Švedijos profesorius įsitikinęs: naujasis Lietuvos įstatymas dar labiau padidins emigraciją  (5)

Tas pats Prancūzijoje, kur socialistinė vyriausybė ir socialistas prezidentas Francois Hollande'as ėmėsi panašios užduoties. Prancūzijos atveju jie net sustabdė debatus parlamente ir siekia juos įgyvendinti be parlamento pritarimo, remdamiesi 49.3 Konstitucijos straipsniu.

Taigi, kaip matote, paradoksalu, bet dažnai tokių pokyčių imasi socialistinės vyriausybės, kurios dažnai labai minimaliai atsižvelgia į demokratines taisykles. Mano požiūriu, tai vienas labiausiai susirūpinimą keliantis aspektas. Dėl šios priežasties prancūzai dalyvauja pilietiniame maište dėl Darbo kodekso reformų visoje Prancūzijoje. Šiuo metu Prancūzijoje vyksta masinis pasipriešinimas, panašūs procesai vyksta Pietų Korėjoje, nors apie tai mažai kalbama Vakarų žiniasklaidoje. O Lietuvoje jūs žinote visą istoriją: A. Butkevičiaus vyriausybė stūmė šias reformas net prieštaraujant prezidentei.

- Kiekvienos pusės pozicija buvo paremta argumentais, kurie turi ir moralinį užtaisą – esą tai teisinga, o tai – neteisinga. Kodėl? Juk paprasčiau pateikti racionalius ekonominius skaičiavimus.

- Kalbant paprastai, viskas sukasi apie tai, kas susimoka sistemai atsigaunant po ekonominės krizės. Kas – kapitalas ar darbuotojai? Tačiau, kad viskas neatrodytų taip paprasta, viską reikia apvilkti gerais argumentais. Geriausias būdas pateisinti reformas yra pasitelkti moralinius argumentus, kurie teigia, kad reformos yra būtinos, teisingos ir tinkamos esamai situacijai. Tai paprasčiausia konkurencija tarp ideologijų, kuria siekiama padidinti moralinę verslo klasės viršenybę ir sumažinti moralinę eilinių dirbančių žmonių vertę, jei jie nepasirašo po nauja lankstaus saugumo ir reformų darbotvarke.

Tiesiog nesiplėsdamas noriu pasakyti, kad šios reformos yra pateisinamos moraliniais argumentais, o taip darant žmogaus vertingumas yra apibrėžiama visiškai naujai. Taigi tie, kas nepritaria reformai, yra apšaukiami sovietinės sistemos liekanomis arba tokiais, kurie negali prisitaikyti prie modernių laikų, stokoja lankstumo ar tiesiog yra darbo rinkos paraštėse.

Kitaip tariant, reformos priešininkai vaizduojami gerovės vartotojais, o ne kūrėjais. Mano požiūriu, tai labai nerimą keliantis ir visuomenę priešinantis procesas, kuris sumenkina paprastų žmonių ir paprastų darbuotojų vertę.

- Jūsų nuomone, ar gali būti taip, kad naujasis Darbo kodeksas paskatins nelygybės didėjimą visuomenėje, ar tai – pernelyg toli siekianti ir per drąsi išvada?

- Tai vienas argumentų, kurį pasitelkė profesinės sąjungos: kad šios reformos teikia didesnę reikšmę rinkai ir verslo interesams nei visuomenei. Manau, šis argumentas yra iš dalies teisingas, rimtas ir svarbus. Kaip visa tai veikia, priklauso nuo interesų derinimo, nors labai dažnai viskas daroma darbuotojų sąskaita. Man atrodo, kad šis Darbo kodeksas yra sukurtas tam, kad maksimizuotų pelną ir perrašytų dalyvavimo darbo rinkoje taisykles taip, kad jos būtų naudingos darbdaviams. Tai neišvengiamai padidins socialinę nelygybę, sumažins darbuotojų saugumą. Tai tikriausiai padidins ir tolesnę darbo jėgos emigraciją.

- Vienas pagrindinių premjero A. Butkevičiaus argumentų už Darbo kodeksą buvo tas, kad po reformos bus daugiau darbo vietų, tuo tarpu darbdaviai jau dabar skundžiasi, kaip jiems sunku rasti kvalifikuotos darbo jėgos. Kaip įvertintumėte tokį argumentą?

- Visiškai teisingai. Kur tik panašios reformos buvo įgyvendinamos, visur buvo pabrėžiama, kad bus sukuriama daugiau darbo vietų. Tačiau aš nematau tam pagrindimo. Visi pateikiami skaičiai yra mitas, jie ištraukti iš oro. 85 tūkst. naujų darbo vietų? Nemačiau jokių duomenų, kurie pagrįstų šiuos skaičius.

- Tačiau, kaip suprantu, visoje šioje diskusijoje dėl Darbo kodekso jūs įžvelgiate tam tikras darbo jėgos solidarizavimosi užuomazgas?

- Taip, teisingai. Tai labai svarbus aspektas. Verslas ir darbdaviai gali bandyti apriboti darbuotojų apsaugą ir teises, tačiau visuomet būna atoveiksmis, net ir Lietuvoje. Visuomet neišvengiamai kyla pasipriešinimas ir jis yra pagrįstas tuo, kad žmonės kasdieniame gyvenime pastebi, jog jų darbe stokojama socialinio teisingumo, kad jų teisės susiaurėjo ir paprastai dėl to supyksta. Kaip tas pyktis išreiškiamas, priklauso nuo nacionalinio konteksto. Lietuvoje profesinės sąjungos nėra stiprios. Bet žinote, galima išbarti darbdavius, juos paspausti, galiausiai, jie nebus patenkinti neturėdami gerų, produktyvių, pasišventusių darbuotojų. Ir daugeliu atvejų darbuotojai nuspręs išeiti, pasitraukti – gal jie negalės išeiti į kitą darbą Lietuvoje, bet visuomet galės išvykti svetur.

Atmosfera darbo vietoje, darbo sąlygos, 8 valandų darbo diena yra esminis dalykas žmonėms, o užgaulus ar autoritariškas vadovavimo būdas šiais laikais negali būti toleruojamas. Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje. Ir tai reali problema.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Eglė Samoškaitė

1 | 2

(58)
(3)
(55)

Komentarai (5)

Visi šio ciklo įrašai