7 įdomūs faktai apie kanibalizmą (Video)  (0)

Kanibalizmo atvejų istorijoje užfiksuota pačiais netikėčiausiais laikais ir pačiose netikėčiausiose vietose.

Pavyzdžiui, vargu ar kas su šia pasibjaurėtina praktika asocijuotų Sovietų Sąjungą, tačiau Timothy Snyderio istorinėje knygoje „Bloodlands“ rašoma, kaip Stalino sąmoningai Ukrainoje sukelto bado metu šimtams žmonių buvo pateikti kaltinimai už savo kaimynų ir kartais net šeimos narių suvalgymą, rašo vox.com.

Baisios T. Snyderio papasakotos istorijos atskleidžia, kam ryždavosi sovietų valdžios badu marinami žmonės. O tai, kad apie kanibalizmą girdime itin retai, reiškia, kad mes apie tokią nepriimtiną praktiką nesame linkę ne tik kalbėti, bet ir galvoti.

Bet tai, kas kelia pasibjaurėjimą visuomenei, nėra tabu istorikams ir antropologams, kurie jau daugelį metų tyrinėja kanibalizmo istoriją: kada tai nutiko, dėl ko nutiko, kas ką suvalgė. Jų tyrimai peržengia įprastines žmogiškumo, kultūringumo, sveikatos ir ritualinių įpročių ribas.

Tyrimų metu išaiškėjo, kad visuomenėje esama nemažai mitų, susijusių su kanibalizmu. Štai keletas įdomių dalykų, kuriuos pavyko sužinoti mokslininkams:

Žmonės iš prigimties nėra kanibalai. Tačiau ne visada.

Priežasčių, dėl kurių vos ne kiekvienoje kultūroje kanibalizmas yra tabu, yra daugybė. Viena iš jų – biologinė: valgyti kitus žmones nesveika.

Kalbant konkrečiau – valgant kitų žmonių smegenis galima susirgti kuru liga – tai yra galvijų kempinligę primenanti smegenų liga. Ja susergama dėl to, kad smegenyse esama ligą pernešančių baltymų prionų. Liga prasideda nuo drebėjimo, o baigiasi mirtimi.

Keista tai, kad ligų baimė nuo kanibalizmo atbaido ne visus. Štai antropologams puikiai žinoma, kad Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai, Fore tauta, nevengia paskanauti kitų žmonių – net giminaičių. Yra žinoma, kad net iki praėjusio amžiaus vidurio jie valgydavo savo giminaičių kūnus tikėdami, kad taip apvalys jų dvasias. Tūkstančiai šios tautos atstovų susirgo kuru liga ir numirė (Fore tautos kalboje žodis „kuru“ reiškia „drebulys“). Bet šiuo atveju stebuklingai suveikė natūrali atranka: per pastaruosius 200 metų, kai kuriems šios tautos atstovams išsivystė genetinė mutacija, kuri apsaugo juos nuo prionų ir kuru ligos perdavimo.

Kitaip tariant, evoliucija „palaimino“ kanibalizmą ir suteikė atsparumą ligoms, kuriomis užsikrečiama būtent dėl kanibalizmo. Ilgą laiką mokslininkai bandė atlikti išsamesnius šio atvejo tyrimus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Fore kanibalizmas nyksta dėl valstybinių įstatymų ir naujų kultūrinių vėjų. Jei taip ir toliau – kuru liga išnyks kartu su paskutiniu šiuolaikinio kanibalizmo židiniu.

Gyvūnai iš prigimties nėra kanibalai. Tačiau ne visada.

Gyvūnijos pasaulyje kanibalizmas yra retas reiškinys. Bet kai kurioms rūšims tai yra visiškai įprastas dalykas.

Prieš keletą metų leidinio „The New York Times“ žurnalistė Natalie Angier aprašė, kaip savo rūšies atstovais sėkmingai užkandžiauja rupūžės agos, milžiniškus sliekus primenantys Caecilian būrio varliagyviai, rodonanugariai vorai. Pavyzdžiui, agai kitos agos ikrai yra pats gardžiausias maistas.

Bet kaip gi tą galima būtų paaiškinti logiškai, neprieštaraujant evoliucijos dėsniams? Anot N. Angier, „mokslininkai siūlo tris galimus motyvus. Tokia praktika paspartina brendimą; ji pašalina potencialius konkurentus dėl išlikimo ateityje, kurie, žinant rupūžių reprodukcinį ciklą, veikiausiai net nesusiję giminystės ryšiais; ji leidžia pasinaudoti gana gausiu maisto šaltiniu, kuris kitiems yra nuodingas, o pati aga tokiems nuodams yra atspari“.

Ir tokie evoliuciniai imperatyvai būdingi patiems įvairiausiems organizmams. Netgi žinduoliams – pavyzdžiui, mielieji tinginiai taip pat kartais nevengia patiekalų iš kanibalizmo meniu. Leidiniui „Wired“ žurnalistė Mary Bates yra rašiusi, kad esama užfiksuota atvejų, kuomet tinginiai suėda savo šeimos narius (galimai – dėl to, kad jie patiria stresą).

