Tik stipriems nervams: teismo medicinos eksperto darbas iš arti  (0)

Nužudymai, savižudybės, įvairios žaizdos ir sužalojimai, šalta specifinį kvapą skleidžianti operacinė, kasdieniai skrodimai ir važiavimai į nusikaltimų vietas – visa tai teismo medicinos ekspertų kasdienybė.

Apie tokią, ne kiekvieną žavinčią, profesiją pasakoja Tadas Bimba, Teismo medicinos centro Vilniaus skyriaus vedėjas ir teismo medicinos ekspertas. Vyras kitų metų balandį minės savo darbo dvidešimtmetį. Ekspertas jau dvejus metus eina skyriaus vedėjo pareigas ir kaip pats sako, mirusiuosius tiria tik iš reikalo – atostogų metu, kai įstaigoje trūksta žmonių.

– Ką veikia teismo medicinos ekspertai?

– Dirbame pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų, policijos, skirtas užduotis. Jose prašoma nustatyti žmogaus mirties priežastį, įvardinti mirties laiką, kokie sužalojimai padaryti, ar vartojo alkoholį arba narkotikus. Būna ir daugiau klausimų, kurie atsiranda pagal specifiką, priklausomai nuo paties įvykio: jeigu tai nužudymas, tuomet klausimų daugiau, jei paprasta mirtis – mažiau.

Taip pat nustatome ir gyvų žmonių sveikatos sutrikdymo mastą, tai yra po įvairių sumušimų ar autoavarijų. Taip pat atliekame lytinės būklės ekspertizę, tai yra išžaginimai ir tvirkinimo veiksmai. Žinoma, dar būna visokios kompleksinės ekspertizės, pakartotinos, pavyzdžiui – dėl netinkamo gydymo.

– Kodėl pasirinkote tokią profesiją?

– Kai tik pradėjau studijuoti, nebuvo minčių apie teismo mediciną, dažniausiai visi nori būti žymiais chirurgais. Nebuvau didelis mokslo pirmūnas, nors vidurinę baigiau gerai, su sidabro medaliu, bet paskui tas mokslas ne toks lengvas buvo. Nors kuo toliau mokiausi, tai tuo geriau sekėsi. Teko mokytis 6 metus. Į chirurgiją buvo sunku patekti, ten 10 – 15 žmonių pretendavo į vieną vietą. Sudėtinga – arba turi būti didelė žvaigždė, arba – per pažįstamus.

O teismo medicina susidomėjau ketvirtame kurse. Mokiausi Kaune, ir studijų metu buvo toks ciklas, kurį dėstė amžiną atilsį docentas Antanas Cėpla, jis buvo toks savotiškas žmogus, ir tas kursas sudomino. Ta specialybė man pasirodė įdomi ir paslaptinga – kas ir kaip yra po mirties. Taigi ciklo metu susidomėjau ir apsisprendžiau.

Po 6 metų, kai baigiau mokslus, buvo bendrinė rezidentūra – metus dirbau ligoninėje, po kelis mėnesius chirurgijoje, vidaus ligų, vaikų, ginekologijos, akušerijos, infekcinių ligų skyriuose. Po to išlaikiau egzaminus, ir reikėjo rinktis specialybinę rezidentūrą, o aš jau buvau apsisprendęs. Tada du metus buvo teismo medicinos rezidentūra, metus buvau Kaune, vėliau mane profesorius Antanas Garmus pasikvietė į Vilnių – tikriausiai matė perspektyvų.

– Teko girdėti, kad jūsų darbo sąlygos yra pavojingos sveikatai. Kaip yra iš tiesų?

– Žinoma, pagrindinė nuodinga cheminė medžiaga yra formaldehidas, tai laki medžiaga, kuri garuoja, bet yra ir daug kitų pavojų. Pas mus atvažiuoja mirusieji ir iš kalėjimų, ir iš kitur užsikrėtę ŽIV ir sergantys AIDS, taigi pavojus nemažas.

Ypatingai pavojinga tuberkuliozė, kuria galima užsikrėsti ir nuo mirusio žmogaus. Ši liga plinta oro lašeliniu būdu, kai daromas skrodimas ir prapjaunami plaučiai viskas išsisklaido po operacinę. Žinoma, naudojamos apsaugos priemonės, tačiau jos ne visuomet padeda. Kai gauname užduotį, iš pradžių nežinome kas ten kaip.

