Nepažįstami namai: Paukščių tako galaktikos žvaigždėlapį reikia tikslinti  (4)

Dar visai nesenai mokslininkai vieningai tvirtino, jog mes gyvename Žvaigždžių tako galaktikoje, turinčioje keturias stambias vijas. Dabar gi viskas susipynė – pasirodo, galaktikoje yra tik dvi stambios vijos, o ir pats galaktikos žvaigždėlapis prašosi papildymų.

Jeigu mes gyventume nuolat užrakintame name, po kurį galima laisvai vaikščioti, tačiau niekada neįmanoma išeiti į lauką ir mums reikėtų nupiešti namo išorę, tai atlikti būtų labai sudėtinga. Pagal vidinį išplanavimą galima apytiksliai įsivaizduoti namo formą, tačiau nei jo spalvos, nei ornamentų, nei kitų konstrukcinių ypatumų nustatyti praktiškai neįmanoma. Panašioje situacijoje yra atsidūrę astronomai, bandantys tikslinti gimtosios galaktikos duomenis.

Danguje galima įžiūrėti ir kitas stambias galaktikas, netgi panašias į mūsiškes, tačiau vien pagal jų išvaizdą spręsti apie gimtąją galaktiką yra sudėtinga. Panašiai taip pat, jei bandytume nupiešti savo namą vien pagal kaimyno namo vaizdą, matomą pro langą. Juk jis nebūtinai turėjo pasistatyti identišką būstą.

Tokioje situacijoje esantys astronomai pastebėjo, jog jų lygšiolinė nuomonė apie gimtąją galaktiką nėra absoliučiai tiksli. Atradimas, paskatinęs permąstyti galaktikos struktūrą, buvo padarytas analizuojant tūkstančius kosminio teleskopo Spitzer padarytų nuotraukų infraraudonajame diapazone. Būtent šiame diapazone pavyksta stebėti po storu žvaigždžių dulkių ir dujų sluoksnių pasislėpusias galaktikos struktūras. Iki šiol mokslininkai naudojosi galaktikos žemėlapiais, sudarytais dar 1950 metais, remiantis radijo diapazono tyrimais. Tuo metu išskirti pagrindiniai dujiniai debesys ir pažymėtos keturios stambiausios galaktikos vijos, supančios jos tankų branduolį. Tai Kentauro, Persėjo, Šaulio ir Gulbės spiralės. Mūsų gimtoji Saulės sistema įsikūrusi nedidelėje Oriono vijoje, tarp Persėjo ir Gulbės.

2005 metais infraraudonieji teleskopai leido pažvelgti giliau į galaktikos centrą – tuomet paaiškėjo, jog galaktikos centras žymiai didesnis nei buvo manoma iki šiol. Nauji tyrimai, kurių metu astronomai kompiuterių pagalba išstudijavo beveik 800 tūkstančius Spitzer nuotraukų leido iš naujo įvertinti branduolio tankį – nuotraukose buvo užfiksuota daugiau nei 110 milijonų žvaigždžių (visoje Paukščių tako galaktikoje skaičiuojama nuo 100 iki 400 milijardų žvaigždžių). Ir jeigu Kentauro spiralės link jų tankis didėja, tai link Gulbės ir Šaulio spiralių nieko panašaus nevyksta. Šios spiralės nėra labai tankios ir iš esmės susideda daugiau iš tarpžvaigždinių dulkių, nei iš pačių žvaigždžių. Persėjo vija driekiasi pagal išorinį galaktikos kraštą ir nuotraukose ji nebuvo užfiksuota.

Šie stebėjimai leido astronomams padaryti išvadą, jog Paukščių tako galaktika turi tik tik dvi stambias spirales – Kentauro ir Persėjo – kaip ir kai kurios kitos galaktikos, turinčios didelį centrinį branduolį.

Tačiau tai dar ne viskas. Dar vienas tyrimas, padarytas su VLBA (dešimties sinchronizuotų radioteleskopų sistema, veikianti kaip viena visuma) leido susekti nemažai žvaigždžių netoli aktyvios žvaigždžių formavimosi srities Paukščių tako galaktikoje. Šioje srityje mokslininkams pavyko aptikti žvaigždžių, judančių žymiai lėčiau ir labiau ištęstomis orbitomis nei tai leidžia šiuolaikinės teorijos. Tai dar vienas signalas apie tai, jog mūsų supratimas apie gimtąją galaktiką reikalauja patikslinimo.

Vietoj to, kad judėti beveik tiksliu apskritimu su centru, sutampančiu su galaktikos centru, šios žvaigždės juda ištįsusiomis elipsėmis. Tai pat ir šių žvaigždžių greitis niekaip neįsispraudžia į jokios teorijos rėmus. Galbūt tai lemia neįprasta judėjimo trajektorija, kuri savo ruožtu sukuria gravitacines bangas, lėtinančias jų skrydį.

Savu ruožtu gravitacinės bangos nėra nei tiksliai paaiškintos, nei aprašytos – aišku tik tai, jog šios laiko ir erdvės pulsacijos juda šviesos greičiu. Kaip ir dauguma kitų dalykų, gravitacinės bangos aiškinamos teorinių modelių ir hipotezių lygyje, nors nemažai tyrėjų stengiasi iki jų „prisikasti“ jei ne tiesioginiu, tai bent netiesioginių eksperimentų keliu.

Grįžtant prie galaktikos žemėlapio ir joje vykstančių keistų procesų reikia pažymėti, jog patikslinti įvairias hipotezes ir patį žemėlapį nėra lengva. Juk Žemė skrieja praktiškai pačiame galaktikos „taurės“ pakraštyje ir į galaktiką galime žiūrėti tiek iš vieno krašto. Galaktikos centras ir apskritai visa tolimoji jos pusė uždengta tankiu dulkių ir dujų sluoksniu, apšviečiamu daugybės aplinkinių žvaigždžių. Tačiau VLBA leido lokalizuoti pačius tolimiausius radijo signalų šaltinius ir išsiaiškinti jų trajektoriją su gana dideliu tikslumu.

Kol kas galaktikos žemėlapyje yra labai daug neištirtų zonų, kurios senovėje būtų pažymėtos kaip „drakonų buveinės“. Tačiau astronomų nuomone, jau po 10 metų daugumą šių sričių bus ištyrinėtos ir žinomos.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)