Izraelis visai netyčia apgyvendino Mėnulį atspariausia gyvybės forma Žemėje?  ()

Nesėkmingas izraelietiško zondo „Beresheet“ nusileidimas Mėnulyje įvyko su iki šiol nežinotais niuansais: pasirodo, Izraelis tokiu būdu apgyvendino Mėnulį labai jau atspariais naujakuriais – lėtūnais, rašo wired.com.

„Beresheet“ turėjo tapti pirmuoju privačiai finansuojamu izraelietišku objektu, kuris nusileido Mėnulyje, tačiau balandžio 11 dieną Izraelio aeronautikos ir kosmonautikos pramonės misijų valdymo centre Jehude po vilties kupino susikaupimo buvo girdimi tik nusivylimo atodūsiai – likus kelioms sekundėms iki numatytos nusileidimo akimirkos nutrūko ryšys, o pats aparatas sudužo ant Mėnulio paviršiaus.

Kitoje pasaulio pusėje – konferencijų kambaryje Los Andžele – tuo pačiu metu su dideliu nusivylimu atsiduso ir Nova Spivackas, stebėjęs tiesioginę nusileidimo transliaciją. Ne pelno siekiančios organizacijos „Arch Mission Foundation“, kurios tikslas yra sukurti atsarginę „Žemę“, steigėjas į šią Izraelio kosminę misiją dėjo daug vilčių – „Beresheet“ į Mėnulį skraidino ir jo fondo parengtą pirmąją Mėnulio biblioteką: DVD disko archyvą, kuriame tilpo 30 tūkst. puslapių informacijos, žmogaus DNR mėginiai ir tūkstančiai mikroskopinių lėtūnų – gyvūnų, kurie geba išgyventi praktiškai bet kokioje aplinkoje, įskaitant kosmoso vakuumą.

Todėl N.Spivacko atsidusimas buvo kupinas ne tik nevilties – jame buvo užkoduotas ir labai nesmagus klausimas. Ar tikrai jis sterilų Žemės palydovą užteršė praktiškai nemirtinga žemiškos gyvybės forma?

Kelias savaites po „Beresheet“ sudužimo N.Spivackas bandė išsiaiškinti, ar įmanoma sužinoti jo parengtos Mėnulio bibliotekos likimą – ar archyvas sudužo į šipulius, ar nusileido sveikas. Išanalizavus kosminio aparato trajektoriją ir judėjimo greitį bei įvertinus šio archyvo fizinę sandarą, jis aprimo: N.Spivackas tvirtina, kad yra beveik įsitikinęs, jog ši dėžutė, pagaminta iš plonų nikelio plokštelių, turėjo išlikti beveik nepažeista. Ir netgi gali būti, kad būtent lėtūnai išgelbėjo tą dėžutę nuo subyrėjimo.

„Pirmas 24 valandas buvome tiesiog sukrėsti. Mes tikėjomės, kad misija bus sėkminga. Žinojome, kad rizika yra, bet nemanėme, kad ji yra tokia reikšminga“, – sakė fondo steigėjas.

N.Spivackas nėra kosmoso pramonės naujokas. Praėjusio amžiaus pabaigoje šis „serijinis enterpreneris“ iš savo interneto kompanijos pirminio viešojo siūlymo metu surinktų lėšų finansavo skrydį iki kosmoso prieangio su Rusijos Karinėmis oro pajėgomis, be to, tapo „Zero Gravity Corporation“ investuotoju angelu – šios korporacijos siekis buvo parabolinių skrydžių, vykdomų iš JAV, komercializavimas. Tačiau 2015 metais įsteigęs „Arch Mission Foundation“ jis norėjo padaryti šį tą visai neregėto. Jo planas buvo sukurti visų žmonijos žinių archyvus, kurie galėtų išlikti milijonus, o gal net ir milijardus metų. Ir paskleisti šiuos archyvus įvairiausiuose Žemės kampeliuose ir net po Saulės sistemą.

Pirmąjį archyvą į kosmosą „Arch Mission Foundation“ išsiuntė 2018 metais – jis buvo paslėptas Elono Musko „Tesla“ automobilio daiktadėžėje. Dabar šis automobilis, išsiųstas į kosmosą su „Falcon Heavy“ raketa, skrieja aplink Saulę 30 mln. metų ilgio orbita. Archyve, kvarciniame diske pritaikius Sautemptono universiteto fizikų (beje, didesniąją šios mokslininkų grupės dalį sudarė lietuviai) sukurtą eksperimentinę 5D optinę technologiją, yra užrašyta fantasto Isaaco Asimovo trilogija „Fondas“.