Kartais gauname mirusiuosius iš ligoninių, tuomet jau būna įrašyta, kad reikia saugotis, bet taip būna labai retai. Iš tiesų tuberkulioze yra susirgę nemažai darbuotojų visoje Lietuvoje. Tik labai sunku įrodyti, kad tai profesinė liga. Taip pat yra pavojus užsikrėsti hepatitu B ar C, nuo jų mus specialiai skiepija.

– Kokią užduotį gavote kai tik pradėjote dirbti?

– Kai atvažiavau į Vilnių, dar buvo antri metai rezidentūros, bet mus įdarbino puse etato budėjimams – išvažiavimams į įvykių vietas, kai yra surandamas negyvas žmogus. Pirmojo išvažiavimo į įvykio vietą metu mačiau pakaruoklį jau pažengusioje puvimo stadijoje. Buvo lapkričio mėnuo, butuose jau įjungtas šildymas, o jis, matyt, jau kokią savaitę laiko prakabėjęs. Tai įspūdis toks nelabai koks buvo. Bet ką padarysi, žinojom kur einam.

– Kaip darbo pradžioje sekėsi pratintis prie vaizdų, kvapų?

– Kadangi iš studijų ir rezidentūros laikų jau buvau susidaręs vaizdą apie mediciną, dalyvavęs įvairiose operacijose, buvau susipažinęs su teismo medicina, tai pats žinojau, kad čia ne „Kristianos“ parduotuvė ir gerų kvapų nebus. Dabar uosle nesiskundžiu.

Žinoma niuansų būna, mirusieji atvežami ir po pusmečio supuvę, suirę, skeletuoti, net ir gera ventiliacija ne visuomet padeda. Kai dirbome senose patalpose, tai kvapas ir savaitę neišsivėdindavo. Prie kvapų niekada neįmanoma įprasti, tiesiog žinai, kad taip yra, ir viskas. Tačiau dėl blogumo problemų niekada neturėjau, nors kitiems būna, kad ir alpsta, ir vemia.

– Papasakokite apie pirmą skrodimą, kurį atlikote.

– Pirmą skrodimą atlikau dar net nepradėjęs dirbti, kai buvau rezidentūroje. Jų buvo nemažai, nes kai rezidentūros metu turėjai eiti mokytis, tai tų skrodimų būdavo bent jau vienas per dieną visada. Paties pirmo skrodimo negaliu prisiminti, nes pradėjus dirbti, vienam žmogui tenka atlikti apie 300 – 350 skrodimų per metus. Anksčiau labai daug tekdavo daryti, dabar jau gal mažiau. Pavyzdžiui, Vilniaus skyriuje per metus atliekama apie 1700 mirusiųjų tyrimų.

– Galbūt yra koks nors, kuris labai įsiminė?

– Yra visokių, sunku pasakyti ar išskirti. Buvo ir nužudymo atvejis, kai kūne ne viena dešimtis, o gal pusantro šimto pjautinių žaizdų, taip pat, dar vienas nužudymo atvejis, kai pilve yra tekę rasti šluotkotį. Kažkokio labai įsimintino nėra, viskas dažnai kartojasi, žmonės miršta nuo ligų, ir buitiniai konfliktai baigiasi panašiai – durtinėmis ar pjautinėmis žaizdomis.

Vienu metu, kai siautėjo gaujos, buvo daug šautinių sužalojimų. Yra tekę tirti ir ne vieną žinomą žmogų, tačiau pavardžių, žinoma, negaliu minėti. Ir įvykio vietose teko būti, pavyzdžiui, kai Tiomkiną nušovė, ir Daškevičių.

Žinoma, labiausiai įsimena nužudymai, kai yra daug sužalojimų. Yra ir savižudybių įdomių, pavyzdžiui kartą atvažiavome į įvykio vietą, žmogų radome savo bute, užsirakinusį vonioje. Ten nebuvo jokių langų ir aišku, kad jis ten pats užsirakino. Jį rado su didžiule pjautine žaizda kakle, gal 15 centimetrų, ir dar 32 žaizdomis krūtinės plote. Visos žaizdos vienos krypties, ašmenys nukreipti horizontaliai. Iš tų 32 žaizdų 3 buvo mirtinos. Jis pats save badėsi, bet dar ir kaklą sugebėjo persipjauti.

– Galbūt per jūsų darbo praktiką yra nutikę keistų nutikimų su kūnais?

– Mūsų vis klausia, ar nėra atsikėlęs lavonas – na, nėra, pas mus patenka jau tikrai mirę. Bet gal prieš dešimt metų buvo taip, kad budėjimo metu iškvietė kaip į lavono tyrimą, pas tokią gal devyniasdešimtmetę močiutę. Iškvietė policiją, nes sakė, kad jos jau savaitę nematė. Mes atvykome su policijos pareigūnais, patekome į jos namą ir tikrai atrodė, kad močiutė jau mirusi, bet priėjęs pamačiau, kad ji dar kvėpuoja ir turi pulsą. Iškvietėme greitąją, greičiausiai jai insultas buvo. Vėliau dar pasidomėjau, tai ji nepateko pas mus.

