Mokslo titanų kova dėl rūkymo: ar žinote, kodėl šiuolaikinės statistikos tėvas taip nepasitikėjo cigarečių kritikais? (1)
1957 metų vasarą Ronaldas Fisheris, vadinamas vienu iš šiuolaikinės statistikos tėvų, parašė pasipiktinimo kupiną laišką į vieną iš seniausių ir gerbiamiausių medicinos leidinių – British Medical Journal.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Savo žinutėje mokslininkas ne itin švelniais išsireiškimais apkaltino žurnalą panikos sėjimu ir tvirtino, kad redakcijos pareiškimai apie rūkymo keliamus „neva pavojus“ – ne daugiau, nei neteisinga statistinių duomenų interpretacija. Grėsmę, pasak jo, kelia ne „švelnus ir raminantis augalas, o neišpasakyto pavojaus būsenos sukėlimas“.
Fisheris buvo pripažintas statistikos srities šviesulys, pašventęs karjerą įrodymui, kad koreliacija netapati priežasties ir pasekmės ryšiui – būtent šis principas yra įrodymais paremtos medicinos pagrindas. Nieko keisto, kad jo laiškas mokslo bendruomenėje sukėlė karštus debatus. Buvo teisus ar klydo statistikos kūrėjas, pasakoja Priceonomics.
Rūkymo ryšio su plaučių vėžiu klausimas – viena iš svarbiausių XX amžiaus medicinos problemų. Fisheris, pats užkietėjęs rūkalius, tabako žalą aiškiai vertino nepakankamai. Tačiau, ar jis klydo konkrečiai dėl statistikos, lig šiol nesutariama, rašo žurnalistas Benas Christopheris. Beje, verta paminėti, kad mokslininkas niekada neatmetė pačios cigarečių ir vėžio ryšio galimybės – jį papiktino sveikatos apsaugos sistemos ekspertų išvadų pagrindimas.
„Argi tai nėra pakankamai rimtas reikalas, kad būtų galima tikėtis rimtesnio požiūrio?“ – klausė statistikas laiške.
Ronaldas Fisheris garsėjo savo išskirtiniu protu, kartkartėmis iškertančiu jam piktą pokštą. Kaip ir daugelis puikių mokslininkų, kartais jam nepavykdavo išvadų pateikti net savo kolegoms: vienos ar kitos idėjos jam atrodė tokios akivaizdžios, kad jis kuo nuoširdžiausiai stebėdavosi, kam jas reikia dar sukramtyti ir kaip kažkas gali nematyti to, ką regi jis.
Kaip bebūtų, jo amžininkai Fisherio indėlio į šią mokslo šaką nepripažinti negalėjo. Trečiajame dešimtmetyje, dirbdamas agrarinėje tyrimų stotyje netoli nuo Londono (dabar Rothamsted Research), jis pademonstravo randomizuotų tyrimų naudą žemės ūkyje. Tuo laiku specialistai laužė galvas, kaip nustatyti efektyviausias trąšas ir negalėjo nuspręsti, nes rezultatus neišvengiamai iškreipdavo nuo žmogaus nepriklausantis faktorius, – savas dirvos derlingumas.
Siekdamas gauti vienareikšmį atsakymą, statistikas pasiūlė suskirstyti kelis laukus su skirtingomis dirvomis į daug nedidelių laukelių ir juose barstyti chemikalus atsitiktine tvarka. Taip į dalį geriausios dirvos plotelių paklius trąša-1, į dalį – trąša-2, ir galiausiai vidutinė dirvos kokybė kuriai naudojama trąša -1 bus tokia pati, kaip ta, kur naudojama trąša-2. Vadinasi, tyrimo rezultatuose bus galima atmesti dirvos faktorių ir ramiai analizuoti skirtingos cheminės sudėties trąšų efektyvumą.