Jauną vyrą medikų elgesys pribloškė labiau nei gresianti mirtis: „esu pakerėtas Lietuvos gydytoju darbu“  (1)

Pastaruoju metu matydavau aibę straipsnių ir reportažų apie tai, kokia tragiška Lietuvoje medicina, koks prastas aprūpinimas, kokie beširdžiai ir viskam abejingi medikai, kuriems geriausias priminimas, jog jie yra prisiekę padėti žmogui, yra putlus „vokelis“, kad beveik buvau tuo įtikėjęs...

Tačiau šių metų gegužės mėnesį man pačiam teko akis į akį susidurti su šiuo monstru – Lietuvos medicina. Pirmą kartą gyvenime (man 34 metai) patekau į ligoninę, o tiksliau į Klaipėdos universitetinę ligoninę (toliau – KUL). Pajutau staigų, nežmonišką galvos skausmą.

Kadangi visi žinome apie eiles tyrimams, šeimos gydytoja nusiuntė išsitirti į stacionarą. Aš pasirinkau KUL.

Atvykęs į KUL plyštančia galva vargais negalais patekau pas kažkokį žmogų baltu chalatu, kuris sutiko mane priimti. Pradėjus bendrauti su šiuo žmogumi, pasijutau taip, tarsi manimi rūpintųsi mažų mažiausiai giminaitis – nuramino, paaiškino, ką įtaria, pasirūpino, kad nedelsiant būtų atlikta kompiuterinė galvos tomografija bei paguldė į ligoninę.

Vėliau paaiškino, jog tyrimas tomografu neatsakė į jo klausimus, todėl reikės dar vieno tyrimo – angiografijos (per arteriją kirkšnies srityje įvedamas zondas ir kraujagyslėmis nukeliaujama iki galvos smegenų kur leidžiamas kontrastas). Tik palatoje, gavęs nuskausminamųjų, sužinojau, kad šis žmogus baltu chalatu – KUL Neurochirurgijos skyriaus gydytojas Vladislavas Bilinskis-Milkovičius.

Kitą dieną mane nuvežė tyrimui į operacinę, kur žmogus, apsirengęs sterilia mėlyna uniforma, kartu su savo komanda suleido man vietinę nejautrą, per kirkšnį pateko man į galvą ir ten kažką išdarinėjo. Prisipažinsiu – bijojau, o ypač pradžioje...

Tačiau šis Žmogus, pradėjęs savo darbą, ėmė mane kalbinti, tarsi mes būtume gerai pažįstami, greitai suradome bendrų interesų. Pasijutau tarsi ne ant operacinio stalo gulėčiau, o su geru draugu prie kavos puodelio aptarinėtume laisvalaikį. Vėliau sužinojau, kad šis žmogus, sugebėjęs tapti artimu per nepilną valandą – KUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Algimantas Šimkaitis.

Išgirdau diagnozę – galvos smegenų aneurizma. Ir trumpai paaiškino kas tai... Tai nenormalus smegenų kraujagyslės dalies išsiplėtimas. Susilpnėjus ar susisluoksniavus kraujagyslės sienelei, ji išsipučia lyg maišelis ar balionas. Pavojingiausia, kad ta vieta bet kada gali plyšti ir kraujas užlietų smegenis. Plyšus galvos smegenų aneurizmai, mirštamumas viršija 50 proc. Išgyvenusių pacientų grupėje bent pusė turi didesnių ar mažesnių invalidumo požymių.

V.Bilinskis ėmėsi veiksmų – kiek žinau, buvo surinktas gydytojų konsiliumas, kur buvo nutarta, jog mano atveju veiksmingiausia bus per kirkšnį nukeliauti iki kraujagyslės galvos smegenyse ir įvesti spiralę į aneurizmą. Paaiškinęs man visa tai, V.Bilinskis apgailestavo, jog Klaipėdoje mane galėtų operuoti tik po kelių dienų (neturėjo reikiamos spiralės), o aneurizma gali trūkti bet kurią akimirką, kadangi ji jau buvo pakraujavusi.

Todėl pasiūlė nedelsiant vykti greitosios medicinos pagalbos automobiliu į Respublikinę Panevėžio ligoninę (toliau RPL), kur būsiu operuojamas jau rytojaus dieną. Žinoma, sutikau. Nežinau, kaip KUL vadovybei pavyko taip greitai suderinti visus biurokratinius formalumus su RPL, tačiau po kelių valandų mane vežė į Panevėžį.

Atvykus į RPL, neurochirurgas Jurgis Kyguolis informavo, jog ryte mane operuos. Šeštadienio rytą ant operacinio stalo mane supo gausus būrys medikų, kurie nuoširdžiai palaikė bei drąsino mane. Ir jau užmigdamas pamačiau tą žmogų, apie kurį buvau nemažai skaitęs ir kuris turėjo mane operuoti – RPL Invazinės radiologijos skyriaus vedėją dr. Andrių Pranculį. Bet labai trumpai – pasisveikinau ir užmigau.

Atsipeikėjau reanimacijoje, kur mane pasitiko budinčių medikų sveikinimai su antruoju gimtadieniu ir, žinoma, mane palaikyti susirinkę brangiausi man žmonės – mama ir žmona. Kad ir apsiblausęs buvau, bet nuotaika buvo puiki.

Po operacijos RPL sulaukiau labai daug palaikymo, pagalbos ir tiesiog gerų žodžių iš gerb. dr. A.Pranculio (už akių medicinos personalas jį vadina intervencinės radiologijos Dievu – manau, tai tikrai svarbus kolegų pripažinimas), gerb. J.Kiguolio (būtent jis ir rūpinosi, kad aš sėkmingai atsigaučiau po operacijos) ir iš viso RPL medicinos personalo.

Dabar aš gyvas, vaikštau, vairuoju, auginu dukrą, dirbu ir visaip kaip džiaugiuosi gyvenimu. Žinoma, tyrimų dar bus, bet ką aš norėjau pasakyti...

Visa mūsų aplinka tiesiog spiegia, kokia bloga medicina, o aš noriu pasakyti ačiū medikams.

Ačiū KUL Neurochirurgijos skyriaus gydytojui Vladislavui Bilinskiui-Milkovičiui.

Ačiū KUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjui Algimantui Šimkaičiui.

Ačiū RPL Invazinės radiologijos skyriaus vedėjui dr. Andriui Pranculiui. Ačiū RPL neurochirurgui Jurgiui Kyguoliui.

Ačiū KUL ir RPL vadovams, slaugytojoms ir visiems medikams, su kuriais teko bendrauti.

Ačiū, kad Jūs visu pirma žmonės ir elgiatės žmoniškai.

Ačiū, kad Jūs profesionalai ir padėjote man.

Ačiū, kad jūs ir psichologai ir palaikėte mane...

Tad gal mūsų medicinos politika ir nėra pati geriausia Europoje, bet gerų žmonių, dirbančių šioje srityje, tikrai nemažai.

Numatydamas klausimus ir interpretacijas noriu informuoti, jog niekas manęs nereketavo, niekas vokelių nereikalavo.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: R.R.

(188)
(11)
(177)

Komentarai (1)