S. Jobso biografija: sudėtinga asmenybė net ir mirties patale  (16)

Neseniai išleistoje ir nedelsiant perkamiausių knygų sąrašo viršūnę pasiekusioje Steve’o Jobs’o biografijoje atskleista nemažai faktų, parodančių kūrybinio genijaus priekabumą ir sunkiai pakenčiamą būdą.

„The New Yorker“ tinklalapyje publikuotame straipsnyje rašoma, kad 1991 metais, neturkus po santuokos, S. Jobsas su žmona persikėlė į praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje statytą Cotswolds stiliaus namą senajame Palo Alto. S. Jobsui visuomet buvo sunku baldais apstatyti savo gyvenamąją vietą. Jo ankstesniame name buvo tik čiužinys, stalas ir kėdės. Jam reikėjo, kad viskas būtų idealu, o aiškinimasis, kas yra idealu, paprastai užtrukdavo. Šį kartą jis turėjo žmoną ir šeimą, tačiau mažai kas pasikeitė. „Apie baldus teoriškai kalbėjome aštuonerius metus. Daug laiko klausėme savęs: kokia yra sofos paskirtis?“, biografijos autoriui Walteriu Isaacsonui sakė velionio žmona Laurene Powell.

Daugiausiai Jobsų šeimyną glumino skalbimo mašinos pasirinkimas. Paaiškėjo, kad europietiškos skalbimo mašinos buvo taupesnės – joms reikėjo mažiau skalbimo priemonių ir vandens nei amerikietiškiems analogams, be to, jos labiau tausojo rūbus. Tačiau skalbimas šiomis mašinomis trukdavo du kartus ilgiau. Kaip elgtis šeimai? S. Jobsas aiškino: „Šeimoje kurį laiką kalbėjomės apie tai, su kokiu trūkumu reikėtų susitaikyti. Galų gale pradėjome kalbėtis apie dizainą, bet nepamiršome ir šeimos vertybių. Ar mums labiausia rūpėjo, kad skalbimas būtų baigtas per valandą, o ne pusantros? O gal mums labiau norėjosi, kad rūbai būtų iš tiesų minkšti ir būtų ilgiau dėvimi? Ar mums rūpėjo sunaudoti keturis kartus mažiau vandens? Apie tai visas dvi savaites kiekvieną vakarą kalbėjomės prie vakarienės stalo“.

Biografijoje atskleidžiama, kad S. Jobsas buvo sudėtingas ir varginantis žmogus. „Jo gyvenime ir asmenybėje yra tokių detalių, kurios yra labai bjaurios – tokia jau ta teisybė. Nereikėtų jos slėpti“, – biografijos autoriui sakė L. Powell. Autorius nieko ir neslėpė. Jis pasikalbėjo su visais žmonėmis, S. Jobso sutiktais jo karjeroje ir tiksliai aprašė pokalbius bei susitikimus, įvykusius prieš dvidešimt ar trisdešimt metų.

Skaitant knygą aiškėja, kad S. Jobsas buvo priekabus ir skriausdavo silpnesnius. „Jis pasižymėjo neprilygstamu gebėjimu pastebėti jūsų silpnąsias vietas, atpažinti dėl ko pasijusite mažutis ir panaudoti tai priverčiant jus susigūžti bei paklusti“, – biografui pasakojo velionio draugas. S. Jobsas „užstatė vaiką“ savo draugei ir neigė, kad vaikas yra jo. Jis statydavosi automobilį žmonėms su negalia skirtose vietose. Jis aprėkdavo savo pavaldinius. Jis verkdavo kaip vaikas jeigu kas nors nesigaudavo taip, kaip jam norėdavosi. Jis buvo sustabdytas už važiavimą 160 km/h greičiu, piktai spaudė garso signalą, kad pareigūnas skubiau išrašinėtų baudą, o toliau tęsė kelionę tuo pačiu 160 km/h greičiu. Jis būdamas restorane galėjo vyti padavėją tris kartus pakeisti jo patiekalą. Atvykęs į savo viešbučio kambarį Niujorke susitikti su žurnalistais, jis 10 valandą vakaro nusprendė, kad reikia perstatyti pianiną, kad braškės yra netinkamos, o gėlės jam nepatinka: jis norėjo, kad kambaryje būtų kalijų. O kai vidurnaktį su tinkamomis gėlėmis grįžo jo asistentė ryšiams su visuomene, jis pareiškė, kad jos švarkelis yra „šlykštus“.

„Aparatai ir robotai buvo dažomi ir perdažomi jam priekabiai peržiūrinėjant spalvų derinius“, apie S. Jobso po „NeXT“ įkūrimo pastatytos gamyklos priežiūrą rašo W. Isaacsonas. „Sienos buvo muziejaus baltumo, tokios kaip ir „Macintosh“ gamykloje, ten taip pat buvo 20 000 dolerių kainuojančios juodos odos kėdės ir pagal užsakymą sukurti laiptai. Jis reikalavo, kad 50 metrų ilgio gamybos linija judėtų iš dešinės į kairę, o ne atvirkščiai, kad procesas gražiau atrodytų lankytojams, jį matantiems iš stebėjimo galerijos“.

W. Isaacsonas knygą pradeda nuo kuklios S. Jobso veiklos pradžios Silicio slėnyje, ankstyvo „Apple“ triumfo ir žeminančio išspyrimo iš paties sukurtos bendrovės. Tuomet aprašomas dar didesnis S. Jobso triumfas „Pixar“ studijoje bei sugrįžus į „Apple“ paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Natūraliai galima būtų tikėtis, kad gyvenimo mėtytas ir vėtytas S. Jobsas turėtų būti įgijęs kažkiek išminties. Bet tokie lūkesčiai nepasiteisino. Ligoninėje, prieš pat gyvenimo pabaigą, jis įvertino 67 slauges, iš kurių atsirinko jam patinkančias tris.

„Vienu metu, suleidus stiprių slopinamųjų vaistų, pulmonologas pabandė jam uždėti kaukę. S. Jobsas ją nusiplėšė ir sumurmėjo, kad negali pakęsti tokio dizaino bei atsisakė kaukę naudoti. Nors jis vos galėjo kalbėti, jis pareikalavo, kad būtų atnešti penki skirtingi kaukės variantai, iš kurių jis galėtų pasirinkti tokią, kuri jam patinka. Jis taip pat negalėjo pakęsti kraujo prisotinimo deguonimi indikatoriaus ant piršto. Jis pareiškė, kad jis yra bjaurus ir per daug sudėtingas“, – rašė W. Isaacsonas.

Aut. teisės: delfi.lt

(2)
(0)
(1)

Komentarai (16)