Kodėl skiriasi rudens spalvos JAV ir Europoje  (2)

Spalvos, kiekvieną rudenį nudažančios miškus, skiriasi priklausomai nuo to, kurioje vandenyno pusėje medžiai auga.

Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje rudens paletėje dominuoja liepsnojantys raudoni atspalviai, tačiau Europoje lapai dažniausiai tampa geltoni. Viena tyrėjų komanda turi naują idėją, kodėl rudens spalvos skirtinguose žemynuose skiriasi. Idėją, kuriai patikrinti reikėjo grįžti 35 mln. metų atgal, rašo „LiveScience“.

Žalią lapų spalvą pavasarį ir vasarą lemia cholorofilas, kuris padeda augalams pasigaminti organinių medžiagų per fotosintezės procesą. Kai orai rudenį ima šalti, šalčiui jautrus chlorofilas nustoja gamintis. Žaliai spalvai nykstant, įsigali geltoni ir oranžiniai pigmentai, vadinami karotenoidais (atsakingi ir už oranžinę morkų spalvą). Šie pigmentai esti visada, tačiau ima matytis tada, kai nunyksta žalia spalva.

Nors spalvų keitimo procesas mokslininkams žinomas seniai, mechanizmą, kurio rezultatas yra ryški raudona spalva, suprasti pasirodė sudėtingiau, ypač dėl to, kad medžiams dėl raudonų atspalvių atsiradimo reikėtų išnaudoti daug energijos tuo metu, kai lapai jau vis tiek pradeda kristi.

Raudona spalva atsiranda dėl antocianinų, kurie, kitaip nei karotenoidai, pradeda gamintis tik rudenį. Šie raudoni pigmentai ir blokuoja kenksmingą radiaciją, intensyvų saulės poveikį, ir neleidžia lapų ląstelėms taip paprastai sušalti rudens šalnose.

Kai kurie mokslininkai yra pasiūlę nuomonę, jog raudona spalva atgraso kenkėjus, kurie užpultų lapus, jei jie būtų apetitą keliantys geltoni. Būtent tokią išvadą remia naują studiją atlikę tyrėjai.

Jų aiškinimas prasideda tuo, kad prieš 35 mln. metų didžiuliai planetos plotai buvo padengti visžalių džiunglių ir miškų iš tropinių medžių, sako Simcha Lev Yadun iš Haifos Oranimo universiteto Izraelyje ir Jarmo Holopainenas iš Kuopio universiteto Suomijoje.

Tolesnėje fazėje, dėl ledynmečių ir kitų besikeičiančių sąlygų, daugelis medžių pradėjo periodiškai mesti lapus žiemai. Taip pat daugelyje šių medžių prasidėjo evoliucinis procesas, dėl kurio lapai ėmė rausti.

Šiaurės Amerikoje, kaip ir Rytų Azijoje, iš Šiaurės į Pietus besidriekiančios kalnų grandinės leido gyvūnų ir augalų „migraciją“ į Pietus ar Šiaurę pagal ledyno plėtrą ar atsitraukimą, juose nuolat likdavo zonų, kuriose gyvybė galėjo išgyventi. Su ja migravo ir „priešai vabzdžiai“. Šitaip karas dėl išlikimo tęsėsi be pertraukų.

Europoje, priešingai, kalnai – Alpės ir toliau esančios grandinės – driekiasi iš Rytų į Vakarus ir dėl to per ledynmečius čia neatsirado saugių zonų, daugelis medžių rūšių neišgyveno gilaus šalčio ir žuvo, o kartu su jais – ir vabzdžiai, priklausę nuo medžių.

Baigiantis pakartotiniams ledynmečiams daugelis medžių rūšių, kurios išsilaikė Europoje, nebeturėjo kovoti su vabzdžiais, tapusiais nykstančiais, ir todėl nebeikvojo energijos raudoniems perspėjantiems lapams atsirasti, tvirtina tyrėjai.

Kad paremtų savo teoriją, jie siūlo išimtį, kuri esą patvirtina taisyklę: Skandinavijoje nykštukiniai krūmokšniai rudenį vis dar tampa raudoni.

Kitaip nei medžiai, nykštukiniai krūmai ledynmečius išgyveno po sniego sluoksniu, kuris juos saugojo nuo ekstremalių paviršiaus sąlygų. Po sniego antklode vabzdžiai, kurie maitinosi krūmais, taip pat buvo apsaugoti – todėl čia tarpusavio kova tęsėsi, palikdama būtinybę lapams tapti raudoniems, aiškina analizę atlikę tyrėjai.

Priminsime, jog mes anksčiau rašėme apie dar vieną raudonų ir geltonų lapų susiformavimo hipotezę - joje buvo aiškinama, jog raudonai nusidažę medžiai stengiasi ilgiau apsaugoti savo lapus nuo ultravioletinių spindulių ir toliau pildyti iš nederlingo dirvožemio maisto atsargas žiemai.

Na, o kuri iš šių hipotezių teisinga, paliekame spręsti mokslininkams ir mūsų skaitytojams.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: