Branduolinės energetikos mitai – verta į juos pasigilinti  (21)

Nestebina, kad įvykiai Japonijoje, neseniai paminėtos 25-osios Černobylio metinės suaktyvino kalbas apie atominių elektrinių saugą. Nuostabą greičiau kelia tarsi iš gausybės rago pasipylę komentarai, straipsniai ir mažai ką bendro su energetika, juo labiau branduoline, turinčių „ekspertų“ interviu. Ar tai rodo, kaip greitai mes galime pasiduoti emocijoms ir staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, užmiršti kodėl Lietuva priėmė sprendimą likti branduolinės energetikos valstybe ar kad kažkam yra naudinga gąsdinti žmones?

Tikiuosi, kad ne visus Lietuvoje pavyksta įtikinti neargumentuotais, nors ir triukšmingais teiginiais, kad branduolinė energetika yra bloga dėl to, jog ji yra tiesiog bloga. Todėl keletą, plačiausiai reklamuojamų „argumentų“ apžvelgsiu išsamiau.

1. Branduolinė energetika yra nesaugi ir pavojinga?

Kritikuojant atominių elektrinių saugą, būtinai primenama Černobylio atominės elektrinės (AE) katastrofa, o pastaruoju metu – ir įvykiai Fukušimos AE. Apie abi avarijas prirašyta daug, norintys sužinoti tiesą, gali nesunkiai rasti tikrai objektyvaus ir neutralaus vertinimo pavyzdžių tiek mokslinėje, tiek ir populiarioje spaudoje. Bėda tik ta, kad, toli gražu, ne visiems tiesa yra priimtina ar naudinga. Kas galėtų paaiškinti, kodėl yra neįdomi informacija apie Japonijoje gamtos stichijos sugriautas hidroelektrinių užtvankas, gaisrų nusiaubtas naftos, dujų perdirbimo gamyklas, šilumines elektrines, kitus energetikos objektus? Kodėl neskelbiama, kiek tų avarijų metu žuvo žmonių?

Atsakymas paprastas – avarijos įprastuose pramonės ir energetikos objektuose yra vos ne kasdienis, nieko nebestebinantis reiškinys, nepaisant to, kad tokių avarijų metu žūna šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Bankuja užtvankos griūtis Kinijoje pražudė apie 230 000 žmonių, Machhu hidroelektrinės avarija Indijoje, nusinešė per 2500 gyvybių, Asha-ufa suskystintų dujų sprogimas Sibire, per 600 žuvusių; Dorunkha kuro saugyklos sprogimas Egipte, žuvo beveik 600 žmonių ir t. t. Tuo tarpu avarijos branduoliniuose energetiniuose objektuose yra ypač retas, todėl sensacingas įvykis, ypatingai patrauklus branduolinės energetikos priešininkams.

Apie tikrąjį branduolinės energetikos „pavojingumą“ iškalbingai liudija pateikiami daugiamečių tyrimų duomenys, paimti iš Deaths per TWh by energy source March, 2011(skaičiai atspindi visą kuro ciklą):

Energijos šaltinis Mirčių skaičius, tenkantis pagamintos energijos 1 TWh
Akmens anglys 161 (pasaulio vidurkis)
Akmens anglys 278 (Kinija)
Nafta 36
Gamtinės dujos 4
Biokuras/biomasė 12
Saulė 0.44
Vėjas 0.15
Hidroenergetika 0.10
Branduolinė energetika 0.04

Matome, kad vienam žuvusiajam branduolinio kuro cikle (pradedant urano rūdos kasimu ir baigiant radioaktyviųjų atliekų tvarkymu) tenka net 4000 žuvusiųjų akmens anglių kuro cikle. Tad apie kokį ypatingą branduolinės energetikos keliamą pavojų kalbame? Tokia jau žmogaus prigimtis – kuo mažiau suprantame, tuo labiau tikime ir bijome. Be to, baimė auga didėjant atstumui nuo vietos, kur įvyko branduolinio objekto avarija ar incidentas.

