Ensisheimo „dangaus akmuo“, Hoba Vestos sideritas ir net svečias iš Marso: garsiausi Žemėje surasti meteoritai  ()

Tikriausiai kiekvienas giedrą naktį, ypač vasaros pabaigoje ar rudenį, yra stebėjęs dangaus skliautą skrodžiančias meteorų strėles, dar vadinamas „krintančiomis žvaigždėmis“.

Šį įspūdingą, gražų reiškinį sukuria į Žemės atmosferą patekę ir dėl trinties į orą įkaitę maži kosminiai kūnai, kurie dažniausiai kone akimirksniu visiškai sudega ir mūsų planetos paviršiaus nepasiekia.

Tačiau jei svečias iš aukštybių pakankamai didelės masės – keliasdešimties kilogramų ar sunkesnis, jau nekalbant apie kelis šimtus ar tūkstančius tonų – jis nukrinta, palikdamas vienokius ar kitokius susidūrimo pėdsakus.

Neretai masyvūs meteoritai dar atmosferoje suyra į daugybę smulkesnių skeveldrų, kurios pažyra didelėje teritorijoje.

Išlikusi kosminio klajūno masės dalis priklauso nuo jo pradinio greičio ir sandaros.

Meteoritai, kurie buvo pastebėti krintantys ir nukritę tuojau pat surasti, vadinami nukritusiais, o rasti vėliau – rastaisiais.

Daugiausia aptinkama akmeninių meteoritų, arba aerolitų (gr. k. aer – oras, lithos – akmuo) – maždaug 93 procentai.

Tuo tarpu geležinių meteoritų, arba sideritų (gr. k. sideros – geležis), randama apie 5 procentus. Statistiškai vos vienas iš šimto pasitaiko geležies ir akmens junginys – siderolitas.

Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, per pastaruosius kelis šimtmečius stebėtas ir rastas ne vienas meteoritas.

Kiekvieno padangių klajūno radybų aplinkybės – unikalios, o radinio cheminės savybės, fiziniai parametrai – ypatingi, todėl meteoritai istorijos mokslui ir gamtotyrai įdomūs bei vertingi.

Ensisheimo „dangaus akmuo“

1492 m. lapkričio 16 d. Elzaso (Prancūzija) gyventojai danguje kelias minutes stebėjo ryškų bolidą, kuris nuskriejęs apie 150 km, efektingai nukrito netoli Enzisemos (Ensisheimo) miestelio.

Šis 127 kg sveriantis „dangaus akmuo“ tuojau pat patraukė Šventosios Romos imperatoriškųjų rūmų dėmesį – kritimo vietą netrukus aplankęs ir padangių svečią apžiūrėjęs imperatorius Maksimilijonas I (1459-1519), beje, tolimas LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo giminaitis, meteoritą paskelbė pranašišku sėkmės ženklu kovoje su turkų invazija.

Garsusis viduramžių menininkas Albrechtas Diureris (1471-1528), buvęs įvykių Ensisheime liudininku, „dangaus akmens“ istorinę ir simbolinę reikšmę įamžino ne viename paveiksle, o to meto žymus poetas, visuomenės veikėjas Sebastijanas Brantas (1458-1521) apie meteorito kritimą parašė poemą...

Didžiai pagerbtas bei įvertintas Ensisheimo meteoritas ilgus metus buvo kruopščiai saugomas miestelio bažnyčios palubėje, kol galiausiai tapo vietos istorijos muziejaus ekspozicijos pažiba.

Arizonos kraterio radiniai

XIX-ojo a. pab. – XX-ojo a. pr. daugybė geležinio meteorito gabalų – nuo smulkučių nuotrupų iki 500 kg sveriančių skeveldrų – buvo rasta maždaug 1,2 km skersmens, 170 m gylio Arizonos (JAV), dar vadinamo Berendžerio (Barringer) vardu, krateryje ir šalia jo.