Ir dar vieną kartą panašiai yra buvę, nes gavome iškvietimą, kad moteris grasina nusižudyti, užsirakino tualete. Atvažiavę policijos pareigūnai išlaužė duris ir tikrai moteris buvo kažkokių vaistų prisigėrusi, jau be sąmonės, truputėlį jau pravėsusi, bet pulsas dar buvo – tai atgaivino ligoninėje, pas mus irgi nepateko. Po tokių įvykių vis pasidomiu, išgyvena žmonės ar ne.

– Kas vyksta, kai į jūsų centrą atgabena mirusįjį?

– Pirmiausia atveža į priėmimo skyrių, kuriame kūnas užregistruojamas, dažniausiai atveža specialiame polietileniniame maiše. Į sistemą įvedami mirusiojo duomenys – pavardė, priėmimo numeris, dokumentai perduodami į raštinę ir paskiriamas tyrimas. Jeigu skrodimas nedaromas iš karto, tai kūnas į šaldytuvą patalpinamas. Dažniausiai priėmimas ilgai neužtrunka. Nors kartais būna, ypač pirmadieniais, po savaitgalio – ir vieni, ir kiti veža, tai ir 20 mirusiųjų sulaukiame.

– Ar skrodimą reikia daryti kiekvienam atvežtam kūnui?

– Būna tokių atvejų, kai matai, kad senas žmogus, aiškiai matosi, kad mirtis nesmurtinė ir jo artimieji nenori, kad jam būtų daromas skrodimas. Tuomet jeigu jie gauna mirties liudijimą iš poliklinikos – skrodimo nedarome. Mes tik apžiūrime išoriškai, ar nėra smurto, jeigu reikia, pasidarome smulkius pjūvelius, pasiimam kraujo tyrimams. Bet tokie atvejai pavieniai.

Dažniausiai policija apsidraudžia, ir skrodimas atliekamas. Arba gydytojas ne visuomet nori mirties liudijimą išduoti, nes gal ligonis mėnesį ar du pas jį nesilankė. Nors visokių pasitaiko, neseniai mirties liudijimų statistiką žiūrėjau, tai būna, kad šeimos gydytojai mirties liudijimą išduoda ir pasikorimo atvejais. Man tai neįsivaizduojama, nes greitoji pagalba tokiais atvejais iš karto turėtų kviesti policiją, nežinau kaip tokie atvejai praeina.

– Ką galite sužinoti iš kūno, kai atliekate tyrimą?

– Autopsijos metu mums svarbiausia nustatyti mirties priežastį. Tada sužinome mirties laiką, sveikatos sutrikdymo mastą, sužalojimus – kaip jie padaryti, ar jie turėjo įtakos mirčiai, ar jie nežymūs, ar nesunkūs, ar sunkūs. Papildomai tyrimo metu paimamas kraujas ir šlapimas, jeigu jo yra, nes ne visuomet būna. Jie naudojami etilo alkoholiui, narkotinėms medžiagoms nustatyti. Jei kūnas supuvęs ir kraujo nėra, tai imamas šlaunikaulio ilgojo kaulo fragmentas, kad būtų galima nustatyti tapatybę. Dar imami vidaus organai – skrandis, žarnos, inkstas, kepenų dalis – jei reikia išsamesnių tyrimų.

Jei mirties priežastis tyrimo metu neaiški, atliekami histologiniai tyrimai – iš kiekvieno organo išpjaunami maži gabalėliai, jie fiksuojami formalino tirpale ir siunčiami į histologijos laboratoriją. Ten padaro specialius pjūvius, audinius padeda ant stiklelių ir mikroskopu žiūri pakitimus. Esant apsinuodijimui ar gaisro atveju, tiriamas kraujas, siunčiame į toksikologijos laboratoriją. Dar yra specialus tyrimas skenduoliams, ieškoma diatominio planktono – tam tikrų vandenyje esančių dalelių. Jeigu jų randi plaučiuose, tai dar nereiškia, kad žmogus paskendo, bet jei randi inkstuose ir kepenyse, tai patvirtina, kad žmogus nuskendo.