Tiesa, toks informacijos saugojimo būdas turi tam tikrų trūkumų. Skaitmeninės informacijos saugojimo technologijos ir duomenų kodavimo standartai yra puikiai tinkami dideliems informacijos kiekiams saugoti nedideliame tūryje, tačiau jie yra labai trumpaamžiai. Pavyzdžiui, ar šiandien rastumėte daug žmonių, kurie turi VHS kasečių grotuvą? Jeigu norėtumėte sukurti biblioteką, kurią žmonės galėtų perskaityti ir po šimtų milijonų metų, geriausia būtų rinktis analoginę informacijos saugojimo terpę.

Analoginės terpės taip pat turi trūkumų: jos užima daug erdvės. Todėl, norint į kosmosą išsiųsti didelį žmonijos žinių kiekį, reikėtų imtis „suspaudimo“ gudrybių. Būtent tokio tikslo, N.Spivacko raginimu, siekė mokslininkas Bruce'as Ha – jis išvystė didelės raiškos, nano-mastelio nikelio graviravimo technologiją: lazeriu stikle išrėžiamas vaizdelis, o vėliau, atomas po atomo, ant šio stiklo išliejamas nikelio sluoksnis. Gaunama nikelio plėvelė, kurios išvaizda primena hologramą, o joje užrašytą vaizdą galima pamatyti panaudojus 1000x didinimo mikroskopą – o mikroskopijos technologijos jau naudojamos daugiau nei šimtmetį.

„Beresheet“ zondo gabentoje bibliotekoje buvo 25 nikelio sluoksniai, kiekvienas jų – vos kelių mikronų storio. Pirmuose keturiuose sluoksniuose yra apie 30 000 didelės raiškos knygų puslapių nuotraukų: kalbos pavyzdžių, vadovėlių ir nuorodų, leidžiančių iškoduoti informaciją, esančią likusiuose nikelio sluoksniuose. Juose yra beveik visas tuometinis „Wikipedia“ turinys anglų kalba, tūkstančiai klasikinių knygų ir netgi iliuzionisto Davido Copperfieldo triukų paslaptys.

Video reportažas apie „Beresheet“ nesėkmę

N.Spivackas taip pat planavo į ateities bibliotekas įtraukti DNR pavyzdžių – tačiau ne izraeliečių sukurtame zonde. Visgi likus kelioms savaitėms iki termino, kai reikėjo perduoti galutinę bibliotekos versiją „Beresheet“ kūrėjams, N.Spivackas persigalvojo ir nusprendė žmogaus DNR įtraukti. Jo užsakymu inžinierius į šią biblioteką įtraukė plonų epoksidinės dervos sluoksnių, kurie buvo įterpti tarp kiekvieno nikelio sluoksnelio. Šioje epoksidinėje dervoje tarsi inkliuzai buvo įtraukti DNR mėginiai – paties N.Spivacko ir dar 24 asmenų, kurie atstovautų didelę žmonijos genetinę įvairovę, plaukų folikulai bei kraujo ląstelės. O dar į šią biblioteką buvo įtraukti lėtūnai, surinkti „šventose“ žmonijos vietose, pavyzdžiui nuo Bodhi medžio Indijoje. Keli tūkstančiai tokių lėtūnų buvo paskirstyti ant juostelės, įtrauktos į N.Spivacko bibliotekos sudėtį.

Lėtūnai N.Spivacką žavėjo tuo, kad hipotetiškai juos ateityje būtų įmanoma atgaivinti. Yra žinoma, kad šie gyvūnai, patekę į nepalankias sąlygas, pereina į vegetacinę būklę, kurioje sustabdomi visi metaboliniai procesai, o ląstelėse esantis vanduo yra pakeičiamas baltymu, kuris iš esmės paverčia jų ląsteles stiklu. Mokslininkams yra pavykę atgaivinti lėtūnus, kurie tokioje vegetacinėje būklėje yra praleidę iki 10 metų, nors kai kuriais atvejais be vandens jie gali išlikti gerokai ilgiau. Nors Mėnulio biblioteka pagal pradinį planą turėjo išlikti milijonus metų, mokslininkai tik dabar pradeda suprasti, kaip lėtūnai sugeba išlikti tokioje didelėje nepalankių aplinkų įvairovėje. Visai gali būti, kad toliau vystant šių beveik nemirtingų gyvūnų tyrimus bus išmokta juos atgaivinti ir po gerokai ilgesnių vegetavimo periodų.