Bendra siderito, smogusio į dykumą maždaug prieš 50 000 metų, surinktų liekanų masė siekia 30 tonų.

Įdomu tai, kad Amerikos užkariautojai europiečiai apie šį smūginį kraterį kone atsitiktinai XIX-ojo a. 8-ąjį dešimtmetį sužinojo iš vietos gyventojų indėnų, kurie baltiesiems papasakojo „velnio duobės“ dykumoje ir joje gyvenančių dvasių legendą...

Netrukus čia ėmė plūsti įvairaus plauko nuotykių ieškotojai, smalsautojai ir geologai mėgėjai, kuriems dažnai pavykdavo rasti keistos formos apsilydžiusių geležies gabalų.

1906 m. žemės sklypą su krateriu įsigijo kalnų inžinierius Danielis Berindžeris (1860-1929), ir visą likusį gyvenimą paskyrė moksliniams vietovės tyrimams bei meteorito nuolaužų paieškai.

Šiandien manoma, jog meteoritas, palikęs galingą susidūrimo su planetos paviršiumi Arizonoje pėdsaką, buvo apie 50 m skersmens, į Žemės atmosferą įlėkė apytiksliai 20 km/s greičiu, sverti galėjo apie 70 000 tonų, o smūgio metu į orą pakėlė maždaug 100 milijonų tonų dulkių, ilgam visiškai užtemdžiusių Saulę didžiulėje teritorijoje...

Nakhla – svečias iš Marso

1911 m. birželio 28 d. netoli Aleksandrijos (Egiptas) po akinančio šviesos blyksnio ir skardaus sprogimo iš dangaus maždaug 4,5 km spinduliu nuo įvykio epicentro pažiro aerolitų lietus.

Surinkti akmeninio meteorito fragmentai svėrė nuo 20 gr iki 1 kg, o iš visų rastųjų 40 skeveldrų didžiausiosios masė siekė 1,8 kg.

Tyrimai atskleidė, jog Naghlos vardu pavadinto meteorito pradinė masė buvo apie 10 kg, susiformavo jis maždaug prieš milijardą metų, greičiausiai, buvo išmuštas iš Marso paviršiaus ir po milijonų metų kelionės kosmine Saulės sistemos erdve atskriejo į mūsų planetą.

Pažymėtina, jog Naghlos aerolitas yra pirmasis meteoritas iš Marso, kuriame aptikti vandens Raudonojoje planetoje požymiai – meteoritinėje medžiagoje rasta karbonatų ir mineralų, kurie susidaro tik cheminėse reakcijose su skystu vandeniu.

Hoba Vesto sideritas

Tai didžiausias rastasis meteoritas. 1920 m. Grutfonteine, Namibijoje (pietinė Afrikos dalis), Hoba Vesto fermos teritorijoje rastas iki šiol didžiausias planetoje vientisas geležinis meteoritas.

Beveik 66 tonas sveriantį, 9 m³ dydžio sideritą jo kritimo vietoje visiškai atsitiktinai aptiko žemę dirbęs vietinis ūkininkas.

Mat per labai ilgą laiko tarpą – kaip atskleidė vėlesni moksliniai tyrimai – maždaug per 80 000 metų dėl naturalių gamtinių veiksnių susidūrimo pėdsakų praktiškai nebebuvo likę.

Po radybų verslininkai bei smalsuoliai dažniausiai nelegaliais būdais bandė pasisavinti visą ar bent dalį vertingojo kone grynos geležies luito (be geležies, kuri sudaro 84 proc. meteorito, dar yra 16 proc. nikelio ir šiek tiek kobalto), todėl buvo pagrįstai nuogąstaujama, jog sideritas „tirpsta“.

Galiausiai Namibijos vyriausybė, siekdama meteoritą apsaugoti nuo vandalizmo ir gavusi fermos savininkų sutikimą, 1955-aisiais paskelbė jį nacionaliniu paminklu.

