Antrojoje itin išsamios ir įdomios publikacijos apie gražiosios Barboros Radvilaitės sveikatą ir mirtį nagrinėjami paskutinieji jos gyvenimo metų mėnesiai. Medikų konsiliumas taip pat pateikia diagnozę, kuri veikiausiai ir pakirto Žygimanto Augusto žmoną.

1551 m.

Kitų metų pradžia nežadėjo nieko gera. Barboros tiesiog neapkentęs karaliaus sekretorius S. Bojanovskis, remdamasis medikų spėjimais ir ligonės būkle, ypač dėl nepakeliamo iš jos sklindančio kvapo sausį gana tiksliai išpranašavo, jog ji gali išgyventi ilgiausiai iki gegužės [54]. Išsigandę dėl padėties sunkumo, vasario pradžioje į rūmus savo mediką išsiuntė M. Radvila Rudasis, o Radvila Juodasis – net tris gydytojus. Vasario 11 d. M. Radvilos Juodojo duomenimis, Barboros būklė stabilizavosi, nors ir negerėjo (ta choroba in uno et eodem statu).

Ligonė labai išseko (exinanita), sulyso, „liko vieni kaulai ir kūno atrodo maža“ [55]. S. Bojanovskis eilinį kartą vasario 23 d. ciniškai konstatavo, jog karalienės mirtis jau neabejotina, tik nenuoširdūs medikai dar manė, kad ji gali išgyventi iki rugsėjo. Tuo metu Barbora jau suprato tikrąją padėtį ir prašė vyro palaidoti ją Lietuvoje. Vienintelis nenorėjęs tuo patikėti buvo Žygimantas Augustas. Dvariškio konstatavimu, puvo visi ligonės viduriai (putrefacta sunt), tvyrojo neįtikėtina smarvė (incredibilem fetorem). Pati karalienė prašė aplinkinių palikti jos miegamąjį. Tik valdovas beveik nuolat budėjo prie sunkiai sergančios žmonos ir vienintelis pakentė nuo ligonės sklindantį kvapą [56]. Jį bandyta nustelbti gaminant specialius kvepalus (odoramentum). Vienus tokius kovo 6 d. pagal gydytojo Piotro receptą Barborai pagamino minėtas vaistininkas F. Carborto [57]:

Rp. (recipe)

Pulvis Cariophilorum (pulvis Caryophyllorum) – sutrinti gvazdikėliai.

Pulvis macis (Macys) – sutrintas muskatas.

Pulvis ligni aloes – sutrintas alavijas.

Pulvis cardamomi – sutrintas kardamonas.

Galliae muscatae Mesue – (mišinys alavijo, muskuso, ambra (iš kašalotų virškinamojo trakto), tragakanto derva (iš kulkšnės genties augalų) ir rožinio vandens).

Styracis citr. aa dr. I – stirakinė derva.

Musci – muskusas.

Ambrae aa gr V – ambra.

Aq. rosarum unc. VI – rožių vanduo.

Aq. lavandulae unc. III – levandų vanduo (Flor. I gr. 20),

Dr Petrus iussit.

Pavasario pradžioje padėtis blogėjo. Barbora Radvilaitė tapo labai jautri, verkdavo be didesnės priežasties. Žygimantas Augustas uždraudė žmonai skaityti brolio laiškus, neleido į jos apartamentus M. Radvilos Rudojo tarnautojo Nešikos netgi kalbėti apie galimą brolio atvykimą į Krokuvą. Kovo 4 d. karalienės sekretoriaus S. Košutskio teigimu, Barborai ant pilvo išsikėlė nemažas pūlinys (apostema [...] na żywocie). Medikai kaip paskutinę priemonę manė jį prapjauti, tačiau niekas nedrįso teikti šviesių prognozių: arba pasisektų, arba karalienė mirtų, apskritai, dauguma nesitikėjo nieko gera [58]. Pavojų karalienės gyvybei įžvelgė ir pagrindinis ją gydęs medikas Piotras iš Poznanės, ir dvariškiai.

Kovo 4 d. B. Pohibelis rašė, jog jaunosios karalienės sveikata labai silpna. Jai pilve (bambos srityje) išsikėlė didelis auglys (geschwülst hudt gross) [59]. Net Žygimantas Augustas kovo 5 d. su dideliu skausmu (absque magno dolore) turėjo pripažinti prastą Barboros būklę. Nusiminęs valdovas svainiui detaliai aiškino, jog ant pilvo iš sukietėjimo (s onej żywota twardości), kurį karalienė turėjo, susidarė didelis, labai aukštas pūlinys (wrzód). Jis labai suminkštėjo ir taip pritvinko, kad tapo visiškai minkštu, tikėtasi, jog išsivalys [60]. Buvo sukviesti medikai (du kartus dar ir miesto medikai, o kovo 4 d. B. Pohibelio laiške nurodyta tiksliau – 8 medikai), kurie priėmė sprendimą jį išvalyti, baimindamiesi, kad jo turinys nenutekėtų į vidinius organus. Manyta, jog, sėkmingai atvėrus ir išvalius jį, karalienė dar galėjo pasveikti. Apie Barboros Radvilaitės skausmą ir labai pritvinkusį pūlinį, tikintis kas valandą jo pratrūkimo ir be medikų įsikišimo, patvirtino Barboros pataurininkis J. Sinovskis.