Tokie su žmonėmis ir gyvūnais susiję atvejai – ne šiaip įdomus dalykas paskaitinėti. Jie rodo, kad evoliucija retkarčiais gali atsigręžti prieš įprastines kultūrines vertybes. Evoliucijos variklis yra natūrali atranka ir ji ne visada „suderina pozicijas“ su tuo, kas mums, kaip visuomenei, sąmoningai atrodo kaip vertybė – kanibalizmo ir evoliucijos sąsajos yra aiškus to įrodymas.

„Kanibalizmo“ sąvoka pavadinta žmonių, kurie galbūt net nebuvo kanibalai, vardu

Kanibalizmą tyrinėjantys mokslininkai turi atsakyti į kelis sunkius, bet svarbius klausimus: kiek žmonių grupių praktikavo kanibalizmą? Kada tai prasidėjo? Kiek įprasta tokia praktika?

Klausimai yra sudėtingi, nes „kanibalizmo“ pavadinimu istorijos eigoje buvo vadinama daug skirtingų dalykų. Dėl to šiuolaikiniai antropologai yra linkę kanibalizmo terminą keisti tikslesniu – antropofagija.

Esama kultūrų, kuriose kanibalizmas yra ritualinių apeigų dalis, bet esama ir atvejų, kai kanibalizmo žmonės imasi dėl beviltiškos padėties ir bado. Bet būta atveju, kai „kanibalizmo“ etiketė buvo klijuojama už įvairiausias taktikas, kurios visuomenėje galėjo būti vertinamos kaip necivilizuotos. Kartais žodis „kanibalizmas“ tikrai nusako savo rūšies atstovo suvalgymą, kartais jis pritaikomas atsitiktinai, o kartais tai yra netiesioginis rasinis įžeidimas.

Žodis „kanibalizmas“ kildinamas iš ispaniško Karibų pavadinimo (Canibales). Ispanai karibų gyventojus apkaltino per ritualines apeigas suvalgant savo priešus, nors šiuolaikiniai mokslininkai abejoja, ar taip kada nors iš tiesų yra buvę. Kadangi Karibų gyventojai kariavo prieš kolonistus iš įvairiausių tuometinių Europos valstybių, daugelis istorikų dabar aiškina, kad gandai apie kanibalizmą buvo tik ispanų propagandinė taktika, kuria siekta sukelti baimę ir neapykantą.

Kita vertus, esama įrodymų, kad Karibų gyventojai priešų kūno dalis naudojo kaip trofėjus, taigi, ir kanibalizmo atvejai nėra atmestini – ypač kaip bauginimo priemonė kare. Bet didžiausia dalis mūsų laikus pasiekusios informacijos atkeliavo dar nuo paties Kristupo Kolumbo, kuris turėjo ir asmeninių, ir politinių priežasčių Karibų gyventojus „civilizuotai“ Europai pavaizduoti kaip visiškus laukinius.

Ritualinis kanibalizmas gali būti neįtikėtinai sudėtingas.

Vienas iš žinomiausių su kanibalizmu susijusių europietiškų veikalų – tai Michelio de Montaigne XVI a. leidinys „Apie kanibalus“. Tai buvo ne tik neįkainojamas antropologinis dabartinės Brazilijos teritorijoje gyvenusių tupinambų tautos atstovų aprašymas – jis suteikė žinių apie labai sudėtingus tuometinius kanibalizmo ritualus. Kartais tupinambai ištisus mėnesius gyvendavo su savo belaisviais ir tik po to juos suvalgydavo. Jie netgi dainuodavo vieni kitiems dainas.

Anot M. de Montaigne, kalintojai savo kalinius „linksmindavo“ „grasinimais apie artėjančią mirtį“, o kaliniai atsakydavo kažkuo panašiu į giesmes ar dainas.

M. de Montaigne rašė: „Išsaugojau kalinio sukurtą dainą, kurioje apdainuojamas iššūkis, metamas jo kalintojams – kad jie turėtų drąsiai maitintis jo kūnu, nes tuo pačiu maitinsis ir savo tėvų bei senelių kūnais, kuriuos suvalgė kalinys. „Kvailiai, šis kūnas, šios gyslos yra jūsų pačių“, – sakė kalinys“.

Muzikologas Gary Tomlinsonas, tupinambus aprašęs savo knygoje „The Singing of the New World“, aprašė šias gentis kaip „kūno ekonomiką“, kur kūnais daugelį kartų tarpusavyje keitėsi kariaujančios gentys.

„Tai buvo kartomis trukusios šių kariaujančių genčių transakcijos. Jie sakydavo: ateityje tave sučiups mano gentainiai ir mes tave suvalgysime. Ir tos transakcijos nesiliovė ilgą laiką“.

Kanibalizmas buvo praktikuojamas ir kolonijinėje Amerikoje

Galima būtų pamanyti, kad kanibalizmas – tai labai, labai gilios istorijos ir necivilizuotų šalių reliktas. Bet žmonių valgymo nesibodėjo ir ankstyvieji Amerikos kolonistai, atvykėliai iš „civilizuotos“ Europos.