2. Neišspręsti radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo klausimai?

Dar vienas „neatremiamas“ argumentas, kurį dažnai, net neįsigilinę, naudoja branduolinės energetikos priešininkai, yra susijęs su elektrinėse susidarančių atliekų tvarkymu, jų laidojimu ir pan. Įdomumo dėlei, galiu informuoti, kad iki 2011 m. balandžio mėnesio pasaulyje buvo uždaryta apie 100 urano kasyklų, 80 energetinių (komercinių) branduolinių reaktorių, 45 eksperimentiniai arba reaktoriai prototipai, daugiau kaip 250 mokslinio tyrimo reaktorių ir daugybė kitų branduolinio kuro ciklo įmonių. Tarp kitko, Lietuva, anksčiau laiko uždarydama Ignalinos AE, nėra vieniša. Pasaulyje politiniu sprendimu anksčiau laiko uždaryti net 25 reaktoriai (daugiausia – Europoje). Dalis uždarytų branduolinio kuro ciklo objektų yra pilnai išmontuoti, o žemė skirta kitokiam panaudojimui.

Prieš kalbėdami apie branduolinių atliekų tvarkymą, pirmiausiai pabandykime susivokti, kiek tų atliekų, veikiant branduolinei jėgainei, atsiranda. Paveikslėlyje parodytas radioaktyviųjų atliekų kiekis, kuris susidarytų tuo atveju, jeigu per visą gyvenimą (bent 80 metų) žmogus naudotų elektrą, pagamintą tiktai AE.

Klausti, kiek atliekų (kietųjų ir dujinių) susidarytų tuo atveju, jeigu elektra būtų generuojama deginant organinį kurą, turbūt, neverta. Palyginimui, 2000 MW galios šiluminė elektrinė per parą sudegina 25 000 tonų akmens anglių, tuo tarpu tokios pat galios AE su dviem 1000 MW galios reaktoriais, per metus sunaudoja tiktai 20 – 30 tonų branduolinio kuro. Per 60 eksploatacijos metų susikauptų ne daugiau, kaip 1200 – 1800 tonų arba apie 100 – 150 kubinių metrų (kubas, kurio kraštinė 4,5 – 5,0 m) panaudoto kuro. Jeigu paminėti dar tai, kad akmens anglis deginančių elektrinių šlakas ir dujinės išmėtos, be viso kito, yra radioaktyvios, tai taps aišku, kuri iš šių elektrinių daro didesnį neigiamą poveikį aplinkai ir žmogui.

Ne visiems, turbūt, žinoma, kad šiandien branduolinė energetika yra vienintelė energetikos šaka, pilnai atsakanti už savo atliekų saugų tvarkymą. Vidutinio ir mažo aktyvumo atliekų saugyklas yra įsirengę nemažai valstybių, pavyzdžiui, netolimi mūsų kaimynai: Švedija ir Suomija. Požeminės laboratorijos, kuriose tiriamas aplinkos poveikis palaidotam panaudotam branduoliniam kurui bei labai radioaktyvioms atliekoms, įrengtos Belgijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, Švedijoje ir kitur. Saugūs būdai, priemonės ir įranga yra sukurti ir gali būti bet kada pradėti taikyti.

Tačiau laidoti parengtose kapavietėse labai radioaktyvias atliekas nepradėta. Kodėl? Pagrindinė priežastis - nėra politinio sprendimo. Taip jau surėdyta, kad politikai vengia bet kokios rizikos, galinčios sumažinti jų populiarumą, pakirsti politinę karjerą. Kita priežastis, kaip minėta, skubėti nėra kur, nes susikaupusių atliekų kiekiai yra nedideli.