Kovo 5 d. apie pratrūkusį pūlinį (apostema) informavo S. Košuckis [61]. Žygimantas Augustas svainiui atsakė dėl dar vienos žiniuonės siuntimo pas ligonę, nes ją jau prižiūrėjo tokia, kuri išmanė apie užkalbėjimus (in arte incantamentorum bene versata et perita). Ją kaip ir dar dvi žiniuones iš Lietuvos įsakmiu karaliaus prašymu atsiuntė M. Radvila Juodasis, nors pats gana skeptiškai vertino jų galimybes, jo manymu, jau yra blogiausia, kai „bobos gydo“. Dvi rusėnės ir viena žydė buvo atrinktos pasitarus su „visomis Palenkės poniomis“. Tos žiniuonės mokėjo gydyti apnuodijimus bei nusimanė apie gimdą, „dėl kurios karalienė kentėjo“ [62]. Kovo 11 d. Žygimantas Augustas džiaugėsi ligonės būklės pagerėjimu, nes „vos tik pridėjus du labai lengvus pleistrus, kuriuose labai mažai griaužiančių medžiagų buvo, tas pūlinys pratrūko. O pratrūko jis pats nuo antrojo pleistro“.

Karaliaus manymu, tereikėjo, kad žmona būtų kantri ir klausytų bei vykdytų visus medikų nurodymus valant pūlinį. Kadangi ji „to nenorėjo daryti“, Žygimantas Augustas primygtinai, net kelis kartus prašė svainio įtikinti Barborą taip elgtis [63]. Kovo antroje pusėje karalienei kiek palengvėjo, nors ji buvo „vis dar silpna“ ir nuo jos toliau sklido nepakeliamas kvapas [64]. Žygimantas Augustas į Lietuvą netgi persiuntė M. Radvilos Rudojo atsiųstą žiniuonę, juolab, kad prie valdovės buvo ir ją prižiūrėjo karaliaus surasta moteris. Netgi M. Radvila Juodasis kovo 31 d. šlovino Viešpatį, kad „tiek ilgai nieko bloga negirdėti, vien tik visi praneša geras naujienas“ [65]. Tiesa, Barborą labai išvargino, daug jos fizinių jėgų bei nervų pareikalavo kovo 31 d. karalienės Bonos pasiuntinybė. Matydama beviltišką marčios padėtį, Bona atsiuntė pas Radvilaitę savo nuodėmklausį pranciškoną Pranciškų Lesmaninį pareikšti motiniškų sveikinimų. Karalienė pasiuntinį priėmė gulėdama lovoje ir po tos pasiuntinybės labai nusilpo. Visgi turėdamas geriausių vilčių apie „diena iš dienos“ (ex tempore in tempus) gerėjančią žmonos sveikatą balandžio 1 d. svainiui skubėjo pranešti Žygimantas Augustas. Tuomet pradžioje kairėje, o vėliau dešinėje pusėje dėl pratrūkusio ir besivalančio pūlinio ėmė mažėti sukietėjimas, apėmęs ligonės pilvo apačią iki bambos.

„Tas pūlinys labai gerai valosi ir jau visas kairysis šonas ir tas sukietėjimas, kuris jame buvo, pradingo. Iš dešiniojo šono dabar pradėjo bėgti pūliai, karščiavimas taip pat jau seniai praėjo, išskyrus dabar, nes pūliai tame dešiniajame šone truputį susilaikė, todėl dvi dienas karščiavo. Kad jau pūliai (sanies) pradėjo ir labai gerai bėga, tai ir karščiavimas liovėsi [...] nes ir kojas, kurios buvo sutinusios, kuo toliau tuo labiau atleidžia, o tie pūliai iš pūlinio labai gerai teka“ [66]. Manyta, kad pavojus gyvybei praėjo ir ligonė jautėsi vis geriau (de die in diem convalescit) [67]. Barboros dvaro maršalkos Stanislavo Macejovskio tvirtinimu, nors liga karalienę labai „išvargino ir išsekino“, „kiek aš iš matymo ir medikų galiu suprasti, karalienė jaučiasi geriau [...] liga atsitraukia (morbus declinatione)“ [68]. Balandžio pradžioje Barbora dar vis karščiavo (febram continuam). M. Radvilos Juodojo susirūpinimą kėlė didžiulis ligonės išsekimas ir sulysimas bei tai, kad ji valgė labai mažai. Baimintasi, kad neįsimestų kokia neišgydoma liga, kaip džiova (in marasmatam vel eticam) [69].

