Aptiktas Visatos voratinklio gijos fragmentas  (15)

Pagal dabartinį Visatos suvokimą tik apie 5 % visos Visatos sudaro mums įprastinė materija, susidedanti iš protonų, neutronų ir elektronų. Likusi dalis skirstoma į tamsiąją materiją (23 %) ir tamsiąją energiją (72 %). Tačiau nežiūrint to, jog tie 5% ir taip tėra Visatos dalelė, didžioji šios materijos dalis yra nepasiekiama Žemės stebėtojams. Tad net ir įprastinės materijos struktūra Visatoje išlieka hipotetinė, todėl astronomai intensyviai bando aptikti teorines makro struktūras, kurios paneigtų arba patvirtintų dabartines prielaidas. Panašu, jog būtent vieną iš tokių struktūrų astronomas ir pasisekė aptikti.

Bendroji Visatos teorija laikosi prielaidos, jog visa įprastinė materija Visatoje labai stambiame mastelyje (analizuojant šimtus arba tūkstančius persekų) sudaro struktūrą, primenančią gigantišką voratinklį. Šio voratinklio tankūs mazgai sudaryti iš galaktikų spiečių – pačių stambiausių materialaus pasaulio darinių. O šiuos galaktikų spiečius jungia kolosalios tarperdvinių dujų gijos. Beveik prieš 10 metų iškelta teorija, kuri teigia, jog daugiau nei pusę mūsų įprastinės, iš atomų sudarytos materijos „pagamina“ ne stambios žvaigždės ir galaktikos, o būtent šios tankios dujinės gijos. Tačiau visa tai tėra teorija, nes mokslininkams niekaip nepavyksta aptikti šio prognozuojamo voratinklio gijų. Tam nemažai įtakos turi santykinai mažas gijų diametras ir milžiniški plotai, kuriuos reikia tyrinėti.

Pagal šią teoriją galima numanyti, jog kai kuriose srityse šios dujos turėtų įkaisti iki gana aukštų temperatūrų – pakankamų, kad prasidėtų spinduliavimas rentgeno diapazone. Šią hipotezę ir nusprendė patikrinti tarptautinė grupė astronomų, pasinaudodama orbitine rentgeno observatorija XMM-Newton.

Mokslininkams pavyko užfiksuoti atskirus fragmentus spėjamos voratinklio gijos, jungiančios du galaktikų spiečius – Abell 222 ir Abell 223, nutolusius nuo mūsų apytiksliai per 2,3 milijardus šviesmečių.

Užfiksuota, jog abu šie spiečiai sujungti ganėtinai plačia dujų juosta. Tačiau net įvertinus didelį orbitinio teleskopo jautrumą, aptikti šią giją buvo labai sunku ir pavyko dėl laimingo atsitiktinumo – gija orbitoje nukrypus beveik išilgai stebėjimo lauko, tad išaugos bendras spinduliavimo intensyvumas ploto vienetui.

Mokslininkų komandos vadovas Norbert Werner tiki, jog jų pastebėtas dujų fragmentas yra ne kas kitas, o visų ieškomo Visatos voratinklio gija. Tad jo nuomone, šis atradimas be galo reikšmingas tolesniems Visatos tyrimams – jis paskatins astronomus nenuleisti rankų ir ieškoti kitų voratinklio fragmentų.

Toliau mokslininkai tikisi surasti dar daugiau tokių dujų sankaupų, padėsiančių tikslinti teorinį Visatos modelį. Šiuos tyrimus palengvintų dar didesnio jautrumo orbitinės observatorijos iškėlimas, bet tai dar ateities planuose.

Iliustracijoje: Kompiuterinis Visatos voratinklio struktūros modelis – gijų susikirtimuose žymimos galaktikų sankaupos. Mastelio įvertinimui pažymėtas atstumas, lygus santykiui tarp megaperseko (apytiksliai 30 milijardų milijardų km) ir Hablo pastoviosios, kurios reikšmė susijusi su Visatos plėtimusi ir keičiasi bėgant laikui.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (15)