Atliekų tvarkymo laidojant geologinėse formacijose (giliai po žeme granito, molio, druskos ir kt. struktūrose) priešininkai teigia, kad šis būdas yra nepatikimas, nepatikrintas. Tačiau apie tokio laidojimo patikimumą galima spręsti bent kiek susipažinus su informacija apie Pietvakarių Afrikoje (Gabone) prieš milijonus metų veikusių gamtinių branduolinių paliktas radioaktyviąsias atliekas, kurios, netgi nebūdamos specialiai apsaugotos, aplinkoje nepasklido ir jai nepadarė jokio žalingo poveikio. Taip pat verta pasidomėti informacija ir po Kanados Cigaro ežero dugnu slypintį ypač turtingos urano rūdos telkinį, kurio nepavyko ilgą laiką aptikti, nes jokių radiacijos pėdsakų neužfiksuota nei ežero vandenyje, nei aplinkoje.

Dar vienas oponentų argumentas – atliekų tvarkymo kaina. Ta pačia proga primenama Ignalinos AE radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro sutvarkymo kaina. Visa tai tiesa, tačiau pamirštami keli esminiai faktai.

Visu pirma, Ignalinos AE „degino“ silpnai sodrintą (2,0 – 2,6%) branduolinį kurą. Šiuolaikiniai rektoriai naudoja iki 5% įsodrintą kurą. Kuo įsodrinimas didesnis, tuo mažiau kuro reikia (ir mažiau atliekų susidaro) pagaminant tą patį energijos kiekį. Todėl tų atliekų, kurios susidarė veikiant Ignalinos AE, nereikėtų painioti su atliekomis, kurios atsirastų veikiant naujai jėgainei. Ignalinos AE atliekas privalėsime sutvarkyti visiškai neatsižvelgdami į tai, ar mes statysime naują elektrinę, ar, tikėdamiesi elektra apsirūpinti iš kaimynų, apleliuosime į jų geranoriškumą (aišku, jeigu tik jie turės ir galės parduoti elektros už mums priimtiną kainą).

Antra, kiekviena atominė elektrinė savo eksploatacijos laikotarpiu į specialų fondą privalo kaupti lėšas, būtinas tos atominės elektrinės uždarymui, o kartais, ir naujos analogiškos galios jėgainės pastatymui. Kokią sumą galima tokiu būdu sukaupti? Pasaulyje AE uždarymui ir atliekų sutvarkymui pakanka apie 6 - 12% nuo lėšų, gautų už pagamintą elektros energiją, kas sudaro apie 9 - 15% nuo AE statybos kainos. Diskontavus uždarymui skirtas lėšas, jos sudarytų ne daugiau kaip 5% nuo pagamintos elektros kaštų (Nuclear Fissionary, 2010).

3. Atominės elektrinės statyba brangi, jos pagaminta elektra bus nekonkurencinga?

Atominių elektrinių statybos kainuoja daug, bet ne brangiausiai. Šiuo metu AE statybos kaina siekia 1500 – 3600 JAV dol./kW elektrinės galios ir kiek daugiau. 2000 MW galios atominės jėgainės pastatymas kainuotų apie 3-7 mlrd. JAV dolerių (apie 7-15 mlrd. litų). Statybos kaina ir trukmė didėja tuo atveju, jeigu statomas pirmas tokios konstrukcijos reaktorius ir mažėja su kiekvienu kitu reaktoriumi. Be to, statybos kaštai mažesni tose šalyse, kuriose pigesnė darbo jėga. Suomijos Olkiluoto AE statomas reaktorius yra pirmasis tokio tipo (prototipas), be to, darbo jėgos kaina šalyje yra didelė, todėl šis blokas kainuos daug. Tuo tarpu statant tokį patį reaktorių kitoje šalyje, pavyzdžiui, Kinijoje, pastatymas kainuotų daug pigiau.

Palyginimui lentelėje pateikta IAE/NEA (Tarptautinės energetikos agentūros ir Branduolinės energetikos agentūros) analizės, apimančios 130 įvairių tipų elektrinių, kurios turėtų pradėti veikti 2010–2015 metais, rezultatus.

