Naujas tyrimas išsprendė nykštukinių galaktikų formavimosi teorijos problemą (Video)  (0)

Pastaruosius kelis dešimtmečius kosmologai vis plačiau naudojosi tamsiosios medžiagos teorija, kuri gerai tiko, norint paaiškinti, kaip po Didžiojo sprogimo prieš daugiau nei 13 milijardų metų gimė Visata ir kaip ji vystėsi į daugelio galaktikų sistemą, būtent tokią, kokią mes ją matome dabar.

Tačiau tamsiosios medžiagos teorijoje buvo viena nemaža problema: pagal šią teoriją galaktikos savo centruose turėjo turėti daug daugiau žvaigždžių, nei jų yra stebima. Šis neatitikimas yra ypač ryškus nykštukinėse galaktikose, kuriose žvaigždžių yra apie šimtą kartų mažiau, nei didelėse galaktikose, tokiose kaip Paukščių takas.

Bet atrodo, kad šis teorijos neatitikimas jau išspręstas – grupė Vašingtono universiteto astronomų žurnale „Nature“ paskelbė savo darbą apie naujo galaktikų formavimosi kompiuterinio modelio analizę, kuriai atlikti bendras kelių superkompiuterių darbo laikas buvo skaičiuojamas milijonais valandų. O milijonas valandų – tai daugiau nei 100 metų.

Pagrindinis šio modelio skirtumas nuo iki šiol buvusių – jis tiksliau įvertina ne tik žvaigždžių formavimąsi, bet ir tai, kaip tai vyksta – modeliavimas parodė, kad dauguma masyvių jaunų žvaigždžių sprogsta, tapusios supernovomis, ir milžiniškų sprogimų bangos išmeta dujas ir kitą materiją iš galaktikos centro, todėl čia pritrūksta medžiagos naujų žvaigždžių susiformavimui.

Smarkiai sumažėjus gravitacijos traukai, tamsioji medžiaga taip pat ima dreifuoti tolyn nuo galaktikos centro – panašiai, jei staiga pradingtų Saulė, ir Žemė imtų dreifuoti tolyn į kosmosą.

Kompiuterinis modeliavimas įrodė, kad milžiniški kosminiai sprogimai ir buvo trūkstama tamsiosios medžiagos teorijos dalis – juos įvertinus, susiformuodavo tokios nykštukinės galaktikos, kokias ir yra stebimos teleskopais.

Šaltos tamsiosios medžiagos teorija atsirado praėjusio šimtmečio aštuoniasdešimtaisiais metais, ji teigia, kad didžioji Visatos medžiagos dalis, net apie 75 procentai, yra “tamsioji” medžiaga, kuri nesąveikauja su elektronais ir protonais, todėl nepaveikia ir elektromagnetinių bangų. Sąvoka „šalta“ šiuo atveju reiškia, kad iš karto po Didžiojo sprogimo šios medžiagos dalelių greitis buvo gerokai mažesnis nei šviesos greitis.

Kompiuterinis galaktikų formavimosi modelis, įvertinantis supernovų sprogimus:

 

FLV player

 

Aut. teisės: MokslasPlius
MokslasPlius

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)