Iki šių dienų Hoba Vestos sideritas guli radymvietėje, nes niekada taip ir nebuvo iškeltas iš tos vietos, kur atsidūrė susitikęs su mūsų planeta, ir turistams jį leidžiama aplankyti.

Susidūrimas prie Sichote Alinio

1947 m. vasario 12 d. Tolimuosiuose Rytuose ties Sichote Alinio kalnais (Chabarovsko kraštas, Rusija) iš dangaus ėmė kristi aukštai atmosferoje skilusio geležinio meteorito gabalų lietus, „subombardavęs“ taigą beveik 35 km² plote.

Pirmoji ekspedicija į įvykio vietą išskubėjo dar tų pačių metų pavasarį. Po to mokslininkai vietovėje, neoficialiai vadintoje Kraterių laukais – mat buvo aptikta daugiau nei 100 smūginių kraterių nuo 1 iki 28 metrų skersmens, giliausias iš kurių siekė 6 metrus – lankėsi ne kartą ir kiekvienąsyk rasdavo kosminio svečio liekanų.

Iki šių dienų surinkta apie 3500 skeveldrų – iš viso beveik 37 tonos – nuo visai nedidelių, svėrusių vos kelis gramus, iki kur kas didesnių – nuo kilogramo iki kelių šimtų kilogramų (didžiausio gabalo masė – 1745 kg).

Manoma, jog dėl trinties į tankiuosius atmosferos sluoksnius kritimo metu išgaravo keli šimtai tonų meteorito medžiagos.

Beje, kilograminį Sichote-Alinio siderito fragmentą, kurio 94 nuošimčius sudaro geležis, 5,5 proc. – nikelis ir maža dalelytė kobalto, anglies, fosforo bei sieros, galima ne tik apžiūrėti, bet ir palaikyti rankose Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.

Prisilietimas prie nežemiško kūno, kaip rodo tyrimai, menančio Saulės sistemos planetų formavimosi laikus, taigi neįsivaizduojamą praeitį, tikrai palieka neišdildomą įspūdį.

Australietiški sideritai – iš Nalarboro dykumos

Australijos vakaruose plytinčioje Nalarboro dykumoje, greta neišvaizdžias vietoves kertančios Trans-Australijos traukinių linijos, buvo rasti du – 5 ir 11 tonų masės geležiniai meteoritai.

Nustatyta, jog jų stingimo procesas kosminėje erdvėje truko milijonus metų, taigi šių sideritų tyrimai mokslininkams suteikė retą galimybę sužinoti, kaip silpnos gravitacijos sąlygomis susidaro lydiniai.

Grėsmingas Čeliabinsko padangės svečias

2013 m. vasario 15 d. Čeliabinsko (Pietų Uralas, Rusija) ir aplinkinių rajonų gyventojai tapo neįprasto reiškinio liudininkais: kelias minutes jie stebėjo, kaip skliautą dideliu greičiu skrodžia šnypštimo, dundėjimo ir baltų dūmų lydimas nepaprastai ryškiai švytintis kamuolys, kuris netrukus sprogo, sukeldamas stiprias smūgines oro bangas, ir iš dangaus akinančiai žėrėdami ėmė kristi atskiri akmeniniai meteoritiniai kūnai.

Nuo susidūrimo padarinių nukentėjo apie 1200 žmonių, apgadinta daugybė pastatų, žmonės labai išsigando, nes buvo užklupti netikėtai ir iškart nesuprato reiškinio prigimties.

Per aerolito liekanų paieškas, kurios tuojau pat prasidėjo, buvo rasta apie 100 įvairaus dydžio ir masės skeveldrų – nuo kelių gramų iki keliasdešimties kilogramų.

Didžiausias, 654 kg svorio gabalas kiek vėliau – 2013 m. spalio 16 d. – buvo iškeltas iš netoliese Čeliabinsko miesto tyvuliuojančio Čebarkulio ežero dugno. Ten aptikta ir daugiau meteorito fragmentų.

