Vienas čipevų genties vyresnysis, vadintas Johnu Smithu, sulaukė neįtikėtinai garbaus amžiaus. Jei tavo mitybą sudarytų švieži, ežere pagauti sturiai, jei nuolat aktyviai judėtum gryname Šiaurės Minesotos ore, jei gyventum nenuobodų socialinį gyvenimą, vesdamas net 8 kartus, ir niekada nevargtum, augindamas vaikus, kiek metų galėtum sulaukti?

Vienas žmogus sulaukė 137 metų, skelbė anų laikų pranešimai. Galbūt jam buvo šimtas, o galbūt 138 metai. Nors tikslus jo amžius lieka ginčytinas, nekyla abejonių tik dėl viena: jis tikrai atrodė labai senas, rašo svetainė thevintagenews.com.

Čipevų genties indėną, vardu Ga Be Nah Gewn Wonce, reiškiančiu Besilupančius raumenis ar Susiraukšlėjusią mėsą, baltaodžiai vadino Johnu Smithu, 1922 metų vasario 8 dieną pirmajame puslapyje paskelbtame nekrologe rašė laikraštis „Minneapolis (Morning) Star Tribune“.

Nors paskutiniais savo gyvenimo metais Johnas Smithas buvo aklas, jis buvo aktyvus – tiek, kiek gali būti aktyvus šimtametis žmogus – kol susirgo plaučių uždegimu, kuris ir nusinešė jo gyvybę. Jis išeidavo pamojuoti traukiniams, važiuojantiems pro jo gyvenamąją vietą.

Jo protas, kaip rašė to meto spauda, buvo skaidrus. Savo gyvenimo pabaigoje jis gyveno kartu su savo sūnėnu Tomu Smithu, kurį augino kaip savo sūnų – būtent jis prižiūrėjo senolį iki pat jo mirties. Nors šio indėnų vyriausiojo mirties metai ir diena yra žinomi, jo gimimo data nėra aiški. Anuomet tokie duomenys nebūdavo tikslūs, ypač tarp čiabuvių.

Johnas Smithas beveik visą savo gyvenimą praleido prie Kaso ežero šiaurinėje Minesotos dalyje, kur žvejodavo ir jodinėdavo arkliais. Jo gyvenamojoje vietoje geležinkelių kompanija „The Great Northern Railroad Company“ buvo įkūrusi grįžratį, kuriame apsisukdavo traukiniai.

Johnas Smithas ateidavo prie traukinių ir pardavinėdavo savo paties nuotraukas, ant kurių užrašydavo savo indėnišką vardą, „baltojo žmogaus“ vardą, vietovės pavadinimą ir savo amžių.

Kai kuriose nuotraukose jis mūvi tradicinį indėnų galvos apdangalą su plunksnomis ir karoliukais. Kitose fotografijose jis įsiamžinęs su švarku, liemene, kaklaraiščiu ir cilindru. Vienoje 1912 metų nuotraukoje jis užrašė, kad yra 128 metų. Virš įsimintinos nosies ir veido, išvagoto daugybės gilių raukšlių, krenta žilų plaukų kupeta.

Johnas Smithas žmonėms sakydavo, kad jam buvo aštuoni ar devyni metai, „kai krito žvaigždės“, pažymima Minesotos universiteto sudarytoje Paulo Peterio Buffalo – vaiko iš Johno Smitho aplinkos – etnografinėje biografijoje. Kai kurie ekspertai nurodo, kad „krintančiomis žvaigždėmis“ Johnas Smithas galėjo vadinti meteorų leonidų lietų, įvykusį 1833 metais. Tai reikštų, kad Johnas Smithas buvo gimęs 1822 metais ir mirė sulaukęs 100 metų.

Johnas Smithas taip pat tvirtindavo dalyvavęs 1812 metų kare – tai leistų patikėti, kad jis gyveno virš 130 metų. Tačiau vienas indėnų surašymo federalinis komisaras tvirtino, kad Johno Smitho veidas buvo itin susiraukšlėjęs nuo ligos, o ne amžiaus.

Paulas Peteris Buffalo sakė, kad Johnas Smithas, kurį jis vadino „seneliu Johnu“, buvo prašomas tapti visos genties vadu, bet atsisakė šios garbės, nes buvo „pernelyg senas. Jis nenorėjo būti už kažką atsakingas“. Kiek iš tikrųjų gali gyventi žmogus?

Anot šiuolaikinių duomenų, kuriuos turi įrodyti mažiausiai trys oficialūs dokumentai, ilgiausiai gyvenęs vyras buvo japonas Jiroemonas Kimura, kuris mirė 2013 metų birželio 12-ąją, nugyvenęs 116 metų ir 54 dienas. Atleiskite, vyrai, bet šioje srityje moterys jus šiek tiek lenkia. Ilgiausiai gyvenusi moteris, patvirtintais duomenimis, yra Jeanne Calment iš Prancūzijos. Ji mirė 1997 metų rugpjūčio 4-ąją, nugyvenusi 122 metus ir 164 dienas.

Ga Be Nah Gewn Wonce, geriau žinomas kaip Johnas Smithas, yra palaidotas katalikų kapinėse prie Kaso ežero. Jo antkapyje iškaltas toks užrašas: „Johnas Smithas, Gimė 1785 m. Mirė 1922 m. vasario 6 d. 138 metų“.
 

Komentarai (3)