Antrą balandžio savaitę karalienė nebesikėlė iš lovos, dėl silpnumo labai mažai galėjo kalbėti, jai tino kojos. Barboros kūnas, anot S. Bojanovskio, tiesiog sudžiuvo (siccior), nors ligonė, ciniškiausiu to paties sekretoriaus palyginimu, valgė ir gėrė tartum kupranugaris (sicut camellus), bet viską išvemdavo. Drastiškai aprašydamas karalienės kančias, mezoginistas S. Bojanovskis piktinosi, kad ji ir toliau siekė išlaikyti savo orumą, netgi esant tokiai sunkiai būklei, rūpinosi išvaizda. Tik toks negeranoriškas žmogus kaip Bojanovskis galėjo žiauriai iš to pasišaipyti. „Iš viso nėra nė vieno, kuris tikėtų, kad ji gali gyventi, tačiau iki šiol nenustoja savo veido gražinti, kad mus iki paskutinio savo atodūsio apgautų“ [70]. Daugumai dvariškių jau buvo aišku, kad Radvilaitė nebeišgyvens. Balandžio 14 d. valdovo sekretorius L. Monti rašė, jog karalienė jaučiasi labai blogai ir jau viskas yra absoliučiai beviltiška (omnino desperata) [71].

Galbūt, ligonei padėjo balandžio 14 d. atliktas dar vienas kraujo nuleidimas [72]. Barborai po tuputį ėmė atslūgti stiprus kojų tinimas, pradžioje atleido beveik visą vieną koją, po truputį tinimas slūgo ir kitoje. Tačiau greta tos vietos, kur prieš tai buvo pūlinys, atsirado ir pratrūko naujas gumbas (guzik) ir iš jo prasiveržė pūliai su krauju. Dėl pūlinio Barbora balandžio 15 d. vėl pradėjo karščiuoti. Žygimantas Augustas netgi tada nenorėjo tikėti, kad tai jau viskas [73]. Ir tik gegužės pradžioje jam teko konstatuoti, jog žmonos sveikata buvo „dideliame pavojuje“ (in magno est periculo). Karalienę pradėjo labai pykinti (wielkie mdłości), ji vėmė ir silpo [74]. Barbora dar paprašė vyro išvežti ją iš Krokuvos į Nepolomicus ir dėl to Žygimantas Augustas įsakė gaminti didžiulį vežimą, kuriame tilptų karalienė su lova. Tačiau nespėta nei jo pagaminti, nei nugriauti Florijono vartus, per kuriuos jis nebūtų galėjęs pravažiuoti [75]. Kaip pats karalius pranešė svainiui dėl pūlių, kurie nuolat tekėjo iš pūlinio, Barborai galiausiai supūliavo viduriai (viscera egzulcerowała) ir gegužės 8 d. 18 val. „mūsų miela žmona“ mirė [76].

Barboros Radvilaitės ligos klinikos santrauka

Barbora ankstyvoje jaunystėje ypač sunkiai nesirgo. Greičiausiai buvo vaisinga, gal net pirmosios santuokos metu pastojo. Ištekėjusi už Žygimanto Augusto, tikėtinai du kartus 1547 m. ir 1548 m. patyrė persileidimus. 1547 m. lapkritį 25 metų Barborai dėl nervinės įtampos persileidimu baigėsi ankstyvas nėštumas. Po to Barbora Radvilaitė sirgo savaitę, jai buvo skirti gimdą valomieji ir vaisingumą skatinamieji vaistai. Sveikstanti moteris tapo labai jautri. 1548 m. pavasario pab./vasaros pr. dėl patirtų išgyvenimų jai galimai įvyko dar vienas persileidimas.

Sirgo ji birželį–liepą ir ne taip stipriai lapkritį. Ligos simptomai liko neaiškūs. Žinoma, jog rudenį ligonė blogiau jautėsi po labai jos mėgiamų maudynių. 1549 m. gegužės viduryje medikai jai diagnozavo akmenligę. Dėl didelių skausmų ligonė negalėjo net pasirašyti laiško, jai buvo sunku gulėti. Liepos mėn. neaišku kuo ir kaip ji pradėjo gydytis „pilvą“, bet rugpjūčio ketvirtosios naktį karalienę ištiko vienas sunkesnių priepuolių. Skausmo kamuojama Barbora tapo dirgli, konfliktavo su dvariškiais.