Jėgainės tipas
Apkrova
Statybos
kaina
Gaminamos
elektros kaštai
Kaštų struktūra
Akmens anglis deginančios
Iki 100%
1000-1500 JAV dol./kWe
2,5-5,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
3,5-6,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos – 50%
Eksploatacija – 15%
Kuras – 35%
Dujas deginančios
Iki 100%
400-800 JAV dol./kWe
3,7-6,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
4,0-6,3 JAV ct./kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos – 10-15%
Eksploatacija – 5-10%
Kuras – 73-90%
Atominės
Iki 98%
1500-3600 JAV dol./kWe
2,1-3,1 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
3,0-5,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos – 50-70%
Eksploatacija – 20-30%
Kuras – 10-20%
Vėjo
17-38%, kai statoma sausumoje;
40-45%, kai statoma jūroje.
1000-2000 JAV dol./kWe
3,5-9,5 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
4,5-14,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos – 60-87%
Eksploatacija – 13-40%
Kuras – 0%
Mažosios hidroelektri -nės
Iki 100%
Maksimali dalis JAV dol./kWe
4,0-8,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
,65-10,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos - maksimali dalis
Eksploatacija – nežymi dalis
Kuras – 0%
Saulės
9-24%
1000-1500 JAV dol./kWe
apie 15,0 JAV ct/kWh, kai diskonto norma 5%;
20,0-30,0 JAV ct./kWh, kai diskonto norma 10%.
Investicijos – 75%
Eksploatacija – 75%
Kuras

Lentelėje skaičiai kalba patys už save. Palyginimui, šiuo metu veikiančių elektrinių gaminamos elektros kaina (2010 metų duomenys, 5% diskonto norma) pateikta kitoje lentelėje, JAV ct/kWh:

Šalis
Atominės
elektrinės
Akmens
anglys
Dujų jėgainė
Vėjo jėgainės
sausumoje
Belgija
6.1
8.2
9.0
9.6
Čekija
7.0
8.5-9.4
9.2
14.6
Prancūzija
5.6
-
-
9.0
Vokietija
5.0
7.0-7.9
8.5
10.6
Vengrija
8.2
-
-
-
Japonija
5.0
8.8
10.5
-
P. Korėja
2.9-3.3
6.6-6.8
9.1
-
Olandija
6.3
8.2
7.8
8.6
Slovakija
6.3
12.0
-
-
Šveicarija
5.5-7.8
-
9.4
16.3
JAV
4.9
7.2-7.5
7.7
4.8
Kinija
3.0-3.6
5.5
4.9
5.1-8.9
Rusija
4.3
7.5
7.1
6.3

Atominių elektrinių eksploatacinės išlaidos (darbuotojai, administracija, tiekimas, remontai ir kt.) sudaro (JAV, 2008 metų duomenys) apie 1,37 JAV ct/kWh. Kuras (tame tarpe ir atskaitymai į radioaktyviųjų atliekų tvarkymo fondą) sudaro apie 0,49 JAV ct/kWh. Bendros išlaidos kurui ir eksploatacijai siektų apie 1,86 JAV ct/kWh elektros energijos gamybos kaštuose. Statybos kaina būtų apie 4,0 JAV ct/kWh.

Tokiu būdu, AE pagamintos elektros kaštuose išlaidos statybai sudarytų apie 68,3%, eksploatacinės išlaidos – apie 23,3%, o išlaidos kurui – tiktai 8,4%. Kadangi išlaidos kurui sudaro nežymią gaminamos elektros kaštų dalį, tai, nežiūrint sąlyginai didelių AE statybos kaštų, atominės elektrinės, naudodamos pigų branduolinį kurą, gali sėkmingai konkuruoti elektros rinkoje. Netgi didelis (pavyzdžiui, du kartus) branduolinio kuro kainos padidėjimas galutinio produkto – elektros - kainą išaugintų ne daugiau kaip 10%. Tuo tarpu organinį kurą (dujas, naftos produktus ir kt.) deginančių elektrinių kuro dalis elektros gamybos kaštuose siekia net 60-90%. Todėl net ir nedidelis organinio kuro kainos padidėjimas labai pakelia gaminamos elektros bei šilumos kainą.