Nenustatytos tapatybės mirusieji tiriami daugiau, yra įvairūs identifikaciniai blankai, juose aprašomi dantys, ieškoma įvairių randų, neįprastų kūno ypatybių, iš kurių kūną būtų galima atpažinti. Jei neatpažintas kūnas yra skeletuotas, tai dažniausiai atpažįstama iš DNR, duodamas preliminarus amžius.

Nužudymo atvejais vėl kitaip, reikia atsakyti į daugiau klausimų – tiriamos žaizdos, kaulų lūžiai, siunčiama į kriminalistikos laboratoriją, ten aiškinamasi, kaip tai padaryta, kokiu daiktu. Galbūt atsiunčia nužudymo įrankius, tada ir jie tiriami.

– Tokie tyrimai labai primena amerikietiškus detektyvinius serialus.

– Na, panašu, bet nėra taip paprasta, kaip rodo. Nebūna taip, kad atėję į įvykio vietą iškart susidarome nuomonę, iš kur čia šauta ir kokia trajektorija – taip nebūna, atliekamos balistinės ekspertizės. Žinoma, jei randi kulką, tada viskas kiek paprasčiau, lengviau nustatyti ginklą.

– Kas su žmogaus kūnu vyksta po mirties?

– Dažniausiai rekomenduojame, kad mums atvežtų kūnus, kai praeina bent 6 valandos po mirties. Kai prasideda tos lavondėmės, kurias žmonės dažnai palaiko sumušimais, nors tai yra tiesiog kraujo pasiskirstymas pagal traukos dėsnį. Medžiagų apykaita nebevyksta, kraujas pereina per kraujagyslių sieneles ir susirenka žemesniuose paviršiuose. Jeigu praėjus mažiau nei 6 valandoms nuo mirties ir apversi kūną, pakeisi jo padėtį, tai kraujas dar persiskirstys. Bet vėliau kraujas pozicijos nekeičia, įsitvirtina audiniuose ir lieka.

Taip pat kaip ir su stingimu – raumenys po mirties stingsta. Pradeda stingti po pusvalandžio ar valandos nuo kramtomųjų, smakro, tada rankos ir kojos. Raumenys visiškai sustingsta, ir po 5 – 6 valandų nuo mirties jų negali pajudinti. O po trijų parų, ta pačia tvarka, nuo kramtomųjų iki kojų, prasideda atvirkštinis procesas, raumenys atsipalaiduoja. Jeigu kūnas randamas po 4 – 5 parų, tai dažniausiai raumenys būna patys atsipalaidavę, tada, žinoma, jau prasideda puvimo reiškiniai, dažniausiai pradeda žaliuoti pilvas.

Tokie požymiai naudojami mirties laikui nustatyti įvykio vietoje – matuojama temperatūra, žiūrimas sustingimas, lavondėmės – tai yra ankstyvieji lavoniniai reiškiniai. Vėlyvieji jau yra puvimas. Šiltuoju metų sezonu apie mirties laiką galima spręsti net iš musių, jeigu padeda kiaušinėlius. Musės išsiritimo ciklas trunka apie 24 valandas, tai galima spręsti prieš kiek maždaug laiko žmogus mirė – jei randami tik kiaušinėliai, vadinasi mirė 3 prieš tris valandas, jei lėliukės ar lervos – dar anksčiau.

– Galbūt būna, kad niekas neatpažįsta kūnų? Ką tuomet su jais darote?

– Būna tokių atvejų. Jeigu kūnas neatpažintas, tai atlikę tyrimus informaciją siunčiame į policiją, ten yra paieškos skyrius, ir jie jau ieško artimųjų. Jei kūnas nesupuvęs, tai paimami pirštų atspaudai, padaromos nuotraukos. Jeigu randa artimuosius, tai jie vėliau atvažiuoja atpažinti kūno, jeigu tai įmanoma vizualiai – iš rūbų, iš veido ir viso kito. Tuomet surašomas protokolas, ir jį išsiveža laidoti.

Būna ir supuvusių, tada pagal DNR ieškoma. Daugmaž visi atpažįstami, nors tas atpažinimas gali trukti ir penkis mėnesius, nes niekas be leidimo negali palaidoti. Būna tokių, kurie neatpažinti ir praėjus metams, tai prokuratūra duoda leidimą, ir kūnas palaidojamas valstybės lėšomis. Jei po palaidojimo kas nors iš giminių visgi atsiranda, tai mes turime išsaugoję DNR pavyzdžius, tuomet juos sulyginame, ir giminės kartais net perlaidoja kūną.

– Minėjote, kad tyrimams imamos ir vidaus organų dalys. Ar jūs jas saugojate ar sunaikinate?

