Algimantas Čekuolis. Naujas istorijos vadovėlis Rusijoje: Stalinas ir Berija – geri vadovai  (128)

Šį rudenį Rusijos istorijos mokytojų suvažiavime buvo pristatytas naujo šalies istorijos vadovėlio projektas ir instrukcija – metodinės rekomendacijos mokytojams.


Autorius – Aleksandras Filipovas ir grupė jo bendradarbių. Leidykla „Prosveščenije“ įspėjo suvažiavimo dalyvius, kad vadovėlis nebus keičiamas. Tos pačios grupės parašyta vadovėlio pirmoji dalis jau išleista kelių milijonų tiražu. Todėl į šį projektą tenka žiūrėti rimtai.

Trėmimų lyg ir nebuvo

Pagrindinė vadovėlio mintis – Sovietų Sąjunga vystėsi greitai, nes šalyje buvo teroras, o Stalinas buvo efektyvus valdymo specialistas. Instrukcijoje rašoma: „Mokytojai turi atkreipti ypatingą dėmesį, siekdami išaiškinti mokiniams šalies vadovų motyvus ir jų elgesio logiką“. Istorija, kurios turės pagal tą vadovėlį mokytis milijonai jaunų rusų, tai ne žmonių, ne piliečių, o valdžios istorija. Spalio revoliucija, pagal šį vadovėlį, buvo tokia pat reikšminga kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija, o kovojusios prieš ją baltųjų jėgos dažnai buvo fašistinio charakterio. Sovietų Sąjungoje badas nebuvo tyčia organizuotas varant valstiečius į kolūkius, o tiesiog orai buvę netikę, be to, vykdant kolektyvizaciją, buvo daroma klaidų.

Sovietų kariuomenės įsiveržimas į Lenkiją 1939 m. buvo Ukrainos ir Baltarusijos žemių išvadavimas.

Baltijos valstybių ir Moldavijos okupacija 1940 m. aiškinama dar paprasčiau. Tos teritorijos anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis, todėl apie kokią okupaciją galima kalbėti? Karą su Suomija sovietai laimėjo.

Tačiau iš tiesų Kremlius norėjo Suomiją padaryti dar viena sovietine respublika, bet gavo į dantis, pražudė minias savo kareivių, ir turėjo pasitenkinti Karelijos gabalu.

Sovietų karas su hitlerininkais. Vadovėlis tvirtina, kad Stalinas nedarė klaidų, jis viską gerai žinojo ir suprato, o pirmųjų metų pralaimėjimai, prarasta teritorija iki Volgos įvyko dėl „objektyvių priežasčių“. Apie ištisų tautų trėmimus, nurodo instrukcijos autoriai, reikia kalbėti ypač santūriai ir atsargiai.

Pateisinamos netgi žudynės

Tačiau viskas blanksta prieš pagrindinę vadovėlio mintį ir jo tikslą – masinių represijų Stalino laikais pateisinimą. Nepatikėčiau, jeigu pats nebūčiau perskaitęs. Sakysim, belaisvių Lenkijos karininkų žudynės Katynės miške. To paprastai paneigti negalima – yra tūkstančiai lavonų, yra liudininkai. Vadovėlyje skaitome: „Tokia buvo politinė būtinybė. Be to, tai buvo atsakas už 1920 m. lenkų sušaudytą grupę bolševikų“. „Teisingas kerštas“ tampa vadovėliniu terminu. Taip bus atsakinėjama per egzaminus.

Iki šiol oficiali Rusijos spauda Stalino represijas arba stengdavosi nutylėti, arba jas vadino „nukrypimais nuo generalinės partijos linijos“. Viskas. Pasibaigė. Vadovėlis pateisina milijonų piliečių išžudymą. Matote, anie priešinosi sparčiai Stalino industrializacijai.

