Pietų Amerikoje atrasti didžiuliai sklandantys vorai (Video)  (0)

Jei jums nerimą kelia, kad voras gali užsiropšti ant jūsų kojos ar naktį įlįsti į jūsų patalus, vertėtų susimąstyti ir apie langų uždarymą. Mat Pietų Amerikos džiunglėse entomologai atrado didžiulių sklandančių vorų rūšį.

Nors ir neturi jokių sparnų, šie vorai ne šiaip krenta, o labai sėkmingai sklendžia ore ir skrydžio metu sugeba keisti judėjimo kryptį. Peru ir Panamoje dirbantys mokslininkai atrado naktinių vorų rūšį, kurios atstovai sugeba sklandyti. Tyrinėtojų išplatintoje vaizdo medžiagoje maždaug 5 cm dydžio voras, išmestas iš didelio aukščio, užuot stichiškai kritęs, nusklendžia žemyn, apdairiai aplenkdamas medžio kamieną ir skrydžio metu kelis kartus atlikdamas gražius posūkius. Atradimas nustebino mokslininkus – jie sako, jog jokia kita vorų rūšis tokių sugebėjimų neturi. "Nesitikėjome atrasti sklandančių vorų, - "National Geographic" sakė ekspedicijai vadovavęs Luisvilio universiteto (Kentukis, JAV) tropinių augalų ekologas Stephenas Yanoviakas. – Sparnuotų vorų neegzistuoja. Skraidančių – irgi. Tačiau sklandančių, pasirodo, yra." Selenops genties vorai, užuot smigę žemyn kaip akmenukai, sugeba manevruoti ore. "Esu linkęs manyti, kad daugelis medžiuose gyvenančių padarų gana neblogai sklando – tiek gyvatės, tiek driežai, tiek skruzdės – o štai dabar atradome ir pirmą sklandyti sugebančių vorų rūšį, - sakė tyrimo bendraautorius, Kalifornijos universiteto Berklyje integratyviosios biologijos profesorius Robertas Dudley. – Tokį sugebėjimą turintys gyvūnai, iškilus pavojui būti sumedžiotam, gali persklęsti ant gretimo medžio kamieno ar nusklęsti slėptis į pažemio augalų tankmes."

Sklandančius tropinių miškų vabzdžius R. Dudley su S. Yanoviaku pradėjo tyrinėti prieš dešimt metų, kai atrado ypatingą rūšį skruzdžių, kurios nuspriegtos nuo aukštos šakos, visada sugebėdavo nusileisti ant to paties medžio kamieno, kad išvengtų susidūrimo su skruzdėmis mintančiais antžeminiais plėšrūnais. Atradimas paskatino mokslininkus pradėti keistus eksperimentus – mėtyti visus sausumos nariuotakojus (tiksliau – vabzdžius ir voragyvius) iš didelio aukščio ir stebėti jų kritimą. "Kalbant apie subrendusius sausumo nariuotakojus, sklandymo sugebėjimų turi tik skruzdės, šeriaduodegiai ir nuo šiol vorai, - pasakoja S. Yanoviakas. – Tačiau sparnų dar neturinčių jauniklių stadijoje gana neblogai sklando daugelio rūšių vabzdžiai, kurie suaugę turi sparnus – pvz., tarakonai, vabzdžiai maldininkai, žiogai ir pan."

Atlikdami eksperimentus su sklandančiais vorais, mokslininkai laipiojo po medžius ir jų viršūnėse ieškojo gerai užsimaskavusių vorų, kuriuos praminė "plokščiukais", mat jie – neįprastai plokšti. Rastus individus tyrinėtojai mėtė iš 20-25 metrų aukščio ir filmavo, kaip jie manevruoja ore. Kai kurių mėginimų metu vorai įsigudrindavo ant medžio kamieno nusklęsti nukritę ne daugiau kaip 4 metrus.

"Mūsų atradimas atveria ištisą naujų tyrimų lauką, - atkreipia dėmesį S. Yanoviakas. – Pavyzdžiui, labai įdomu būtų patyrinėti, koks yra tų vorų regėjimas, kaip jie taikosi nusileisti ant kamieno, kokią įtaką skrydžiui turi jų kūno plaukeliai ir šeriai ir pan."

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale "Interface of the Royal Society".

Vaizdo siužetas 

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(11)
(2)
(9)

Komentarai (0)