Beveik metus (iki 1550 m. rudens) karalienė stengėsi nuslėpti ligą. Dėl to negalėjo savęs tausoti, atvirkščiai – turėjo būti ir buvo fiziškai labai aktyvi. Tačiau padidėjęs jautrumas, priešuždegiminių ir antiseptinių tepalų skyrimas tuo metu byloja daugiau apie sirgimą nei apie jos sveikatą. Nuo 1550 m. lapkričio, ypač po vis atidedamos karūnacijos (gruodžio 7 d.) liga tapo visiems akivaizdi, pasirodė pirmieji pranešimai apie nešvarias išskyras ir nuo ligonės sklidusį blogą kvapą. Neaišku kuriuo laiku Barborai pilvo srityje nuo gaktikaulio iki bambos susidarė sukietėjimas. Galbūt, jis galėjo susidaryti dėl pūlinio uždegimo skysčio eksudato [77]. Gal net medikai pradžioje jį įvardijo kaip „akmenį“, nes, išskyrus apie didelį skausmą, daugiau jokių tokio akmens sukeliamų simptomų nepateikta. Su laiku (nuo kovo pradžios) pilvaplėvėje sukietėjimo srityje išryškėjo didelis iškilimas (apostema, geschwülst, wrzód). Medikai taikė tik kraujo nuleidimą (prieš gruodžio 7 d.), taip pat užkalbėjimais ligonės kančias lengvino žiniuonės. Delsta prapjauti darinį, kol pagaliau jis pats tiek pritvinko, kad iš jo (kovo 5 d.) išsiveržė ir ėmė bėgti dvokiantys pūliai.

Ligonė jautė labai stiprius skausmus, jai labai sutino kojos. Priklausomai nuo pūlių sunkimosi eigos, Barbora beveik ištisai karščiavo. Pūliams sunkiantis, po mėnesio (balandžio 1 d.) ėmė mažėti sukietėjimas pradžioje kairiajame pilvo šone, po to ir dešiniajame. Gal dėl dar vieno kraujo nuleidimo balandžio viduryje arba dėl pūlinio valymosi ligonei po tuputį ėmė atslūgti kojų tinimas. Balandžio viduryje greta ankstesnio iškilimo atsirado ir pratrūko dar vienas darinys (guzik), iš kurio prasiveržė pūliai su krauju.

Visą tą laiką nuo sergančiosios sklido aplinkiniams nepakeliamas kvapas. Barbora jau nuo 1551 m. pr. pasidarė ypač jautri, ji 1550 m. pab.–1551 m. pr. labai sulyso ir išseko, ne tik valgė mažai, bet ir dažnai vėmė. Nuo antros balandžio savaitės ligonė nebesikėlė iš lovos, savaitę prieš mirtį ją itin pykino. Gegužės pr. tekantys pūliai užkrėtė vidurius ir gegužės 8 d. karalienė mirė. Be to, Barborai Radvilaitei kažkuriuo metu ėduonis buvo pažeidęs kairės pusės apatinį krūminį dantį. Jis visiškai sunaikino danties karūnėlę ir lėmė periodonto uždegimą [78].

Barboros Radvilaitės mirties priežastis amžininkų akimis

Trys skirtingos versijos ėmė sklisti karalienei sunkiai sergant ir netrukus po jos mirties. Nemažai buvo tokių, kurie manė, kad Radvilaitė buvo nunuodyta karalienės Bonos liepimu. Šią versiją jau XIX a. pab. argumentuotai atmetė Fr. Giedroyć ir vėlesni autoriai. Galima tik paminėti, jog tokiems teiginiams atsirasti pagrindą davė Bonos priešiškumas marčiai bei Žygimanto Augusto įtarinėjimai motinos atžvilgiu, jo rūpestis dėl žmonos saugumo. Bijota ne tik nuodų, bet ir užkalbėjimo. Dėl to dar 1551 m. kovą valdovas įsakė M. Radvilai Juodajam atsiųsti į dvarą žiniuones, kurios nusimanytų būrimuose ir mokėtų gydyti apnuodijimus. Įtariant dėl užkalbėjimo arba kitų piktų kėslų, 1551 m. pavasarį M. Radvila Juodasis sugavo ir Bresto pilyje, kur ir pats buvo, įkalino vieną Bonos moterį. Ją saugojo sargyba, kad „manęs ar pilies nesudegintų arba bobos neišvogtų“. Didikas moters neišlaisvino nei po Bonos raštininko Boguckio pasiuntinybės. Senoji karalienė prašė nežudyti nekaltos jos tarnaitės, nes tai, ką ji prikalbėjo, padarė dėl kankinimų.

Komentarai (3)