Mokslininkai apskaičiavo, jog Čeliabinsko meteorito pradinė masė tik įskriejus į atmosferą galėjo siekti 12 000 tonų, o skersmuo – apie 20 metrų.

Taip pat manoma, jog į mažesnes nuolaužas jis suskilo maždaug 40 km aukštyje.

Susidūrimas su vientisu tokios masės kosminiu kūnu tankiai gyvenamoje vietovėje būtų virtęs didžiulio masto katastrofa.

Lietuvoje – keturi rastieji meteoritai

Lietuvoje meteoritai taip pat yra kritę – iš istorinių šaltinių bei oficialių dokumentų žinome mažiausiai apie keturis, kurių liekanos buvo rastos: Juodžių (Panevėžio rajonas, 1877 m. birželio 17 d.), Akmenės (1908 m. gegužės 25 d.), Andrioniškio (Anykščių rajonas, 1929 m. vasario 9 d.) ir Žemaitkiemio (Ukmergės rajonas, 1933 m. vasario 2 d.).

Akmeninio Juodžių meteorito išliko tik kelios nedidelės skeveldros, iš kurių didžiausia tesveria 48 g. Jos saugomos ne Lietuvoje, o užsienio gamtos muziejuose – Londone, Paryžiuje, Vienoje... Pradinė šio aerolito masė nėra žinoma.

Deja, nėra žinomas Akmenės apylinkėse kritusio meteorito likimas. Šaltiniai byloja, jog radimvietėje buvo aptiktas 1 kg svėręs gabalas, apie kurio žemiškuosius kelius istorija nutyli... Žymiai daugiau aiškumo esama dėl Anykščių rajone ties Andrioniškio miesteliu kritusio meteorito.

Pasak liudininkų, 1929-ųjų vasario 9-osios naktį dangų nušvietė ryškus bolidas, kuris, nuožulnia trajektorija artėdamas prie Žemės, ėmė gausiai kibirkščiuoti, į visas puses svaidydamas ugnines strėles – pažiro meteoritų lietus. Iš viso rasta 11 akmeninio Andrioniškio meteorito 4 kg bendros masės gabalų.

Didesnė jų dalis buvo aptikta atsitiktinai – pavyzdžiui, vasarą netoli įvykio epicentro kelias nuolaužas žolėje rado pievas kruopščiai šienavęs vietos ūkininkas... Per specialią ekspediciją 1969 m. rastas dar vienas kilograminis Andrioniškio aerolito fragmentas.

Šiuo metu meteorito skeveldros saugomos Vilniaus Universiteto ir Geologijos instituto muziejuose.

Tačiau gausiausios meteoritinių kūnų radybos Lietuvoje įvyko ties Žemaitkiemiu, kuomet 1933 m. vasario 2-osios vakaro dangų papuošė daugybė neįprastai ryškių „krintančių žvaigždžių“ – kaip rašė tuometinė spauda, paprasti kaimo žmonės, išvydę šį reiškinį, jau tarėsi sulaukę pasaulio pabaigos...

Po įspūdingojo žvaigždžių lietaus virš Žemaitkiemio, gan greitai buvo surinktos kelios dešimtys meteorito fragmentų, pasklidusių 2,5 km spinduliu aplink epicentrą – sniege nebuvo sudėtinga pastebėti tamsias aerolito skeveldras. Tiesa, stambiausias – beveik 10 kg svorio gabalas – buvo aptiktas kiek atokiau tik po penkerių metų...

Didžioji dalis iš 42 Žemaitkiemio meteoritinės medžiagos kilogramų saugoma Vilniaus Universitete, įvairaus dydžio gabalai iškeliavo į muziejus ir laboratorijas Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Rusijoje.

Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Martynas Juocevičius

(31)
(0)
(31)

Komentarai ()

Susijusios žymos: