Visagino atominės vadovas: nestatydami elektrinės, finansuojame jėgainių statybą kitose šalyse (0)
„Gera vieta tuščia ilgai nebūna – nepasigaminsime elektros mes, pagamins kiti ir mums ją parduos“, – įsitikinęs Visagino atominės elektrinės (VAE) vadovas Rimantas Vaitkus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Besitęsiant diskusijoms apie tai, kaip šalies ūkį paveiks dabartinės Vyriausybės energetikos strategija, R. Vaitkus pripažįsta, kad vietos tikrai turi likti ir elektros gamybai iš atsinaujinančių šaltinių.
R. Vaitkaus teigimu, Pasaulio energetikos taryba tvariausiomis energetikos sistemomis pripažįsta būtent tas, kurios yra geriausiai diversifikuotos.
„Esame daugiausiai nuo energijos importo priklausanti ES šalis“, – sako Visagino AE vadovas. R. Vaitkaus teigimu, investicijos į branduolinę energetiką yra glaudžiai susijusios su mokslo pažanga apskritai.
- Pramonininkai prakalbo, kad su dabartine energetikos strategija, kalbant apie pramonę ir vartotojų išlaidas, šalis nebus konkurencinga. Jų teigimu, į energetikos sistemą investuojami pinigai per ilgai neatsipirks. Kokia Jūsų nuomonė?
- Nepamirškime, kad strateginiai projektai, kaip Visagino AE, turi įvairialypės ilgalaikės naudos ne tik investuojančiai įmonei, bet pramonei, mokslui ir gyventojams. Plėtojant juos yra skatinamos įvairios susijusios verslo sritys, mokslo tyrimai, sukuriama savotiška ekonominė ekosistema. Ilgalaikė nauda šalies ekonomikai yra vienas pagrindinių šių projektų tikslų.
Kalbėdamas konkrečiai apie Visagino AE projektą, galiu pasakyti, kad prognozuojamas jo atsiperkamumas ir nauda yra gana patrauklūs. Projekto verslo plane, kuris buvo rengtas padedant kompetentingoms tarptautinėms konsultacinėms analitikų kompanijoms ir remiantis jų įžvalgomis, prognozėmis, numatyta, kad investicijos į Visagino AE atsipirktų per 8–12 metų. Tai yra labai geri rodikliai netgi žvelgiant iš privačių investuotojų perspektyvos.
Bet tai dar ne viskas. Nepamirškime, kad vien Visagino AE statybų laikotarpiu būtų sukurta apie 6000 darbo vietų, regiono bendrovės pretenduotų į 5 mlrd. litų vertės užsakymus. Papildomai darbo gautų apylinkių verslininkai. Elektrinėje, šiai veikiant, dirbtų apie 900 aukštos kvalifikacijos specialistų.
Eksploatacijos laikotarpiu Visagino AE pirmiausia padėtų užtikrinti stabilias, nuo svyruojančių iškastinio kuro kainų menkai priklausančias elektros energijos kainas. Lietuvai mažiau reikėtų importuoti elektros energijos. Tai pagerintų einamosios sąskaitos balansą, neleistų pinigams ištekėti iš šalies. Apskaičiuota, kad dėl Visagino AE eksploatacijos Lietuvos BVP padidėtų 27–35 mlrd. litų, šalies biudžetas gautų 5–6 mlrd. litų mokesčių, būtų gauta apie 38 mlrd. litų dividendų visų 60 metų laikotarpiu.
Investicijos į branduolinę energetiką yra glaudžiai susijusios su mokslo pažanga – šalyje, kuri plėtoja branduolinę energetiką, reikia aukštos kvalifikacijos, įvairių sričių – pradedant biologijos ir demografijos, baigiant statybos, projektavimo ir branduolinės energetikos – specialistų. Šie specialistai ir mokslininkai reikalingi visuose branduolinės elektrinės eksploatavimo etapuose – nuo projektavimo ir statybos iki eksploatavimo ir eksploatavimo nutraukimo. Jų reikia ir elektrinę statančioje organizacijoje, ir jos operatoriui, ir priežiūros institucijoms.
Nepamirškime ir aplinkosaugos aspekto – branduolinė energetika neabejotinai yra švariausia elektros energijos gamybos dideliais kiekiais rūšis. Štai Kanados Ontarijo provincijoje daugiau nei 4300 MW bendros galios anglies elektrines pakeitus maždaug tokiais pačiais branduolinių jėgainių pajėgumais, oro kokybė per 6 metus pastebimai pagerėjo – dienų, kuomet buvo fiksuojama normas viršijanti oro tarša, skaičius sumažėjo nuo 53-ių 2005-aisiais iki 9-ių 2011 metais.
Tad tokius strateginius projektus reikia vertinti gerokai platesniame paveiksle, neapsiribojant vien tik investicijų grąža.
- Kalbant apie elektros energetiką, koks kelias būtų ekonomiškiausias norint užtikrinti konkurencingumą?