Niekas nesipriešino, kur ten. Sakysim, vadovėlis mini 17-ąjį kompartijos suvažiavimą 1934-aisiais. Stalinas jau 10 metų buvo valdžioje, buvo spėjęs parodyti dantis – sunaikino daugumą buvusių drauge su juo valdžioje bendražygių bolševikų, žemės ūkis ir pramonė stovėjo aukštyn kojomis, visoje šalyje žmonės badavo. Bet partijos suvažiavime iš 1966 jo delegatų 292 drįso balsuoti prieš Staliną. Didelio čia daikto, pasakysite, tam ir yra suvažiavimai. Ne sovietų Rusijoje. Stalino įsakymu per keturis metus buvo sušaudyta daugiau nei pusė jo dalyvių, 1108 vyrai ir moterys. Paskui Rusijoje jokiame suvažiavime niekas niekada nebalsavo prieš jokį vadą. Ką į tai vadovėlis? Šitų šiurpių skaičių nemini. Aiškina taip: Stalinas nežinojo, iš kurios pusės jam gali būti smogta. O priedas nurodo mokytojams: „Reikia parodyti, kad Stalinas elgėsi visiškai protingai, kaip žmogus, atsakingas už šalies valdymą“.

Ne siautėjo, o administravo

Pateisinęs Staliną, vadovėlis teisina ir Beriją. Priminsime jaunesniems skaitytojams – tai buvo sovietų saugumo viršininkas. Po Stalino mirties kompartijos vadovybė jį suėmė politbiuro posėdžio metu, ir, vieni šaltiniai sako, kad jis buvo nušautas vietoje, kiti – kad sušaudytas vėliau. Visais atvejais – linksma kompanija. Bet kaip aiškinamas Berijos siautėjimas? Matote, jis buvo gabus administratorius. Jo vadovaujamas NKVD planingai suiminėjo inžinierius ir kitus specialistus, reikalingus skubių uždavinių Sibire vykdymui. Cituoju vadovėlį: „Teroras tapo praktišku įrankiu vykdant liaudies ūkio poreikius“.

Pirmiausia, tai – melas. Buvo suiminėjami ne tik inžinieriai ir technikai, o mokytojai, karininkai, studentai, šventikai, valstiečiai, darbininkai, nes tikslas buvo visai kitas – prigąsdinti gyventojus ir taip padaryti juos klusnius. Suimtiesiems „vykdyti liaudies ūkio poreikius“ leisdavo tik išimtinais atvejais. Dažniausiai jie kirto mišką ir dirbo kitus nekvalifikuotus darbus. Antra, vergai dirbo blogai, ūkio nekėlė ir negalėjo jo kelti. Nė vienas penk-mečio planas iš tikrųjų taip ir nebuvo įvykdytas, o sovietinių gaminių ir statybų kokybė buvo baisi.

Nurodymai falsifikuoti istoriją

Bet grįžkime prie vadovėlio. Jo autoriai, suprasdami, kad postringavimai apie „išmintingą šalies valdymą teroru“ gali neįtikinti net ir mokinukų, nurodo mokytojams kaip reikia falsifikuoti istoriją. Cituoju vadovėlio instrukciją: „Aukomis gali būti laikomi tik nuteistieji myriop ir sušaudyti“. Kitaip sakant, mirusieji iš bado ir nuo sunkaus darbo Gulago stovyklose, anglies, aukso, urano kasyklose, ledinėse Laptevų jūros salose, Magadane, bei tie, kurie buvo ištremti su šeimomis ir Sibire paliko kaulus, – milijonai žmonių nuo šiol nustoja būti aukomis.

Toks vadovėlis prieštarauja pačios Rusijos įstatymui, priimtam 1991 m. Jis apibrėžia, ką reikia laikyti represijų auka ir sako: „Sovietų valdžios metais milijonai žmonių tapo totalitarinio režimo aukomis“. Kas įvyko Rusijoje po 1991-ųjų? Kam prireikė užmesti uždangą ant praeities ir mokyti jaunus rusus, kad tada viskas buvo gerai ir svarbiausia – kad valdžia visada teisi?

Yra sakoma, kad tauta, kuri nežino savo istorijos, pasmerkta ją pakartoti. Nejaugi iš tikro kažkas nori tą tezę įgyvendinti?

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis
Valstiečių laikraštis
Autoriai: Algimantas Čekuolis
(1)
(0)
(1)

Komentarai (128)