– Kraują mes saugojame metus laiko, paskui sunaikinamas, nes neturėtume vietos kitiems pavyzdžiams. Vidaus organų gabalėliai saugomi apie 5 metus ar ilgiau. Specialistų parašytos išvados archyve saugomos gal 25-erius metus. Viskas yra saugoma nustatytą laiką.

O naikiname ne mes patys. Kiekvieną mėnesį vyksta komisijos posėdis, surašomas protokolas, kokias medžiagas reikia sunaikinti ir atvažiuoja medicininių atliekų naikinimo firma, kuri ir užsiima tuo. Niekas neišmeta organų į šiukšlių dėžę ar neišpila į kanalizaciją skysčių.

– Gal yra kokių nors atvejų, kai jums ypač nemalonu daryti tyrimą?

– Patys nemaloniausi tyrimai jaunų žmonių, o ypač vaikų. Būna ir kūdikių, ir ką tik gimusių. Yra buvę ne vienas nužudytas naujagimis. Sunku kažką ir komentuoti apie tai.

Būna ir tokių, dažniausiai savižudybių, kai žmogus po traukiniu palenda. Jei žmogus atsigula ant bėgių, tai dažniausiai kūnas būna perdalintas pilnai, yra buvę, kai galva atskirai nuo kūno po tokio įvykio buvo.

– Ar po tyrimų tokių kūnų dalis susiuvate į vieną?

– Dažniausiai ne, mes kūną ištiriame, ir viskas. Nebent giminės prašo, tada galime susiūti laikinai. Paprastai ten viskas taip sutraiškyta, kad nelabai ką išeina padaryti, dažniausiai tokius kūnus uždaruose karstuose laidoja. Prieš keletą metų turėjome parašiutininką, kurio parašiutas neišsiskleidė. Sveiko kaulo nebuvo. Kolegos, kurie buvo įvykio vietoje, pasakojo, kad ten žemė 10 centimetrų įsiplojusi. Ir nieko nepadarysi, tiesiog turi tirti.

Į viską žvelgi kaip į darbą, jausmams vietos nėra, nes jeigu reaguosi, vadinasi, negali dirbti. Taip, su mirusiojo kūnu reikia elgtis pagarbiai, bet kad ir kaip tą širdį spaustų, reikia tvardytis.

– Ar niekada neteko tirti pažįstamo žmogaus kūno?

– Tirti neteko, bet teko būti įvykio vietoje. Tik nuvažiavęs į įvykio vietą pamačiau, kad ten nusišovęs mano geras draugas. Turėjau atlikti savo darbą – apžiūrėti kūną, bet tolesnio tyrimo nereikėjo daryti. Aš, aišku, nenorėčiau tirti savo artimo žmogaus ar pažįstamo.

– Ar dirbant tokį darbą neapima slogi nuotaika ar liūdesys?

– Dėl darbo tai ne, manau, kad darbas yra darbas, jis tave maitina, ir viskas. Man tiesiog patinka, įdomu, bet didelių džiaugsmų ar liūdesių dėl darbo nebūna. Mūsų kolektyvas didelis, bendraujantis, pajuokaujam kartais ir visa kita, bet kai dirbti – tai dirbi.

– Galbūt pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja ar mažėja studentų pasirinkusių teismo medicinos ekspertų specialybę?

– Sunku pasakyti, nors pastaraisiais metais tikrai jų nemažai atsiranda. Anksčiau tai tikrai vienetai eidavo į tą teismo mediciną, kaip, pavyzdžiui, aš žinojau savo galimybes, galbūt norai ir buvo kitokie, bet jau buvau apsisprendęs.

Dažniausiai prašymus rezidentūrai galima paduoti į kelias sritis ir jeigu nepraeina kažkur kitur, tai ateina į teismo mediciną. Šiemet buvo atėję du rezidentai – vaikinas ir mergina – vaikinas pasiliko, o mergina išėjo, nes ji norėjo kažkur kitur ir ten nepateko.

Yra dabar tų rezidentų, kaip nekeista. Dabar ir darbo sąlygos tikrai neblogos, ir į naujas patalpas nuo 2008-ųjų esam persikėlę. Palyginus su tuo, kur mes Šiaurės miestelyje dirbome, tai ten buvo tragedija. Žinoma, darbo užmokestis galėtų būti didesnis, nors nėra jis jau toks ir mažas, bet ligoninėse daktarai tikrai daugiau uždirba. Bet nieko, nesiskundžiam, viskas gerai.

Karolina Bobinaitė
Lrytas.lt

 

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Karolina Bobinaitė

(60)
(0)
(60)

Komentarai (0)