Be to Lietuva, bent kol kas, organinį kurą (gamtines dujas, naftą) importuoja iš tos pačios valstybės. Tuo tarpu branduolinį kurą, pritaikytą naudoti šiuolaikiniuose reaktoriuose, galima importuoti iš daug valstybių (JAV, Japonijos, Prancūzijos, Švedijos ir t. t.). Didžiausios branduolinio kuro (urano) atsargos yra Australijoje, Kanadoje, Kazachstane, Afrikos valstybėse, Rusijoje ir kt.

Baimintis, kad šio kuro pritrūks – neverta, nes išžvalgytų atsargų pakaks daugeliui dešimtmečių ar net šimtmečių. Juo labiau, kad pradėjus plačiau diegti panaudoto branduolinio kuro perdirbimą, kuomet dalis nepanaudoto urano ir reaktoriuje susidariusio plutonio grąžinama atgal į reaktorių, bei sparčiau diegiant greitųjų neutronų reaktorius, o taip pat panaudojant sukauptas didžiules ginklinio plutonio atsargas, energijos gamybai reikalingo gamtinio urano kiekis dar labiau sumažės.

4. Lietuva naujos AE statybai neturi pinigų?

Jeigu tarpukariu tokias erezijas būtų skleidusi tuometė nepriklausomos Lietuvos valdžia, tai šalyje nebūtų atsiradę nei Žemaičių plento, nei „Maisto“, „Metalo“, „Lietūkio“ ir daugybės kitų įmonių, fabrikų, kelių ir monumentalių pastatų. Kita kalba, kad mes to, ką paveldėjome, nevertinome ir paskubėjome didžiąją to turto dalį, prisidengdami madingais šūkiais bei direktyvomis, sunaikinti. Todėl klausimas yra ne tai, kiek mes turime pinigų, o tai, kur ir kaip juos panaudojame.

Jeigu Lietuva, kartu su Estija, Latvija ir Lenkija kartu pasiryžtų statyti net tokios didelės galios kaip 2000-3000MW atominę jėgainę, tai Lietuvos dalis, kuri būtų apie 34%, sudarytų tiktai nuo 3,3 iki 4,9 mlrd. litų. Įvertinus tai, kad Lietuva turi infrastruktūrą, būtiną branduolinės energetikos plėtrai (AE statybos aikštelę, kelius, elektros linijas, branduolinės saugos reguliatorių (VATESI), radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūrą (RATA), radiacinės saugos centrą (RSC), specialistus rengiančius universitetus (KTU, VU) ir kt.), šalies finansinis indėlis dar labiau sumažėtų. Be to, visos šios lėšos reikalingos ne iš karto, o per daugelį metų.

Jeigu prisiminti tai, kad 2011 metų valstybės išlaidos sudarys 36 mlrd. litų, iš kurių 6,9 mlrd. litų yra Europos Sąjungos parama, tai Lietuvos dalis, statant atominę elektrinę, lpalyginus su šalies kelerių metų biudžetu, tesiektų 1- 3%. Daug tai ar mažai? Daug, tačiau, jeigu mes norime gyventi ne vien tiktai šia diena, o galvoti ir dirbti dėl geresnės, saugesnės savo šalies bei viso Baltijos regiono ateities, turėtume galų gale baigti beprasmiškus ginčus ir tęsti jau pradėtą darbą.

Mūsų šalis kiekvienais metais išleidžia milijardus litų organinio kuro (naftos, dujų ir kt.) bei elektros pirkimui iš užsienio. Tik labai turtinga šalis gali sau leisti importuoti daugiau kaip 60% jai reikalingos elektros energijos ir daugiau kaip 90% organinio kuro. Ar Lietuva tikrai yra tokia turtuolė?

5. Lietuvos energetikos ateitis – atsinaujinantieji energijos šaltiniai?

Taip, ši kryptis pastaruoju metu propaguojama ypač triukšmingai. Hidroenergija, vėjas, saulė, biomasė, geoterminė energija, atliekų deginimas ir kt. laikoma vos ne panacėja, išgelbėsiančia mūsų šalį nuo aplinką teršiančių organinį kurą deginančių jėgainių bei nuo mistinį siaubą keliančių atominių elektrinių.

