Eismo kultūra. Laiškas pusgalviui vairuotojui  (19)

Psichologas Jonas Henrikas Rapalis projektui „Eismo kultūra“ atsiuntė ispanų rašytojo Artūro Perez-Revertės esė vertimą.


Brangusis pusgalvi!

Tau neteks suvalgyti sekančių Naujųjų metų vynuogių* , nes po metų tu jau būsi miręs. Sakydamas miręs, aš turiu omeny būtent tai: tu tikrai būsi miręs, ir virš tavęs žydės malvos**. Tavo mirtis – pranešu tau – nebus nei herojiška, nei naudinga, nei natūrali. Tu baigsi savo dienas pačiu idiotiškiausiu būdu, šimto aštuoniasdešimties greičiu, lenkdamas arba posūkyje, kaip tik tuo metu, kai išviepsi kieto vaikino iš filmo fizionomiją ir bebaimiškai nuspausi akceleratorių girdėdamas įsivaizduojamą ar realią muziką, pasijutęs mambo karaliumi.

Blogiausia tame, tu jau atleisk man, ne tai, kad prikarši savo kailį, galų gale jis ir vertas, tikriausiai, ne dievaži kiek – gal tik tau pačiam ar kokiems nors giminaičiams – skaičiuojant , už kokią kainą tu jį ruošiesi parduoti. Blogai tai, kad tu, galbūt, nutempsi su savimi žmones, kuriems visiškai neįdomu lydėti tave šioje kelionėje: neatsargius draugus, šeimą, važiuojančią atostogauti priešpriešiniame automobilyje, pėsčiąjį, sunkvežimio vairuotoją, uždirbantį sau pragyvenimui. Būtų žymiai naudingiau ir švariau, jei jau toks reikalas, jei tu įsibėgėtum iki dviejų šimtų ir įsirašytum bareljefu į kokią nors sieną – tada tai būtų tavo vieno reikalas ir tai verta didesnės pagarbos. Tačiau aš žinau, taip tu nepasielgsi, kadangi visai neplanuoji tapti lavonu. Kai išmuš tavo valanda, tai įvyks netikėtai, ir tau dar užteks laiko tik nustebusiai išversti akis – man tai negali atsitikti – prieš tai, kai atsijungsi galutinai ir negrįžtamai.

Aš jau kelioliką metų matau tave lekiantį pro šalį gatvėse ir greitkeliuose, užimantį kairę juostą, signalizuojantį man visomis šviesomis, kad aš nedelsiant tave praleisčiau pirmyn. Kartais tu pakimbi per delną nuo mano užpakalinio buferio, būdamas užtikrintas – tuo atveju, jei aš staiga stabdysiu –savo fenomenalia reakcija ir šaltakraujiškumu, aštriu žvilgsniu ir lediniu, ramiu bebaimiškumu, keliančiais visų aplinkinių susižavėjimą, o svarbiausia – tavo paties. Gražuolis. Mačo iš didžiosios raidės. Tu paprasčiausiai nuostabus.

Paklausyk, aš tau išduosiu vieną paslaptį. Mes labai trapūs – jei tu žinotum, kiek – tau rankos imtų virpėti. Viskas, ką mes turime, kas atrodo taip tvirta, taip brangu ir taip amžina, akimirksniu eina velniop; per sekundę, tereikia vos truputį atsipalaiduoti; likimui pakanka nusičiaudėti: viskas – gyvenimas, žmogaus esybė. Pakanka viruso, vabzdžio, metalo gabalėlio skeveldros ar kulkos pavidale, pakanka vandens ar tepalo lašo ant asfalto, kosulio priepuolio, pakanka bet kokio iš tų blogų juokelių, kuriais taip mėgsta linksmintis Visata, – ir viskas ką tu mėgsti, viskas, kuo tu buvai, kas tu esi ir kuo galėjai tapti, lekia prarajon, dingsta visiems laikams ir jau niekada nebegrįš. Suprantama, visi mes kažkada atsirasime ten. Tačiau vieni ten atsiras anksčiau, nei kiti. O tau, brangus mano, iškrito bilietėlis su skaičiumi 1994***. Aišku, galbūt aš užsimušiu anksčiau. Arba mane užmuši tu. Bet aš tai žinau, kas su manimi gali atsitikti bet kurią dieną, bet kurioje vietoje, kadangi aš esu mirtingas. O tau tai išvis niekada neatėjo į galvą.

Gaila, kad nesugebėsiu tiksliai nupasakoti aplinkybių, kai tu įvykdysi – sėkmingai – savo paskutinį proveržį pirmyn. Aš nežinau, atsiras tavo vardas autoavarijų keliuose statistikoje paprastą ar išeiginę savaitės dieną, o gal tau bus skirtas net individualus komentaras, galbūt, net fotonuotraukos: sulamdytos skardos ir kyšančios iš po antklodės kojos – tais atvejais visada nukrenta vienas batas, taip kad atmink, niekada nesimauk baltų kojinių – kokio nors laikraščio puslapiuose, o jei pavyks, net ir TV naujienose. Tačiau man nusispjauti ant tavo nusibaigimo aplinkybių. Tu juk žinai, kad šioje rubrikoje**** aš nieko nevynioju į vatą, ir todėl pasakysiu: man nusispjauti ir ant tavęs.

Kai kas tvirtina, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas šventas, ir, galbūt tai tiesa.Tačiau ne mažiau teisinga, kad aš pakankamai prisižiūrėjau, kaip baigiasi gyvenimai, ir kai kurie iš jų man rodosi mažiau šventi, nei kiti.

O dėl tavo gyvenimo – turiu omeny asmeninį tavo gyvenimą, tą, kuris tik tavo (nebent tu tiki reinkarnacija), – tavo reikalas, jei nori mokėti tokią aukštą kainą už abejotiną malonumą puikuotis skardiniais žirgais, suėdančiais savo raitelį. Ir nereikia skiesti apie rizikos pomėgį ar apie gyvenimą ant pavojingos ribos. Pažįstu daugelį žmonių, kuriems – jų pačių pasirinkimu ar taip susiklosčius aplinkybėms – puikiai žinoma, kas yra rizika ir gyvenimas, kupinas pavojų. Žmonių, kurie iš tikro verti apverkti juos, atėjus laikui, o ne pergyventi dėl žūties tokių kaip tu – pusgalvių, nesugebančių vertinti jiems duoto gyvenimo ir todėl leidžiančių jį tuščiai. Ir iš vis, ką tu išmanai apie riziką, pusgalvi? Ir apie mirtį. Ir apie gyvenimą.

Laimingo kelio.

Artūras Perez-Revertė

*Užuomina į ispanų Naujųjų metų sutikimo tradiciją – valgyti po vynuogę su kiekvienu dvyliktos valandos laikrodžio dūžiu.

**Gėlės pavadinimas.

***Esė rašytas 1993 metais.

****Žurnale Semanal sekmadieniniai Artūro Perez-Revertės esė.

Aut. teisės: delfi.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (19)