- Mūsų atliktais skaičiavimais, ekonomiškai naudingiausia yra turėti racionaliai paskirstytą apsirūpinimo elektra krepšelį, kuriame nedominuotų nė vienas elektros energijos šaltinis. Toks krepšelis 2030 metais galėtų atrodyti taip: apie trečdalį elektros tiektų branduolinė jėgainė, maždaug tiek pat – vėjo, saulės ir biokuro kogeneracinės elektrinės, dalis elektros būtų importuojama bei gaminama vietoje iš dujų, kurias tuo metu jau galėtume gauti keliais skirtingais būdais ir iš skirtingų tiekėjų.
Pasaulio energetikos taryba tvariausiomis energetikos sistemomis pripažįsta būtent tas, kurios yra geriausiai diversifikuotos.
- Pacituosiu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio mintį iš interviu portalui LRT.lt: „Gaminti (elektrą – red past.) – brangu, pigiau yra nusipirkti, todėl, kol nėra būtinybės, gaminti neverta“. Kaip atremtumėte tokią nuomonę?
- Nusipirkti galima viską, bet tam reikia turėti pinigų. Jeigu nieko negaminsime, nieko ir neuždirbsime. Lietuva šiuo metu importuoja daugiau nei 60 proc. elektros energijos, dar apie 20 proc. pasigamina iš importuojamų dujų. Tai ekonomiškai nenaudinga ir esame daugiausiai nuo energijos importo priklausanti ES šalis. Kaip jau minėjau, importas neigiamai veikia einamosios sąskaitos balansą ir kartu bendrąjį vidaus produktą – pinigai „išplaukia“ iš šalies.
Lietuvoje ir aplinkinėse rinkose, taip pat ir Rusijoje, elektros gamybos pajėgumai yra pasenę. ENTSO-E prognozuoja, kad uždarant pasenusias elektrines ir nestatant naujų elektros energijos gamybos pajėgumų deficitas 2020 metais sudarytų 10 GW. Pavyzdžiui, iš 10 Švedijos branduolinių reaktorių, tiekiančių 42 proc. elektros energijos, aštuoni yra 30 metų arba senesni. Todėl per artimiausius kelis dešimtmečius Švedijai teks investuoti į jų atnaujinimą bei pakeitimą naujais reaktoriais. Situacija dar prastesnė Rusijoje, kuriai iki 2030 metų reikia paleisti naujų elektrinių, kurių bendra galia siektų 169 GW. Lenkijai teks uždarinėti savo anglimi kūrenamas elektrines, kurios gamina didžiąją dalį jos elektros.
Vadinasi, laukia didelių investicijų, kurios neišvengiamai paveiks elektros kainas, metas. Čia galima pasakyti, kad gera vieta tuščia ilgai nebūna – nepasigaminsime elektros mes, pagamins kiti ir mums ją parduos. Importuodami elektrą, skatinsime ir finansuosime tokių elektrinių statybą kitose šalyse. Laikausi nuomonės, kad kaip tik dabar yra patrauklus metas investuoti į savo konkurencingas elektrines, tiekiančias bazinę elektros energiją.
- Pramonininkai prognozuoja, kad, mažėjant gyventojų skaičiui, mažės ir energijos poreikiai. Kaip, Jūsų manymu, keičiasi elektros energijos poreikio prognozė?
- Reikėtų žvelgti plačiau – Lietuva ir Baltijos šalys iki 2020 metų bus sujungtos su didelėmis Vakarų bei Skandinavijos šalių elektros energetikos sistemomis. Jungčių galia sieks apie 2700 MW. Šiose sistemose poreikis naujoms elektrinėms, kaip minėjau anksčiau, didės dėl užsidarančių senų elektrinių.
Pasaulinė didelę patirtį energetikos srityje sukaupusi konsultantų kompanija „NERA Economic Consulting“ prognozuoja, kad iki 2030 m. elektros energijos vartojimas Baltijos regione augs po 3 proc. kasmet ir 2030-aisiais pasieks 44 TWh per metus – maždaug 1,8 karto daugiau nei suvartota 2011 metais. Ir tai nėra sensacinga, panašus augimas buvo 2003–2011 m. – elektros energijos vartojimas tuo laikotarpiu Baltijos šalyse augo vidutiniškai po 3,3 proc. per metus.
Kalbant vien apie Lietuvą, koreliacijos tarp gyventojų skaičiaus ir elektros energijos suvartojimo kitimo nėra. Vienintelis laikotarpis 2003–2011 metais, kurio metu elektros energijos suvartojimas mažėjo, buvo kriziniai 2009–2010 metai.
Skambiai pasakius – elektros energija yra viena iš modernaus gyvenimo variklių. Jos reikia ir naujiems buities prietaisams, ir pramonei, taip pat energijos taupymo sistemoms. Lietuvoje elektros energijos suvartojimas, tenkantis vienam gyventojui, 2008 metais buvo mažiausias Baltijos šalyse (dukart mažesnis nei Estijoje) ir vienas mažiausių Europos Sąjungoje (dukart mažesnis už vidurkį).
Remiantis „Eurostato“ duomenimis, 2008 metais Lietuvoje vienam gyventojui per metus teko 2679 kWh suvartotos elektros energijos, Latvijoje – 2910 kWh, Estijoje – 5214 kWh, Švedijoje – 14010 kWh. 27 ES šalių vidurkis sudarė 5738 kWh per metus vienam gyventojui. Panašūs skirtumai yra ir dabar. Taigi, elektros energijos poreikiai tikrai turėtų didėti.