Iš principo galima sutikti su patraukliais „žaliosios“ energetikos šalininkų ir jiems prijaučiančių šūkiais bei gerais norais. Bėda tiktai ta, kad niekas niekada nebūna veltui.

Užtenka pažvelgti į pateiktą grafiką (Nuclear Fissionary, 2010) ir taps akivaizdu, kad ekologija kainuoja. Ar mes esame tokie turtingi, kad ryžtumėmės gaminti brangiai kainuojančią elektrą ir tuo pat metu kažkokiu stebuklingu būdu įstengtume sparčiais tempais plėtoti šalies ūkį?

Elektros gamybos šaltinių įvairovė (diversifikacija) būtina, tačiau atsinaujinantys energijos šaltiniai dar ilgai negalės dengti bazinės apkrovos, kur būtina turėti dideles galias, veikiančias pastoviu baziniu režimu. Nėra pasaulyje nė vienos industrinės šalies (išskyrus Islandiją, kuri net 82% elektros energijos pasigamina hidro ir geoterminėse elektrinėse), kurioje atsinaujinantys energijos šaltiniai elektros gamybos procese vaidintų bent kiek ryškesnį vaidmenį. 

Daug kas pavyzdžiu rodo Daniją, Vokietiją, Austriją, Švediją ir kitas šalis. Tokiems oponentams nepakenktų pasidomėti, kokią dalį minėtose šalyse užima atsinaujinantieji energijos šaltiniai, o kokią dalį akmens anglys, hidroenergetika, gamtinės dujos, branduolinė energetika ir kt. Galbūt tokiu atveju su savo 23%, numatytais iki 2020 metų pasigaminti iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, mūsų šalis nebeatrodys taip jau „prastai“. Ir nereikėtų pavydėti latviams, kurie iki tų pačių metų pasižadėjo net iki 40% padidinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą. Tekėtų per mūsų kraštą Dauguva, manau, įsipareigotume ne mažiau kaip 45% pagaminti ir mes.

6. Daug atominių elektrinių planuojama statyti kaimyninėse šalyse. Regione bus elektros energijos perteklius, todėl galėsime jos pigiai nusipirkti?

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo informacija, kad šalia Lietuvos sienų – Baltarusijoje (Astravo AE) ir Rusijos Kaliningrado srityje (Baltijos AE) - statomos dvi atominės elektrinės, kurių kiekvienos galia turėtų būti maždaug po 2400 MW. Kai kas atkakliai tvirtina, kad, pastačius šias elektrines, galėsime pigiai pirkti kaimynų pagamintą elektrą, todėl nėra reikalo mums patiems statytis elektros energijos generatorių..

Kaip žinoma, dujos, nafta – iš Rusijos, elektra – iš ten pat. Šia proga vertėtų prisiminti, kaip „pigiai“ perkame gamtines dujas. Ar nebus lygiai taip pat ir su elektros energija? Juk niekas nieko neduoda veltui.

Kiekvienas žmogus, radęs menkiausią galimybę, stengiasi iš bendrabučio persikelti į nuosavą butą ar namą, nors, atrodo, gyventi bendrabutyje ir pigiau, ir mažiau rūpesčių. Lietuva, pirmoji pabėgusi iš tarybinių tautų „bendrabučio“, pasirinko nepriklausomybės ir savarankiškumo kelią. Negi mes, pasidavę spaudimui, viliojami buvusio „didžiojo brolio“ energijos ištekliais, patys to nematydami nesiveržiame atgal į tą patį, gal tik šiek tiek paremontuotą „bendrabutį“?

