Niekas negimsta rasistu... ar tikrai? Tyrimas parodė, kaip keistai kūdikiai reaguoja į kitos rasės žmones  (14)

Žmonės nuolat kartoja, kad mes gimstame be jokių įsitikinimų. Įvairių idėjų mums į galvą prikiša tėvai, draugai, švietimo sistema, žiniasklaida ir taip toliau. O kas jei ir kalbėti nemokantys kūdikiai turi šiokių tokių įsitikinimų arba elgiasi taip, kad suaugusieji jų veiksmus gali interpretuoti, kaip, pavyzdžiui, rasizmą? Toronto Universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo įrodė, kad rasizmas tarp kūdikių iš tikrųjų egzistuoja.

Rasizmas - tai žmogaus vertinimas pagal jo rasę. Šis žodis apibūdina labai tamsią ir visuotinai smerkiamą ideologiją, kuri tam tikras žmonių grupes smerkia, laiko prastesnėmis ar net nori apriboti šių žmonių teises. Rasistai (arba bent jau žmonės, kuriuos įsivaizduojame išgirdę šį žodį) kitų rasių atstovų nevertina individualiai, o taiko bendrines sąvokas, laikydami visus tos grupės atstovus paprasčiausiai prastesniais žmonėmis ar piliečiais.

Tačiau kita šios sąvokos pusė yra susijusi su žmogaus stereotipiniu mąstymu, kuris mums yra įgimtas ir netgi būtinas. Žmogaus smegenys, kad ir kokios galingos jos būtų, turi tam tikras ribas, o stereotipai viską padeda sukategorizuoti į tam tikras dėžutes. Šiame kontekste rasizmas gali būti ir tai, kaip sutiksite nepažįstamą žmogų. Pavyzdžiui, jei jums reikėtų pasirinkti savo krepšinio komandos žaidėjus iš 10 nepažįstamų žmonių, jūs juos vertintumėte pagal sudėjimą, ūgį, stovėseną, o kai kas atkreiptų dėmesį ir į rasę.

Taigi, kaip mokslininkai galėjo nuspręsti, kad kūdikiai yra šiek tiek rasistai? Jie 6-9 mėnesių amžiaus kūdikiams leido pasiklausyti liūdnų ar linksmų vaikiškų dainų (kūdikiai jau puikiai supranta, kaip juos nuteikia melodija ir dainininko nuotaika), o tuomet rodė įvairių žmonių nuotraukas. Mokslininkai pastebėjo, kad pasiklausę linksmos muzikos kūdikiai ilgiau žiūrėjo į savo rasės atstovų nuotraukas, o po liūdnos dainos mieliau žiūrėjo į kitų rasių žmonių nuotraukas. Ką tai reiškia? Mokslininkai interpretacijos nepateikia, tačiau iš esmės tai reiškia, kad kūdikiai skiria žmonių rases ir joms priskiria tam tikras asociacijas.

Kitame eksperimente vaikai žiūrėjo į ekraną, kuriame matė moterį, žiūrinčią į ekrano kampą. Kartais tame kampe, į kurį moteris žiūrėdavo, atsirasdavo koks nors gyvūnas ar kitas paveikslėlis, tačiau kartais gyvūnai atsirasdavo ir ten, kur moteris nežiūrėjo. Kūdikiai mieliau sekė savo rasės atstovės žvilgsnį - kuomet moteris būdavo kitos rasės, kūdikiai dažniau tiesiog stebėdavo atsirandančius gyvūnus.

Tai nėra pirmas toks tyrimas. 2014 metais buvo atliktas kitas tyrimas, kuriame parodyta, kad 15 mėnesių amžiaus vaikai labiau mėgsta savo rasės atstovus. Kodėl taip yra? Dėl to, kad vaikai su pasauliu bendrauja vizualiai - jie negali suprasti žmogaus asmenybės ar charakterio bruožų. Kadangi kūdikio gyvenime žmonių yra mažai, jis pripranta prie savo tėvų ir senelių, kurie, žinoma, beveik visada yra tos pačios rasės. Pamatę akivaizdžiai kitaip atrodantį žmogų jie jo vengia.

Tačiau svarbu pastebėti, kad tai nėra pati blogiausia rasizmo forma, apie kurią taip dažnai kalbama. Paaugę vaikai pradeda kitaip bendrauti su pasauliu ir žmonių skirstymas į rases nebetenka prasmės - jie kiekvieną savo aplinkos žmogų pažįsta individualiai. Nebent keistų idėjų jiems į galvas sąmoningai ar nesąmoningai prideda tėvai.

 

Aut. teisės: Technologijos.lt

(13)
(12)
(1)

Komentarai (14)