Kas nutinka sau į žarnyną susišvirkštus medžiotojo-rinkėjo išmatų?  (4)

Ne kasdien pasitaiko progų paskaityti mokslininko straipsnį, kuris prasideda nuo žodžių „Saulei leidžiantis virš Eyasi ežero Tanzanijoje buvo praėję jau beveik trisdešimt minučių po to, kai kulinarine pipete sau į išangę susišvirkščiau Hadzos žmogaus (priklausančio vienai iš paskutiniųjų medžiotojų-rinkėjų genčių pasaulyje) išmatų – tiesiai į savo gaubtinės žarnos apatinę dalį“.

Šio iš pradžių poetiško, o vėliau – nelabai, rašinio autorius yra Jeffas Leachas, priklausantis tarptautinei mokslininkų grupei, kuri jau daugiau nei metus gyvena su Hadza gentimi. Jie, norėdami ištirti, kokia yra sezoninė mikrobų bendruomenės Hadzų aplinkoje ir jų viduje kaita, per metus surinko šimtus mėginių iš žmonių, gyvūnų ir aplinkos. Rytų Afrikoje sezonų kaita yra labai dramatiška: pusę metų beveik nepaliaujamai lyja, o kitą pusmetį būna sausra.

Pasak J. Leacho, jo tyrimo tikslas buvo nustatyti „kaip galėjo atrodyti sveikas mikrobiomas tais laikais, kai vadinamojo modernaus pasaulio patogumai ir vaistai dar nebuvo išmušę kai kurių žarnyno bakterijų“.

Hadza žmonės – ne atsilikėliai, rašo J. Leachas. Tai – ne izoliuota akmens amžiaus laikus menanti civilizacija. Tačiau jie puikiai tinkami šiam tyrimui, nes vis dar gyvena misdami augalais ir gyvūnais, kuriuos žmonės medžiojo ir rinko tūkstančius metų, o vakarietiškų vaistų vartojimas jų aplinkoje yra labai, labai ribotas.

Tuo tarpu vakarų pasaulyje medicinos ir mitybos specialistai vis labiau domisi, kaip mūsų žarnų gyventojai veikia mūsų sveikatą – probiotinių produktų mada tėra labai paviršutiniška šio susidomėjimo apraiška. Neseniai atlikti tyrimai suteikia pagrindo manyti, jog antibiotikai iš pagrindų ir ne į gerąją pusę keičia mūsų žarnynų mikrobiomą: tikėtina, kad būtent antibiotikai yra kalti dėl alergijų, astmų ir viršsvorio epidemijos.

Neseniai atlikto laboratorinio tyrimo metu žiurkių žarnynuose apgyvendinus genetiškai modifikuotų bakterijų šios negalėjo nutukti. Kito tyrimo metu dirbtiniai saldikliai pakoregavo žarnyno mikrobų sudėtį ir paskatino pelių nutukimą bei sukėlė kitų metabolinių sutrikimų. Be to, rasta ir to paties reiškinio koreliacijų su žmonėmis, rašo popsci.com.au.

Bet, kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, galutinė išvada yra „reikia atlikti daugiau tyrimų“.

O grįžtant prie fekalijų transplantacijų – tai jau gana seniai nėra ta tema, kurią gvildenant profesionalus ir mandagus medikų pokalbis nutrūktų dėl nepatogumo apie tai kalbėti. Sveikų žmonių išmatų sušvirkštimas ligoniams jau yra gana dažnai taikomas lėtinių žarnyno ligų gydymui. Šiais metais JAV netgi atidarytas „OpenBiome“ fekalijų transplantų bankas – tai yra akivaizdus ženklas, jog ši praktika tampa nebe egzotine, o įprastine procedūra.

Tuo tarpu svetimų fekalijų sušvirkštimą į savo šiaip jau sveiką žarnyną J. Leachas motyvavo moksliniu interesu – noru patikrinti hipotezę, kad „mikrobų sunykimas – problema, asmeniniu įsitikinimu būdinga visiems vakarietiško pasaulio atstovams – gali būti visų mūsų ligų pagrindas“. Ir pirmas akivaizdus pokytis, kurį J. Leachas ir jo draugė pastebėjo po šios transplantacijos – kur kas mažesnis žarnyno dujų kiekis.

Platesnę nemokamai prieinamo ir maloniai skaitomo mokslininko rašinio versiją (anglų kalba) galima perskaityti čia.

Aut. teisės: delfi.lt

(32)
(2)
(30)

Komentarai (4)