Jeigu tikėti tais pačiais optimistais, tai Baltijos regione po kelių metų turėtų būti didžiulis elektros energijos perteklius. Bėda ta, kad neskelbiama, kokiam laikotarpiui, kokiomis sąlygomis ir už kokią kainą? Negi mes esame patys protingiausi, tikėdamiesi, kad kiti pusvelčiui dalins mums taip reikalingą energiją? Kodėl tad kitos šalys nėra tokios lengvatikės? Kodėl Suomija, baigianti Olkiluoto atominėje elektrinėje statyti trečiąjį, 1700 MW galios, reaktorių, artimiausiu metu planuoja statyti dar du tokius pačius? Kodėl Lenkija, mūsų partnerė AE statybos projekte, jau 2022 metais įsipareigojo Žarnovice paleisti pirmąjį reaktorių, po to, pastačiusi dar kelis reaktorius, pasiekti 6000 MW galią (du kartus didesnę negu buvo projektinė Ignalinos AE galia)? Apie atomines elektrines kalba ir estai, kurie Tartu ir Talino universitetuose pradeda rengti branduolinės energetikos specialistus, o Paldeiske (buvusioje branduolinių povandeninių laivų bazėje) numato statyti pirmąją Estijos AE.

Kodėl, tad, kai kurie iš mūsų mato elektros energijos perteklių regione, o mūsų kaimynai baiminasi jos stygiaus, ypač tokiu atveju, jeigu kai kurios didžiosios šalys (pavyzdžiui, Vokietija) pasiduos vidaus ir išorės jėgų politiniam šantažui ir uždarys dalį savo branduolinių jėgainių?

7. Pasaulyje greitai pasibaigs branduolinio kuro (urano) atsargos?

Branduolinis kuras (uranas) yra plačiai Žemėje paplitęs elementas. Jo yra ne tiktai urano rūdoje, bet ir uolienose, smiltainyje, jūros vandenyje ir kt.

Apie 96% pasaulinių urano rūdos atsargų sukaupta Australijoje, Kanadoje, Kazachstane, Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Namibijoje, Uzbekistane, JAV, Nigeryje ir Rusijoje. 1996 metais visame pasaulyje buvo išgauta 39 000 tonos urano, o 2005 metais – 41 720 tonų urano. 2007 metų duomenimis Kanada išgavo 25% pasaulinės urano gavybos, Australija - 20%, NVS (Nepriklausomų valstybių sąjunga) - 30%, JAV - 4% ir t. t. Tais pačiais metais urano, kurio kaina mažesnė negu 80 JAV dol./kg, ištekliai sudarė 3 340 000 tonų.

Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), Branduolinės energetikos agentūros (NEA) ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) duomenimis, esant dabartinei paklausai (apie 66 500 tonų urano per metus), urano, kurio kaina yra iki 130 JAV dol./kg, atsargų pakaks mažiausiai šimtui metų. Jeigu įvertinti tai, kad tiktai apie 62% energetikoje naudojamo urano gaunama iš urano rūdos, o likusi dalis – regeneruojant panaudotą branduolinį kurą bei utilizuojant ginklinį uraną ir plutonį (pavyzdžiui, JAV tokiu būdų panaudoja savo ir iš Rusijos nupirktą ginklinį uraną), tai sąlyginai pigių (iki 130 JAV dol./kg) urano išteklių užtektų dar ilgesniam laikotarpiui.

Šiuo metu pasaulyje vyrauja šiluminių neutronų reaktoriai, kurie panaudoja mažiau negu 1% urane sukauptos energijos, nes „degina“ uraną 235, kurio gamtiniame urane yra tiktai apie 0,714% (likusią dalį, per 99%, sudaro uranas 238).

Greitųjų neutronų reaktoriai gali panaudoti 60% ir daugiau urano energijos, nes jie „degina“ ne tiktai uraną 235, bet ir iš urano 238 tame pačiame arba kitame reaktoriuje gautą plutonį. Tokie reaktoriai veikė arba veikia JAV, Indijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Keliose šalyse veikia ir torio – urano ciklu dirbantys reaktoriai (Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Indijoje, Kanadoje). Būtina paminėti ir tai, kad atliekinis uranas (uranas 238), besikaupiantis urano sodrinimo įmonėse, taip pat yra didelis greitųjų neutronų reaktorių kuro rezervas.