N.Spivackas sako, kad sprendimas paskutinę minutę į Mėnulio biblioteką įtraukti dervos su DNR mėginius buvo labai rizikingas, nes bet kokios klaidos galėjo sunaikinti nikelio graviūras. Tačiau dabar, žinant, kad zondas sudužo, galima būtų įtarti, kad būtent šie dervos sluoksniai galėjo išgelbėti biblioteką nuo visiško sunaikinimo: dervos sluoksniai šiam informaciniam lobiui galėjo suteikti pakankamo patvarumo, kad jis nesudužtų su zondu. Be to, anot N.Spivacko, sudužimo metu sugeneruotos šilumos neturėjo pakakti, kad ištirptų nikelio plokštelės, kurios buvo įdėtos į daugiasluoksnį apsauginį konteinerį, apsaugantį nuo spinduliuotės poveikio. „Ironiška tai, kad mūsų krovinys galimai yra vienintelė išlikusi tos misijos dalis“, – sakė verslininkas.

Pačiu geriausiu atveju „Beresheet“ susidūrimo metu turėjo pamesti „Arch Mission Foundation“ sukurtą biblioteką ir ji dabar nepažeista Mėnulio paviršiuje, netoli zondo sudužimo vietos. Tačiau, anot N.Spivacko, net jeigu biblioteka ir buvo sudaužyta į kelias dalis, jų analizė rodo, kad tie fragmentai turėtų būti pakankamai dideli, kad būtų galima atkurti didžiąją dalį pirmuosiuose keturiuose sluoksniuose saugotos analoginės informacijos.

O štai visos DNR ir lėtūnų išlikimo prognozės yra tik spėjimų lygio. Bet N.Spivackas tikina, jog nėra pagrindo nervintis, kad lėtūnai užkariaus Mėnulį. Bet kokie lėtūnai, kuriuos ateityje ant Mėnulio paviršiaus ar jo atmosferoje galbūt atras ateities žmonių misijos, būtų pargabenti atgal į Žemę, kur jie būtų rehidratuojami. Bet kol kas neįmanoma numatyti, ar pavyks juos atgaivinti.

N.Spivackas ir jo „Arch Mission Foundation“ gali pasidžiaugti, kad Mėnulio užteršimas lėtūnais ir žmogaus DNR mėginiais yra visiškai teisėtas. NASA Planetų apsaugos biuras visas kosmines misijas klasifikuoja pagal tai, kokia tikimybė, kad tų misijų taikiniuose yra mums suprantamos gyvybės formos. Todėl, pavyzdžiui, visoms misijoms į Marsą taikomi kur kas griežtesni sterilizacijos reikalavimai nei misijoms į Mėnulį: Žemės palydovo sąlygos nėra svetingos gyvybei, tad rizikos jį užteršti nėra. Maža to, ne N.Spivackas yra pirmasis žmogus, Mėnulyje palikęs savo DNR – „Apollo“ astronautai Mėnulio paviršiuje yra palikę beveik 100 maišelių su savo išmatomis.

Ir tai verslininkui yra gera žinia: jis ir ateityje ketina kurti žmonijos žinių bei genų bibliotekas bei siuntinėti jas į Mėnulį ir kitas Saulės sistemos vietas. Dar šį rudenį jis ketina pradėti sutelktinio finansavimo kampaniją, kurios tikslas yra surinkti didelės genetinės įvairovės savanorių žmonių ir nykstančių gyvūnų rūšių DNR mėginių. Be to, N.Spivackas planuoja sintetinėse DNR grandinėse užkoduoti milžiniškus duomenų kiekius. Tokios DNR pagrindo informacijos saugyklos privalumas – kad lengva prigaminti tūkstančius grandinių kopijų ir taip užtikrinti duomenų išlikimą, be to, į mažutį indą galima sutalpinti terabaitus informacijos. „Arch Mission Foundation“ jau netgi sugalvojo būdą, kaip į sintetines DNR grandines įrašyti visą „Wikipedia“ turinį anglų kalba – šios grandinės į Mėnulio paviršių bus siunčiamos su bendrovės „Astrobotic“ pagalba.

„Mūsų, kaip atsarginių šios planetos kopijų kūrėjų, tikslas yra užtikrinti, kad išsaugosime savo paveldą, žinias ir biologiją. Turime iš anksto rengtis pačiam blogiausiam scenarijui“, – sakė N.Spivackas.

Visos planetos atsarginės kopijos sukūrimas gali pasirodyti kaip padebesyse skraidančio idealisto svajonės, tačiau N.Spivackas gana užsispyrusiai siekia savo tikslo. O žinant, kad planetos gyvybės išlikimui grėsmę kelia globalinis atšilimas, atominio karo grėsmė ir milžiniški kosmosu klajojantys asteroidai, pasirengimas blogiausiam scenarijui neatrodo kaip labai bloga mintis.

Aut. teisės: 15min.lt

(15)
(4)
(11)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai

Susijusios žymos: