą atsitiko taip, kad Irako kariai paprasčiausiai paliko savo pozicijas kartu su visa ginkluote).

Kitaip tariant, be išorinės pagalbos šiandieniniam Irakui galas. Kitas klausimas – kas galėtų, turėtų ar norėtų apginti N. al Malikį ir kompaniją? Kandidatas numeris vienas – Iranas. Jo remiama „Hezbollah“ nuvyko į Siriją gelbėti B. Assado režimo. Kad Irake situacija kur kas rimtesnė, rodo tai, jog ten Teheranas, kaip pranešė JAV žurnalas „The Wall Street Journal“, jau siunčia savo gvardiją – Islamo revoliucijos sargybinių korpuso pajėgas. Tačiau vien jos neužteks. Čia, turint omenyje Irako kariuomenės „pajėgumą“, reikia pastiprinimo iš oro, kurį besiklostančioje situacijoje gali puikiai užtikrinti tik Jungtinės Amerikos Valstijos (palikime nuošalyje tariamą Sirijos aviacijos smūgį ILIV pajėgoms).

Kaip rašo „The Wall Street Journal“, „Irano įsitraukimas taptų nauju saugumo iššūkiu Baltiesiems rūmams ir sukurtų situaciją, kai JAV ir Iranas kovoja vienoje pusėje: JAV kritikuoja Irano paramą Sirijos prezidentui B. al Assadui, bet kartu su Teheranu remia Irako premjerą Nourį al Malikį. Tokia situacija stebina tik iš pirmo žvilgsnio. Manytina, kad B. Obamos strategija Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose yra ne jų „sprogdinimas“, o stabilizavimas. Todėl jis pradėjo derybas ir tikisi susitarti su Iranu, nutoldamas nuo Saudo Arabijos. Šiame kontekste visiškai logiška, kad Vašingtonas ir Teheranas kartu gelbėtų Bagdadą.

Bėda tik ta, kad JAV prezidentas nenori aktyviai kištis į konfliktą, tai yra vėl siųsti į Iraką amerikiečių karius. Todėl pradėjo nuo 300 karinių patarėjų. Birželio 21 d. ekstremistams Sirijos pasienyje jau smogė amerikietiški nepilotuojami lėktuvai. O N. al Maliki skundžiasi, kad JAV neskuba perduoti šaliai pagal kontraktą numatytų naikintuvų F-16, kurie, anot jo, leistų efektyviau stabdyti islamistus, ir žada galop pirkti naudotus rusiškus „Su-27“ bei „Su-30“. Matyt, B. Obamai reikėtų paskubėti su sprendimu panaudoti ne tik nepilotuojamus, bet ir sunkesnius kovinius lėktuvus.

Pagaliau nereikėtų pamiršti kurdų problemos. Jie gal ir sutiktų likti vieningo Irako sudėtyje, reikalaudami tik sąžiningesnio energetinių pajamų perskirstymo, bet besiklostančioje situacijoje savaime iškyla nepriklausomo Kurdistano klausimas. Neatsitiktinai kurdų autonomijos vadovas M. Barzani, viešėdamas Romoje, pareiškė: „Bagdado vyriausybė turi įvykdyti kurdų tautos reikalavimus. Jeigu mūsų reikalavimai nebus priimti, kaip politinė Kurdistano valdžia mes paklausime savo tautos, ką daryti toliau. Referendume Kurdistano tauta pati priims sprendimą dėl savo ateities ir nustatys tolimesnės Kurdistano santykių su Bagdadu raidos kryptį“.

Turkija tokio scenarijaus, žinoma, norėtų išvengti, todėl irgi būtų suinteresuota (galėtų prisidėti), kad N. al Malikiui pavyktų išsaugoti šalies vientisumą. Įdomu tai, kad Sirijoje ji iš esmės veikė (veikia) Saudo Arabijos ir JAV „vanagų“ pusėje, bet Irako kurdų iššūkis iš esmės verčia Ankarą suvienyti pastangas su vakarykščiais oponentais (beje, kas nenorėtų sutikti su Turkijos ir JAV priešpriešos egzistavimu, galėtų pasiklausyti T. Erdogano, kuris atvirai kaltina Ameriką neramumų šalyje kurstymu ir noru jį nuversti, pasisakymų).

Apibendrinant galima teigti, kad Irako valstybę išgelbėti nuo žlugimo būtina ir galima. Dabartinė krizė neturėtų tapti jos pabaiga. Būna momentų, kai reikia pamiršti geopolitinius žaidimus bei konjunktūrinius interesus ir sustabdyti tuos, kurie kuria nekontroliuojamą chaosą. O vėl kaltinti amerikiečius dėl Irako problemos sukūrimo ir N. al Malikį – dėl neatsakingos (diktatoriškos) šiitiškos politikos sunitų ir kurdų atžvilgiu bus galima paskui.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(16)
(2)
(14)

Komentarai (10)