2013 metais archeologai paskelbė radę įrodymų, kad kolonijiniame Džeimstauno mieste būta kanibalizmo atvejų. Tai yra ženklas, kad pirmųjų kolonistų gyvenimas buvo labai vargingas. Konkrečiai – buvo rasta keturiolikmetės mergaitės kaukolė, ant kurios rasti pėdsakai aiškiai bylojo, kad ją labai sunkią 1609 metų žiemą suvalgė šio žemyno naujakuriai.

Tai buvo fizinis įrodymas pasakojimų, kuriuos istorikai iki tol jau ne kartą buvo girdėję. Istorikas Howardas Zinnas savo knygoje „A People's History of the United States“ pacitavo vieną tos žiemos valstybinę ataskaitą: „Nepakeliamas badas vertė žmones misti gamtoje labiausiai pasibjaurėtinu būdu – savo tautiečių ir indėnų kūnu bei ekskrementais“.

„Donner Party“ atvejis – ne vien kanibalizmas

Kuomet kalbama apie kanibalizmo pavyzdžius, vienas populiariausių (taip pat nurodytas ir lietuviškame „Wikipedia“ įraše apie kanibalizmą) yra liūdnas „Donner Party“ atvejis. 1846 metais iš Amerikos rytinės dalies į vakarus per Siera Nevados kalnus keliavo kolonistų vežimų vilkstinė, kuriuos neeilinės gamtos ir kelionės sąlygos privertė imtis neeilinių išgyvenimo priemonių.

Stebėtina tai, kad nemaža dalis tuometinių šios kelionės aprašymų daugiau dėmesio skyrė keliautojus ištikusiems sunkumams, o ne pasibaisėtiniems kanibalizmo pasireiškimams. „Donner Party“ analizavusi istorikė Kristin Johnson pažymi: „Iš daugiau nei 300 laikraščių straipsnių apie „Donner Party“ 1847 metų laikraščiuose, dažniausiai pasitaikantis antraštės fragmentas buvo „iš Kalifornijos“. Žodis „kanibalizmas“ paminėtas tik septyniose antraštėse“. Anų laikų žurnalistai stengėsi pabrėžti, kad žmones pradėta valgyti tik tada, kai buvo suvalgyti visi gyvuliai, iščiulpti jų kaulai, suvalgytos jų odos ir netgi paskerstas mylimas šunelis Uno.

Be to, žmones labiau už šių keliautojų kanibalizmą, panašu, domino legendos apie jų paslėptus lobius. XIX a. pabaigoje Sakramento miesto laikraštis paskelbė, jog Truckee miestelio Kalifornijoje gyventojai „apkvaito iš susijaudinimo“ nuo legendų apie lobius ir svajojo apie atradimus, kurie „paglostytų numizmato širdį“.

Visai gali būti, kad lobis buvo viso labo mitas, tačiau tokios publikacijos yra ženklas, kad anuomet visuomenei ši istorija atrodė kur kas sudėtingesnė ir ne tokia šiurpi, kaip šiandien.

Kanibalizmas – kaip vaistas

Europiečiai tikrai nebuvo tie šventieji, kurie niekada nepuolė į kanibalizmo nuodėmę – žmonių kūnų valgymo dėmėmis nusėta visų mūsų žemyno istorija. Bet turbūt siaubingiausia ir baisiausia kanibalizmo Europoje dalis – tai žmonių kūnų naudojimas medicinoje ir farmacijoje. Štai kad ir įprastinė veikla Vokietijoje nuo maždaug XVII a. iki XIX a. pabaigos – budeliai savo uždarbį pasididindavo parduodami myriop nuteistųjų kūno dalis kaip vaistus.

Ano meto vaistinėse nieko nestebino žmogaus riebalai, raumenys ir kaulai.

Kathy Stuart knygoje „Defiled Trades and Social Outcasts“ rašoma, kad žmogaus taukai buvo pardavinėjami kaip vaistas nuo kaulų lūžių, išsinarinimų, artrito. Tiesa, šie riebalai paprastai nebuvo valgomi – jais būdavo įtrinama skaudama vieta. Bet vaistinių asortimente visada būdavo galima rasti žmogaus riebalų, raumenų ir kraujo. Be to, esama receptų, aprašančių vaistų nuo epilepsijos gaminimą: tam reikėdavo į smulkius miltelius sutrinti ir skystyje ištirpinti žmogaus kaukolę.

Atrodo keista ir barbariška? O kaip gi tada vertintumėte naujausių laikų madą – po gimdymo suvalgyti placentą?

Beveik visais atvejais visuomenės nuomonė apie kanibalizmą yra vieninga: griežtai negalima. Bet kartasi riba tarp to, kas yra kanibalizmas ir to, kas nėra, būna labai jau sunkiai įžvelgiama.

Aut. teisės: delfi.lt

(25)
(6)
(19)

Komentarai (0)