Šiluminių neutronų reaktorių panaudotas branduolinis kuras bei labai aktyvios atliekos taip pat gali būti ateityje veiksiančių reaktorių (tarp jų – greitųjų neutronų reaktorių) kuras. Tai, kartu su transmutacija, yra dar vienas iš galimų būdų, įgalinančių sumažinti pavojingų radioaktyviųjų atliekų kiekį ir tuo pat metu gaminti energiją.

Platesnį torio ciklo bei greitųjų neutronų reaktorių diegimą stabdo sudėtinga jų įranga, komplikuota eksploatacija bei, svarbiausia, palyginti maža gamtinio urano, naudojamo šiluminiuose reaktoriuose, kaina. Jau minėjau, kad urano kainos didėjimas labai nežymiai padidina elektros gamybos kaštus.

Iliustracijai pateikiu lentelę, kurioje atsispindi 1 kg branduolinio kuro kaina (2011 metų kovo mėnesio duomenys) atskiruose jo gamybos etapuose:

Uranas:
8,9 kg U3O8
1299 JAV dol.
Konversija:
7,5 kg U
98 JAV dol.
Sodrinimas:
7,3 separacinio darbo
vienetai
1132 JAV dol.

Šiluminių elementų gamyba:
1 kg
240 JAV dol.
Iš viso
 
2769 JAV dol.

Iš vieno tokio kuro kilogramo galima gauti apie 360 000 kWh elektros energijos.

10. Lietuva negali statyti atominės elektrinės, nes neturi specialistų?

Šis argumentas dažnai eskaluojamas siekiant įrodyti, kad Lietuva yra nepajėgi valdyti aukštųjų technologijų, kad mūsų žmonės sugeba tiktai daug šnekėti, dejuoti ir nieko nedaryti, o apie branduolinę energetiką išmano tiek, kiek šernas apie debesis.

Taip teigiančius tenka nuvilti. Jau nuo 1978 metų Kauno technologijos universitete (buvusiame Kauno politechnikos institute) pradėti rengti branduolinės energetikos specialistai – inžinieriai statomai Ignalinos atominei elektrinei. Kadangi Lietuva tuo metu atominės elektrinės neturėjo, busimieji energetikai praktikon vykdavo į Kurčiatovo, Kolos, Černobylio ir kitas atomines elektrines. Po Černobylio AE katastrofos 1986 metais, branduolinės energetikos specialistų rengimas nutrauktas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais KTU Šilumos ir atomo energetikos katedroje atnaujintas branduolinės energetikos specialistų (bakalaurų ir magistrų) rengimas pagal Termoinžinerijos studijų programą. Trečiojo, ketvirtojo kursų studentai praktikon vykdavo ne tiktai į Ignalinos AE, bet ir į Švedijos atomines elektrines (Oskaršamo, Forsmarko) bei branduolinių tyrimų centrą Studsvike.

Nepriklausomybės metais parengti specialistai įsidarbino Ignalinos AE, VATESI (Valstybinėje atominės energetikos saugos inspekcijoje), RATA (Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūroje), LEI (Lietuvos energetikos institute), Ūkio (Energetikos) ministerijose. Dalis išvyko į užsienį ir šiuo metu sėkmingai dirba JAV, D. Britanijos, Švedijos, Kanados, Šveicarijos bei kitų valstybių branduolinės energetikos infrastruktūroje.

Pastaraisiais metais, parengus Nacionalinę aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo programą, KTU įteisinta nuo Termoinžinerijos atskira Branduolinės energetikos programa, o Vilniaus universitete pradėti rengti Branduolinės energetikos fizikos specialistai.

Abi aukštosios mokyklos palaiko glaudžius ryšius su Prancūzijos, JAV, Japonijos, Švedijos, D. Britanijos ir kitų valstybių branduolinės energetikos institucijomis, universitetais.

Taigi, Lietuva, palaikant valstybei, yra pajėgi parengti (pradiniame etape - su užsienio pagalba) kvalifikuotus branduolinės energetikos specialistus naujajai AE.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Jonas Gylys

(12)
(1)
(10)

Komentarai (21)